Hepatitas C
Hepatitas C (lot. Hepatitis C) – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Kuris pasireiškia gelta ir/arba aminotransferazių aktyvumo padidėjimu, hepatito C viruso antikūnų (anti-HCV) ir/arba hepatito C viruso ribonukleorūgšties atsiradimu kraujo serume.
Etiologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hepatito C sukėlejas (HBC) priklauso Flaviviridae šeimai. Viruso genomas sudarytas iš vienos vijos RNR. Išskiriami 6 pagrindiniai šio viruso genotipai. Užsikrėtusiųjų 1-uoju genotipu atvivirusinio gydymo efektyvumas yra mažesnis. Virusas jautrus dezinfekcinėms medžiagoms ir karščiui.
Epidemiologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasaulyje hepatito C virusu yra užsikrėtę apie 200 mln. žmonių. Kai kuriose šalyse šios infekcijos paplitimas siekia iki 20 proc. gyventojų. Lietuvoje HCV paplitimas siekia apie 3 proc. gyventojų. Infekcijos šaltinis - kliniškai pasireiškiančia ar besimptome ūmine ar lėtine HCV infekcija sergantis žmogus. Pagrindinis HCV perdavimo būdas parenterinis užsikrečiama per pažeistą odą ar gleivinę: perpilant kraujo, atliekant hemodializę, atsitiktinai įsidūrus adatą, darant tatuiruotes, veriant auskarus, leidžiantis intraveninių narkotikų. Pagrindinės rizikos grupės - intraveninių narkotikų vartotojai bei asmenims, kuriems buvo perpiltas kraujas ar jie patys buvo kraujo, o ypač plazmos donorai iki 1993 metų – iki to laiko nebuvo diagnostinių metodų hepatito C virusui nustatyti. Į rizikos grupę taip pat patenka asmenys, kuriems iki 1993 metų buvo atliktos didesnės apimties operacijos. HCV gali būti perduodamas lytiniu keliu, tačiau rizika užsikrėsti yra žymiai mažesnė, negu hepatito B virusu. Transplacentinio perdavimo rizika (iš motinos vaisiui) labai nedidelė.
Klinika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ūminis simptominis HC atsiranda retai iki 30% užsikrėtusiųjų iš jų gelta pasireiškia tik 10% - 15%, kuri dažniausiai būna nesunki. Inkubacinis laikotarpis - nuo 2 sav. iki 26 sav. Simptominė forma pasireiškia prodromu, kuris trunka 5 - 6 dienas, jam būdinga silpnumas, blogas apetitas, pykinimas, kartais karščiavimas, sąnarių skausmai, odos niežulys. Vėliau gali pasireikšti intoksikacija, gelta, tačiau šie požymiai trunka trumpai. sunkios formos sukeliančios žaibinį hepatitą pasireiškia labai retai. Ligonio būklė pagerėja per 1 sav., per 4 - 6 sav. sunormalėja biocheminiai kraujo rodikliai (aminotrasferazių aktyvumas, bilirubinas). Pasveiksta tik 15 - 50% ligonių. Dažnai infekcija tampa lėtine. Lėtinė infekcija tęsiasi 10-20 metų dažniausiai pasireiškia nežymiais simptomais: silpnumu, nuovargiu, sumažėjusiu darbingumu, gali būti dispepsijos požymiai (anoreksija, pykinimas, pilvo skausmas). Nedidelei daliai ligonių gali pasireikšti artralgijos, mialgijos, sinovitai, reakcinis artritas hematologiniai pokyčiai - trombocitopenija, aplastinė anemija; dermatologiniai pokyčiai - dilgėline, plokščioji odos ir gleivinių krepligė; endokrininiai pokyčiai: tiroiditas, hipertiroidizmas; inkstų pokyčiai - glomerulonefritas; kiti pokyčiai: mazginis poliarteritas; krioglobulinemija, periferinė neuropatija, Guillan - Bare sindromas. Tačiau dažniausiai lėtinė HCV infekcija pasireiškia tik padidėjusiu aminotransferazių aktyvumu ir be jokių klinikinių simptomų, todėl 60 - 80% ligonių, sergančių virusiniu hepatitu C, bloga sveikata visai nesiskundžia ir apie virusą sužino tik atsitiktinai atlikę tyrimus arba po 20-30 metų nuo užsikrėtimo virusu pradžios, kai stipriai pažeidžiamos kepenys.
