Fridrik Olafsson
Fridrik Olafsson | |
Pilnas vardas | Fridrik Olafsson |
---|---|
Šalis | Islandija |
Gimė | 1935 m. sausio 26 d. Reikjavikas, Islandija |
Titulas | Didmeistris (1958) |
FIDE reitingas | 2407 (2013 m. balandis) |
Aukščiausias reitingas | 2570 [1] |
Fridrikas Olafsonas (Fridrik Olafsson; g. 1935 m. sausio 26 d.) – Islandijos šachmatininkas, didmeistris (1958 m.), ketvirtasis Pasaulio šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas (1978–1982 m.), juristas. Islandijos čempionas (1952–1953, 1957 m.). Šiaurės šalių šachmatų čempionas (1953, 1971 m.).[2] 1959 m. žaidė Pasaulio šachmatų čempionato Kandidatų turnyre, kur užėmė 7-ąją vietą.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fridrikas Olafsonas geriausiais savo šachmatų karjeros metais buvo elitinių šachmatininkų tarpe (13 vieta pasaulyje 1958 m.[3]): jis yra laimėjęs prieš Fišerį, M. Talį, A. Karpovą.[4]
Atrankos į pasaulio čempionatą varžybos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sėkmingai žaidė Pasaulio šachmatų čempionato varžybose (1957–1960 m.): antroji vieta 1957 m. FIDE zoniniame turnyre Vageningene; 5-oji vieta pagal aukštesnius papildomus rodiklius 1958 m. Portorožo tarpzoniniame turnyre; 1959 m. Kandidatų turnyre – 7 vieta.
Turnyrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1955 m. pasidalijo 1–2 vietas Heistingse; laimėjo turnyrą Reikjavike (1956 m.). Nugalėjo mače G. Pilniką 5:1 (1957 m.). Parodė aukštų rezultatų eilėje tarptautinių šachmatų varžybų: Los Andželas (Piatigorsko taurė, 1963 m.) – 3–4 vieta (kartu su M. Naidorfu); Reikjavikas (1966, 1972 ir 1976 m.) – atitinkamai, 1-a, 1-3-ia ir 1–2 vietos. Veik an Zee (1976 m.) – 1–2 vietos.[2]
Šachmatų olimpiados
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atstovaudamas Islandijai žaidė aštuoniose šachmatų olimpiadose. Geriausi rezultatai: 1956 m. trečia vieta prie 1-os lentos, o 1962 m. – geriausias rezultatas pirmojoje lentoje.
Žaisdamas šachmatų olimpiadose surinko 66 taškus iš 107 galimų (+43 =46 −18), o tai sudaro 61,7 % galimų taškų. Detalesni rezultatai:
- Helsinkis 1952, 2 lenta, 6/13 (+3 =6 −4), komandos vieta – 23, prie lentos – 15;
- Amsterdamas 1954, 1-a lenta, 7/14 (+3 =8 −3), komandos vieta – 12, lentos – 16;
- Maskva 1956, 1-a lenta, 13/18(+11 =4 −3), komandos vieta – 14, lentos bronza;
- Varna 1962, 1-a lenta, 14/18 (+10 =8 −0), komandos vieta – 14, prie lentos – aukso medalis;
- Havana 1966, 1-a lenta, 11½/18 (+8 =7 −3), komandos vieta – 11; prie lentos – 10;
- Nica 1974, 1-a lenta, 10½/17 (+6 =9 −2); komandos vieta – 22, lentos – 15;
- Buenos Airės 1978, 1-a lenta, 3½/5 (+2 =3 −0); komandos vieta – 28;
- Valeta 1980, 1-a lenta, ½/4 (+0 =1 −3), komandos vieta – 23;[5]
FIDE prezidentas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laimėjęs 1978 m. Buenos Airėse vykusius FIDE prezidento rinkimus, tapo FIDE prezidentu. Šiose pareigose išbuvo tik vieną kadenciją.
Be šachmatų problemų turėjo vargti ir su Sovietų šachmatų federacija. 1976 m. V. Korčnojus pasitraukė iš Sovietų Sąjungos, bet jo žmonai ir sūnui Įgoriui vis neleido išvykti iš SSRS. F. Olafssonas atidėjo pasaulio čempionato mačo tarp V. Korčnojaus ir A. Karpovo, kuris turėjo prasidėti rugsėjo 19 d. pradžią, tam, kad Sovietai išleistų V. Korčnojaus sūnų ir žmoną.[6]
Už tai F. Olafssonas užsitraukė Sovietų rūstybę: jie 1982 m. per FIDE prezidento rinkimus balsavo už tuometinį FIDE viceprezidentą Florencijų Kampomanesą.
F. Olafsonas buvo vienintelis iš FIDE prezidentų savo kadencijos metu žaisdavęs šachmatų varžybose.[7]
Po FIDE prezidento
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pralaimėjęs 1982 m. FIDE prezidento rinkimus, F. Olafssonas dirbo Islandijos parlamento sekretoriumi ir šachmatais žaidė rečiau. Išėjęs į pensiją pradėjo, laikas nuo laiko, pasirodyti šachmatų turnyruose: 2003 m. greitaisiais šachmatais žaidė veteranų mačą prieš Bentą Larseną ir jį laimėjo rezultatu 5:3. Jis ir toliau dalyvauja Islandijos šachmatų gyvenime.[8] 2013 m. vasario mėn. – žaidė Reikjaviko atvirajame šachmatų turnyre,[9] kurį, kartu su J. Timanu, buvo laimėjęs dar 1976 m.[10]
Žaidimo stilius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šachmatininkas, žaidžiantis aktyviu poziciniu stiliumi ir nevengiantis sudėtingų padėčių.[2]
Debiutai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]F. Olafsonas paprastai į 1.e4 žaisdavo siciliškąją gynybą, o į 1.d4 – Nimcovičiaus gynybą. Baltaisiais dažniausiai – anglišką pradžią, nors pirmu ėjimu žaisdavo ir 1.d4 arba 1.e4.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vedęs. Turi dvi dukras.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Fridrikas Olafsonas“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 20 d..
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 279 ISBN 5-85270-005-3.
- ↑ „Šachmatininkų istoriniai reitingai. Fridrikas Olafsonas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 8 d..
- ↑ „Legendinis DM Fridrikas Olafsonas - Reikjaviko atvirajame turnyre“. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 31 d..
- ↑ „Fridriko Olafsono rezultatai šachmatų olimpiadose“. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 31 d..
- ↑ „Vyksta kova dėl Karpovo-Korčnojaus mačo atidėjimo“. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 31 d..
- ↑ „Dmitrijus Gurevičius iš Bronkso pirmauja Reikjaviko turnyre“. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 31 d..
- ↑ „Šachmatų diena Islandijoje“. Suarchyvuota iš originalo 2017-06-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 20 d..
{{cite web}}
: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „2013 m. Reikjaviko atvirasis turnyras“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 20 d..
- ↑ „Reikjaviko atvirojo šachmatų turnyrų istorija“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 20 d..
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sporto pozicijos | ||
---|---|---|
Prieš tai: Max Euwe |
FIDE Prezidentas 1978–1982 |
Po to: Florencio Campomanes |