Ekonominė blokada (1990)

Lietuvos ekonominė blokada – laikotarpis nuo 1990 m. balandžio 20 d., kai Tarybų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai iki 1990 m. liepos 2 d. Blokada iš viso truko 74 dienas.

1990 m. balandžio 13 d. M. Gorbačiovas ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti priimtus įstatymus ir atstatyti kovo 10 d. buvusią padėtį. Balandžio 20 d. grasinimas buvo įgyvendintas: nutrauktas naftos tiekimas, apribotas degalų pardavimas, sustabdyti ešelonai su jau siunčiamomis prekėmis ir žaliavomis. Tą pačią balandžio 20 d. Prancūzijos prezidentas François Mitterrand'as ir Vokietijos kancleris H. Kohlis pasiūlė laikinai sustabdyti Lietuvos Respublikos AT nutarimus ir tuo sudaryti sąlygas pradėti derybas su TSRS. Gegužės 17 d. Kazimiera Prunskienė susitiko su M. Gorbačiovu ir N. Ryžkovu, kurie kategoriškai reikalavo panaikinti arba sustabdyti Kovo 11 d. aktą. Lietuvos Respublikos AT 1990 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kad bus pristabdomi tie iš Kovo 11 d. akto kylantys sprendimai, kuriuos abi pusės apibrėžtų kaip derybų objektą. To neužteko. Blokada tęsėsi. 1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą dėl derybų su TSRS ir iš Kovo 11 d. akto kylančių veiksmų (ne paties akto) moratoriumo 100 dienų nuo to laiko, kai prasidės derybos. Ūkiniai ryšiai imti atgaivinti, bet TSRS realių derybų nenorėjo, jas simuliavo tikėdamasi su TSRS palankių jėgų (pirmiausia LKP(KPSS), arba vadinamųjų platformininkų bei „Jedinstvo“, kurias rėmė sovietinės armijos daliniai Lietuvoje) pagalba atstatyti savo valdžią Lietuvoje.

Literatūra

Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005