Širma
Širma (angl. folding screen; rus. ширма) – ant grindų statomas baldas, sudarytas iš kelių rėmų, sujungtų vyriais ar kitu būdu. Ant rėmų ištemptas šilkinis ar kitoks audeklas, popierius ir pan., dažnai papuoštas tapyba ant audeklo ar kitokia puošyba. Širmos išrastos senovės Kinijoje, po to paplito Rytų Azijoje, Europoje ir visame pasaulyje. Naudojamos kaip praktiškas baldas ir/ar kaip kambarių puošmuo.
Kilmė Kinijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Širmų atsiradimas datuojamas Džou dinastijos laikais (771–256 m. pr. m. e.).[1][2] Pirmosios širmos buvo vieno panelio, tik vėliau atsirado kelių panelių širmos.[3] Pastarosios buvo išrastos Hanų dinastijos laikais (206 m. pr. m. e. – 220 m. e. m.).[4] Tokių širmų aprašymai aptikti Hanų dinastijos laikų kapuose, pvz., vienas tokių kapų aptiktas Čžučene (Šandongo provincija, Kinija).[1]
Širmas dažnai puošdavo tapyba, dažniausios temos būdavo mitologija, rūmų gyvenimas, gamta. Širmos kinų literatūroje dažnai būdavo siejamos su intrigomis ir romantika. Pvz., jauna įsimylėjusi dama pasislėpusi už širmos žvelgia pro plyšelį.[1][2] Toks teminis epizodas su širma aprašytas klasikiniame romane „Sapnas raudonajame paviljone“.[5] Širmos dažnai minimos Tangų dinastijos laikų literatūroje.[6] Tangų laikų poetas Li He (790–816 m.) sukūrė „Širmos dainą“, kurioje aprašyta ką tik vedusios poros širma.[6] Jaunosios poros lovą supo širma, jos dvylika panelių buvo išmarginti drugiais ir kininio gvazdiko žiedais (užuomina į įsimylėjusiuosius), sujungti sidabriniais vyriais, primenančiais stiklines monetas.[6]
Pradžioje širmas darė iš medinių panelių, kurių lakuotus paviršius puošdavo tapyba. Vėliau išpopuliarėjo širmos iš popieriaus ir šilko.[3] Nors širmos buvo naudojamos nuo senosios Kinijos laikų, tačiau jos itin paplito Tangų dinastijos laikais (618–907 m.).[7] Tangų dinastijos laikais širmas laikė idealia vieta, kur dailininkai gali pateikti savo tapybos ir kaligrafijos kūrinius.[2][3] Daug dailininkų piešė ant popieriaus ir šilko, kurie buvo tvirtinami prie širmų.[2]
Istorinėje literatūroje minimi du meninių širmų variantai:
Nebuvo retas atvejis, kai žmonės užsakydavo širmas pas žinomus dailininkus, pvz., Tangų dinastijos dailininką Cao Ba ar Songų dinastijos dailininką Guo Xi.[2] Peizažų tapyba ant širmų savo viršūnę pasiekė Songų dinastijos laikais (960–1279 m.).[1] Lako technikos, būdingos Koromandelio širmoms, vadintoms kuancai (pažodžiui 'įrėžtos spalvos'), pasirodė vėlyvaisiais Mingų dinastijos laikais (1368–1644 m.)[8] ir buvo naudojamos sukurti tamsias širmas, kuriose vaizdas buvo raižytas, tapytas ir inkrustuotas perlamutru, dramblio kaulu bei kitomis medžiagomis.[9] Buvo naudojama iki 30 sluoksnių lako, kur kiekvienas sluoksnis galėjo būti raižytas, tapytas ir inkrustuotas.
Naudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors širmos ir kilo Kinijoje, dabar jos naudojamos interjere daugelyje pasaulio šalių.[9] Pirmieji širmų panaudojimai buvo praktiniai:
- Širmomis namuose saugojosi nuo skersvėjų[9], tai rodo ir hanzi simboliais rašomas kiniškas širmų pavadinimas: (屏 'ekranas; stabdantis'; 風 'vėjas').
- Privačių zonų sudarymas. Klasikiniais laikais dažnai kambariuose už širmų persirengdavo damos.[9]
- Širmomis didelius kambarius dalindavo į dalis, perorganizuodavo vidinę erdvę.[9] Kartais prie įėjimo iš vieno kambario į kitą dėl estetinių sumetimų reikia netikros sienos, kad būtų paslėpti nepageidaujami elementai, pvz., durys į virtuvę (atvykus svečiams).[9][10]
Daugelis širmų būna meniškai puošnios, todėl tinka kambarių interjerui puošti.[9][10]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Handler, Sarah (2007). Austere luminosity of Chinese classical furniture. University of California Press. pp. 268–271, 275, 277. ISBN 978-0-520-21484-2.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Mazurkewich, Karen; Ong, A. Chester (2006). Chinese Furniture: A Guide to Collecting Antiques. Tuttle Publishing. pp. 144–146. ISBN 978-0-8048-3573-2.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Needham, Joseph; Tsien, Tsuen-hsuin (1985). Paper and printing, Volume 5. Cambridge University Press. p. 120. ISBN 978-0-521-08690-5.
- ↑ Lee, O-Young; Yi, Ŏ-ryŏng; Holstein, John (1999). Things Korean. Tuttle Publishing. p. 135. ISBN 978-0-8048-2129-2.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Tian, Jiaqing (1996). Classic Chinese furniture of the Qing Dynasty. Philip Wilson. p. 54.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 Handler, Sarah (2001). Austere luminosity of Chinese classical furniture. Berkeley: University of California Press. p. 275. ISBN 9780520214842.
- ↑ 7,0 7,1 van Gulik, Robert Hans (1981). Chinese pictorial art as viewed by the connoisseur: notes on the means and methods of traditional Chinese connoisseurship of pictorial art, based upon a study of the art of mounting scrolls in China and Japan. Hacker Art Books. p. 159. ISBN 978-0-87817-264-1.
- ↑ Clunas, Craig (1997). Pictures and visuality in early modern China. London: Reaktion Books. p. 61. ISBN 978-1-86189-008-5.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 Cooper, Dan (1999). „Folding Grandeur“. Old House Interiors. 5 (1): 30–36. ISSN 1079-3941.
- ↑ 10,0 10,1 Koll, Randall; Ellis, Casey (2004). The organized home : design solutions for clutter-free living. Gloucester, Mass.: Rockport. p. 41. ISBN 978-1-59253-018-2.
