Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

Ištakos

1987 m. susikūrė pirmosios nuo valdžios institucijų nepriklausomos paminklosaugos organizacijos: 1987 m. kovo mėnesį „Talka“, gegužės mėnesį-ekohumanistinė draugija „Santarvė“, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ klubu. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų. Lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją išryškėjo taip pat 1987 m. 1987 m. gegužės mėnesį Česlovo Kudabos ir kitų pastangomis buvo įkurta organizacija, pavadinta Lietuvos kultūros fondu. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama. Daugumą eilinių sąjūdininkų siekusių reformų 1987 - 1988 metais padrąsino ir užvaldė Lietuvos Laisvės Lygos bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo Molotovo pakto slaptų protokolų pasekmes. Šis reikalavimas pirmą kartą mitinge viešai deklaruotas prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.

Formavimasis ir politiniai siekiai

Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė komunistų partijai. Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai.Į LPS Seimo tarybą LPS Seimas išrinko daugumą Iniciatyvinės grupės narių, 11 iš 35 išrinktųjų LPS Seimo tarybos narių Iniciatyvinei grupei nepriklausė. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212). Kaip organizacija oficialiai įregistruotas 1989 kovo 16. Sąjūdis leido neoficialų savilaidos laikraštį Sąjūdžio žinios bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir „Respublika“. Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija(LKP). Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP ir 1989 m. vasario 16 d. viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Taip jis tapo opozicija LKP, kuri dar apie pusmetį kartojo perestrojkos lozungus apie atsinaujinusią TSRS. 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 metų vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4-10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sajūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą.

Organizacinė struktūra

LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kur visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP(vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Vilniaus koordinacinė taryba ir LPS Kauno taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog vilniečiais ir kauniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš TSRS, nepriklausomybinę poziciją.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai

Literatūra

A. E. Senn. Bundanti Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. 188 p.
Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005