Didieji geografiniai atradimai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Didieji geografiniai atradimai – geografiniai atradimai XV ir XVI a. sandūroje:

1488 m. – Bartolomėjus Diasas atrado Gerosios Vilties kyšulį;
1492 m. – Kristupas Kolumbas atrado Ameriką;
1498 m. – Vaskas da Gama apiplaukė Afriką ir rado jūrų kelią į Indiją;
1519–1522 m. – Fernandas Magelanas ir Elkanjo apiplaukė aplink pasaulį.

Šiuo laikotarpiu europiečių laivai plaukiojo pasauliu, ieškodami saugesnių ar greitesnių prekybos kelių, naujų prekybos partnerių, tai skatino kapitalizmo plitimą Europoje. Buvo atrasta daugybė naujų tautų ir tautelių, nubraižyti tikslesni žemėlapiai, atrasta daug naujų žemių. Garsiausi keliautojai buvo Kristupas Kolumbas, Vasko da Gama, Pedras Alvaresas Kabralis, Džonas Kabotas, Jermakas, Chuanas Ponsė de Leonas, Bartolomėjus Diasas, Ferdinandas Magelanas, Vilemas Barencas, Abelis Tasmanas, Žakas Kartjė, Viljamas Jansonas, kapitonas Džeimsas Kukas, ir daugybė kitų, kurių indėlis į geografiją nėra taip plačiai žinomas.

Geografinių atradimų amžiaus idėja atsirado Renesanse, kai pradėjo plisti naujos technologijos. Patobulėjo kartografija, navigacija, buvo sukurti geresni ginklai ir laivai. Kilo idėja atrasti kelią į Aziją per vakarus. Svarbūs įvykiai buvo karakų ir karavelių išradimas: šiais laivais galima plaukioti ne tik palyginus ramia Viduržemio jūra, bet išplaukti ir į Atlanto vandenyną.

Tyrinėjimų priešistorė

Įžanga į atradimų amžių buvo mongolų invazija, kuri ne tik sėjo mirtį, bet ir atvėrė prekybos kelius tarp Europos, Artimųjų Rytų ir Kinijos. Nemažai europiečių, kurių dauguma buvo italai, pasinaudojo susidariusiomis sąlygomis. Pirmasis keliautojas 1244–1247 buvo Džiovanis de Plano Karpini, kuris nukeliavo į Mongoliją. Tačiau garsiausią kelionę į Rytus 1271–1295 atliko Markas Polas; grįžęs jis ją aprašė ir susilaukė Europos dėmesio. Deja, kelionėms žeme kildavo daugybė trukdžių: jos būdavo ilgos ir pavojingos, keliones pristabdė maras, Otomanų imperijos iškilimas, ribojęs prekybą su rytais.

Portugalų atradimai

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos kolonijinė imperija.

Vienuolio Fra Mauro žemėlapis 1459 nubraižytas Venecijoje rodė Europos, Azijos ir Afrikos kontūrus.

Pagrindiniai geografinių atradimų motyvai buvo aukso ir sidabro, naudoto pinigams, stygius.

Vieną iš pirmųjų didelių ekspedicijų pasiuntė portugalų princas Henrikas Jūrininkas. Ši ekspedicija išplaukė į Atlanto vandenyną ir 1419 metais atrado Madeiros salą, o 1427 Azorus. Abi salos tapo Portugalijos kolonijomis. Henrio tikslas buvo vakarinės Afrikos pakrantės tyrinėjimas, nes vieninteliai prekybos keliai, vedantys į vakarų Afriką, driekėsi per Sacharos dykumą, o šie keliai buvo kontroliuojami musulmonų – Portugalijos varžovų. 1434 Bojadoro kyšulys buvo aplenktas ir po keleto dešimtmečių Sachara aplenkta ir užmegzti prekybiniai santykiai su žmonėmis gyvenančiais dabartiniame Senegale. Toliau portugalai statėsi prekybos kolonijas. 1482 Diogo Cao ekspedicija susitiko Kongo karalystę. 1488 Bartolomėjus Diasas aplenkė Gerosios Vilties kyšulį ir įrodė, kad jūrinis kelias į Indiją – įmanomas. 1498 Vasko da Gama pasinaudojo Bartolomėjaus Diaso atradimu ir pirmasis pasiekė Indiją jūra.

Amerikos atradimas

Portugalijos konkurentė Ispanija buvo lėtesnė tyrinėjimuose iki XV amžiaus pabaigos, kada Ispanija Ir Portugalija varžėsi dėl įtakos Kanarų salose, kurias gavo Ispanija. 1492 Kastilijos karalienė Izabelė I parėmė Kristupą Kolumbą (buvo surengta ekspedicija sudaryta iš trijų laivų Niña, Pinta ir Santa Maria), norėdami aplenkti Portugaliją, plaukiant į Indiją per vakarus. Bet Kolumbas nepasiekė Azijos, o atrado „Naująjį pasaulį“- Ameriką. 1500 portugalas Pedras Alvaresas Kabralis atrado Braziliją. Atsiradęs žemių ginčas buvo išspręstas Popiežiaus, kuris padalino įtakos sferas duodamas Portugalijai: Afriką, Aziją ir Pietų Ameriką. Ispanija gavo likusį nežinomą pasaulį, Ramiojo vandenyno salas ir likusią Ameriką.