Apie 10-20% lėtine infekcija sergančių pasveiksta savaime per 20 metų; maždaug 30% užsikrėtusiųjų per 20 - 30 metų išsivysto kepenų cirozė. Iki 14% pacientų, kuriems nustatyta cirozė išsivysto pirminis kepenų vėžys (hepatoceliulinė karcinoma).
Diagnostika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Padidėjęs aminotrasferazių aktyvumas (ALT, AST). Tiesioginio bilirubino koncentracija kraujyje. Imunologiniai žymenys - antikūnai prieš hepatito C virusą (anti-HCV), HCV RNR kraujo serume. Lėtinės infekcijos atveju ir gydymo efektyvumui vertinti nustatomas HCV RNR panaudojus polimerazės grandininę reakciją, taip pat gali būti atliekama kepenų biopsija ir histologinis tyrimas, jo metu nustatomas lėtinio hepatito aktyvumas ir fibrozės laipsnis.
_at_higher_magnification.jpg)
Gydymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pacientai, kuriuos gydant šiuolaikine terapija, pasiekiamas stabilus virusologinis atsakas, prilyginami pasveikusiems. Jeigu jų imunitetas nebus labai sutrikdytas (jie neužsikrės ŽIV, nebus persodinti organai, nebus gydomas spinduline ar chemoterapija), tikėtina, kad infekcija daugiau nebepasireikš. Nepaisant tokios palankios prognozės, buvusius ligonius toliau turi stebėti specialistai, turi būti periodiškai tikrinami jų kraujo rodikliai. Tačiau šie žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą ir jaustis sveiki. Sergant lengva hepatito forma medikamentai nenaudojami. Svarbu ilsėtis (negriežtas gulimas režimas), pakankamas skysčių vartojimas ir dieta. Hepatito C gydymas medikamentais yra rekomenduojamas tiems pacientams, kuriems yra aptinkami viruso sukelti kepenų pažeidimai. Iki šiol "aukso standartas" hepatito C gydymui buvo pegiliuoto interferono ir ribavirino derinys. Gydymui skiriamas pegiliuotas interferonas alfa ir antivirusinis vaistas ribavirinas (dvigubinė terapija), kurie vartojami 24 savaites (sergant 2-o ar 3-io genotipo HCV)arba 48 savaites (sergant 1-o ar 4-o genotipo HCV). Sėkmingas gydymas, t. y. pasiekiamas stabilus virusologinis atsakas fiksuojamas tik apie 30%-50% pacientų. Likusi pacientų dalis ir toliau serga. Medikamentinis lėtinio hepatito C gydymas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-960 "Lėtinio virusinio C hepatito diagnostikos ir ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašu". 2011 m. rudenį Europos Sąjungoje (taip pat ir Lietuvoje) užregistruoti 2 naujos kartos vaistai, priklausantys proteazių inhibitorių grupei - boceprevir'as ir telaprevir'as. Tai tiesiogiai veikiantys 1-o genotipo hepatito C virusą vaistai. Skiriant jų kombinaciją su standartiniu gydymu, ilgalaikis virusologinis atsakas fiksuojamas iki 80% anksčiau negydytų pacientų.
Profilaktika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Užtikrinti kraujo ir iš jo gaminamų produktų saugumą (skatinti nekomercinę donorystę, vykdyti kraujo donorų atranką). HCV infekuotų asmenų išaiškinimas ir gydymas. Visuomenės švietimas. Žalos mažinimo programos - sterilių švirkštų dalijimas intraveninius narkotikus vartojantiems asmenims.