Ispanų keliautojai buvo nusivylę tuo ką rado, nes salos neturėjo gausių išteklių, bet atradus, kad žemyne yra galingos ir turtingos imperijos, salos pasitarnavo kaip kolonijiniai taškai, iš kurių konkistadorai išplaukė pulti imperijų. Garsiausios buvo Actekų (užkariauta 1521) ir Inkų (užkariauta 1532). Po ispanų užkariavimų pagrindinis tikslas buvo aukso ir sidabro gavimas ir išvežimas į Ispaniją. 1519, tais pačiais metais kai Korteso armija atsistojo ant Actekų imperijos žemių, Ispanija parėmė portugalą Ferdinandą Magelaną. Misijos tikslas buvo rasti Prieskonių salas, plaukiant į vakarus. Trejus metus vykusi ekspedicija buvo sėkminga ir tapo pirmąja apiplaukusia aplink pasaulį.

Portugalijos monopolio žlugimas

Portugalijos ekspansija ir kolonizacija, nepaisant Ispanijos konkurencijos tęsėsi. Portugalai buvo pirmieji vakariečiai prekiavę su Japonija. Valdant karaliui Manueliui I buvo pristatyta daugybė fortų saugojusių pagrindinius prekybos kelius. Portugalija nebuvo pasiruošusi tokiam darbo jėgos ir pinigų stygiui, todėl fortai pamažu buvo perimti kitų jūrinių valstybių, kurios nepaisė Popiežiaus pasaulio dalinimo. Portugalijos hegemonija prancūzų, anglų, olandų pastangomis buvo suskaldyta. 1580 Ispanijos karalius Filipas II tapo ir Portugalijos karaliumi, nes buvo Manuelio I anūkas.

Šiaurinės Europos įsitraukimas

Tautos už Pirėnų pusiasalio atsisakė paklusti pasaulio padalijimui. Prancūzija, Nyderlandai ir Anglija taip pat turėjo jūrinės patirties. Nepaisant technologijų ir žemėlapių slėpimo, jie vis tiek pasiekė šiaurę. Pirmoji misija 1497 paremta Džono Kaboto buvo tyrinėti Šiaurės Ameriką, nes Ispanija nelabai ją vertino, ten buvo mažiau gyventojų ir išteklių. 1525, Džiovanis de Veracanas tapo pirmuoju žinomu europiečiu pasiekusiu dabartinės JAV rytus. Kaboto remtos kelionės tikslas buvo pasiekti Aziją aplenkiant Ameriką pro šiaurę, kuriai vadovavo Žakas Kartjė (pirmoji kelionė buvo 1534, iš viso jų buvo 3), nors jam, to ir nepavyko įgyvendinti, jo kelionės palengvino Šiaurės Amerikos kolonizaciją. Šiaurės Europos šalys taip pat nukonkuravo Portugaliją ir Ispaniją Afrikos, bei Indijos pakrantėse. Nyderlandų ir Britanijos tyrinėtojai plaukiojo po „apleistas“ vietas. Viljamas Jansonas ir Abelis Tasmanas ištyrinėjo Australijos krantus ir atrado Tasmanijos salą, o XVIII amžiuje britų keliauninkas Džeimsas Kukas atrado Polineziją.

Sibiro užkariavimas

Pagrindinis straipsnis – Sibiro užkariavimas.

1552 caras Ivanas IV Rūstusis nukariavo Kazanės chanatą, tai leido tolimesnius rytų tyrinėjimus ir užkariavimus. 1580 Jermakas su 1636 vyrų įgula įžengė į Sibirą. Jermakas šiek tiek padidino carinės Rusijos valdas, bet 1584 metais nuskendo Irtyšiuje, o jo kazokai apleido Sibirą. Bet tai nesustabdė Rusijos domėjimosi Sibiru ir po 80 metų Rusijos valdos siekė Amūrą ir Ramųjį vandenyną.

Geografinių atradimų amžiaus pabaiga

Geografinių atradimų amžiaus pabaiga laikoma XVII amžiaus pradžia. Tuo metu europiečių laivai galėjo nusigauti beveik į bet kurią pasaulio vietą. Tyrinėjimai, žinoma, tęsėsi. Arktis ir Antarktida nebuvo atrasta iki XIX amžiaus, taip pat ilgai užtruko žemynų (Šiaurės Amerikos, Afrikos) vidaus kolonizacija.

Padariniai Europoje

Laikotarpio padariniai neturėjo precedento. Tūkstantmečius Viduržemio jūros ekonomika buvo viską lemianti, šalys valdančios šią ekonomiką valdė visą Europą. Bet dabar prekybai persikėlus į Atlanto ir Indijos vandenynus lyderiaujančiomis šalimis tapo Ispanija, Portugalija, vėliau Britanija, Nyderlandai ir Prancūzija. O tuo tarpu svarbių prekybinių miestų Genujos ir Venecijos reikšmė – sumažėjo. Jūriniai prekybos keliai taip pat pabaigė Šilko kelio klestėjimą. Po geografinių atradimų eros sekė Komercinė revoliucija, nes tarp-okeaninės kelionės tapo įprastu dalyku, o pagrindiniu luomu tapo prekybininkai ir pirkliai. Tai lėmė buržuazijos iškilimą.

Iš Amerikos į Europą buvo atgabenti nauji augalai (bulvės, kakava, kukurūzai, tabakas, cukranendrės), iš Europos buvo plukdomi naminiai gyvūnai (arkliai, avys, kiaulės, ožkos, jaučiai). Susidarė palankios sąlygos krikščionybei ir europinei kultūrai plisti. Spartėjo geografijos, kitų mokslų raida, tautų bendravimas tapo platesnis ir atviresnis.

Tuo tarpu Sibiro užkariavimas leido Rusijai tapti viena iš didžiausių Europos ir viso pasaulio jėgų.

Buvo ir neigiamų padarinių – krito pinigų vertė, europiečių atneštos ligos ir žiaurus elgesys su Amerikos, Azijos ir Afrikos vietiniais gyventojais griovė jų kultūrą, stabdė ekonominį vystymąsi. Tačiau tai suteikė joms naujas istorines galimybes.