Žaliasis Kyšulys

Žaliojo Kyšulio Respublika port. República de Cabo Verde
Vėliava Herbas
Himnas: „Laisvės daina“
Žaliasis Kyšulys žemėlapyje
Valstybinė kalba	portugalų
Sostinė	Praja
Didžiausias miestas	Praja
Valstybės vadovai  • prezidentas  • premjeras  • -	José Maria Neves Ulisses Correia e Silva -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	4 033 km2 (164) nežymi dalis
Gyventojų  • 2017  • Tankis	483 628 (172) 123,7 žm./km2 (89)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2019 (progn.) 4,323 mlrd. $ (162) 7 728 $ (94)
Valiuta	Žaliojo Kyšulio eskudas (CVE)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC-1 nėra
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Portugalijos 1975 m. liepos 5 d.
Interneto kodas	.cv
Šalies tel. kodas	+238

Žaliojo Kyšulio Respublika (Žaliasis Kyšulys, port. Cabo Verde) – salų valstybė Atlanto vandenyne, apie 500 km į vakarus nuo vakarinio Afrikos žemyno kyšulio (Žaliojo kyšulio), esančio Senegale. Šalis priklauso Makaronezijos salynui.

Istorija

1456 metais, kuomet prasidėjo geografinių atradimų era, Portugalijos karūnai tarnaujantys jūreiviai išsilaipino dabartiniuose Žaliojo kyšulio krantuose. Nors tai nėra faktinis įrodymas, tačiau yra pagrindo manyti, kad romėnai ir kartaginiečiai žinojo apie archipelago egzistavimą. Taigi spėjama, kad XII–XIII a. arabų jūreiviai pasiekė tuo metu buvusias negyvenamas salas.

1495 m. Žaliasis Kyšulys paskelbtas Portugalijos kolonija, o sostine tapo Sidade Veljos miestas. Kadangi salos buvo negyvenamos, į jas pradėta vežti vergus iš Vakarų Afrikos, taip pat atsikėlė ir portugalų valstiečiai. XV–XVI a. Žaliasis Kyšulys buvo svarbus vergų prekybos centras, tačiau kentėjo nuo prancūzų ir anglų piratų antpuolių. Panaikinus vergiją, salų reikšmė sumenko.

1972 m. Žaliasis Kyšulys gavo savivaldą. 1956 m. susikūrusi Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės Afrikos partija, vadovaujama Amilkaro Kabralo 1975 m. pasiekė visišką salų nepriklausomybę. 1975 m. liepos 5 d. paskelbus nepriklausomybę, šalies prezidentu tapo Aristidas Pereira.

Bisau Gvinėjos ir Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės partija (PAIGC) gavusi daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje, į naują konstituciją įtraukė straipsnį apie būsimą Žaliojo Kyšulio ir Bisau Gvinėjos susijungimą. Tačiau po karinio perversmo, įvykusio Bisau Gvinėjoje 1980 m. lapkričio 14 d., Žaliojo Kyšulio partinė organizacija atsiskyrė nuo PAIGC, visos užuominos apie galimą susijungimą su Bisau Gvinėja buvo pašalintos iš konstitucijos ir 1981 m. sausio mėn. įkurta Afrikos Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės partija (PAICV). Įsigaliojo vienpartinis režimas.

Tik 1990 m. iš konstitucijos pašalintas straipsnis, įtvirtinantis PAICV monopolį. 1991 m. sausio 13 d. rinkimuose laimėjo 1990 m. įkurta partija „Judėjimas už demokratiją“. 1991 m. prezidentu išrinktas Antonijus Maškarenjašas Monteiras. 1992 m. rugsėjį įsigaliojo nauja konstitucija, įtvirtinanti daugiapartinę sistemą, ekonominį vystymąsi, pagrįstą laisvosios rinkos principais, demokratines pertvarkas, nacionalinio privataus kapitalo vystymąsi, užsienio investicijų pritraukimą, santykių su Portugalija, Brazilija ir kai kuriomis Afrikos šalimis vystymąsi.

1995 m. parlamento rinkimuose daugumą balsų vėl gavo Judėjimas už demokratiją, o 1996 m. A. M. Monteiras perrinktas antrai kadencijai. Tais pačiais metais Žaliasis Kyšulys tapo vienu iš portugališkai kalbančių šalių Bendrijos steigėju. 1997 m. sukurtas vieningas salyno komunikacinis centras, o tai leido įkurti ofšorinį bankininkystės centrą.

1998 m. nacionalinė valiuta eskudas buvo susietas su Portugalijos valiuta, taigi palengvėjo prekyba su ES šalimis ir su frankofoniškąja Afrika. 2001 m. šalies prezidentu tapo Pedro de Verona Rodrigues Pires, iškeltas PAICV.

Politinė sistema

Žaliasis Kyšulys – parlamentinė demokratinė unitarinė respublika. Galioja 1992 m. rugsėjo 25 d. priimta konstitucija (su 1995 ir 1999 pataisomis). Vyriausybės vadovas yra prezidentas, kuris renkamas visuotinuose tiesioginiuose rinkimuose penkeriems metams. Įstatymų leidyba priklauso Nacionalinei Asamblėjai: 72 deputatai renkami penkerių metų laikotarpiui. Asamblėja renka ministrą pirmininką, kuris pateikia prezidentui tvirtinti ministrų kabineto sudėtį. Vietinė vykdomoji valdžia taip pat renkama visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Daugiapartinė sistema: šiuo metu yra 7 politinės partijos. Politinis gyvenimas šioje šalyje garsėja savo stabilumu ir konfliktų nebuvimu, kadangi šalyje gana stipriai jaučiama Vakarų kultūros įtaka.

Teisinė sistema

Teisinė Žaliojo Kyšulio sistema priklauso romanų-germanų šeimai, seka Portugalijos teisinėmis tradicijomis. Žaliajame Kyšulyje neišvystyta juridinio išsilavinimo sistema, teisininkai rengiami Portugalijos universitetuose. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis – 1966 m. Portugalijos konstitucija. Šeimos santykiai reguliuojami remiantis 1981 m. Šeimos kodeksu. Santuokos sudaromos civiline arba religine forma ir įtvirtina sutuoktinių lygiateisiškumą. Nuo 1980 m. pabaigos vykdoma ekonominės sferos liberalizavimo politika. 1989 m. dekretas- įstatymas sukūrė teisinę bazę laisvųjų ekonominių zonų steigimui. 1990 m. pradėta valstybinių įmonių privatizacija. 1992 m. Konstitucija įtvirtino privačios ekonominės iniciatyvos laisvę, įpareigojo valstybę pritraukti ir palaikyti užsienio investicijas. Konstitucija garantuoja dirbančiųjų teisę jungtis į profesines sąjungas, dalyvauti kolektyvinėse derybose ir streikuoti. Įtvirtinta 44 valandų darbo savaitė. Mirties bausmė Žaliajame Kyšulyje nebuvo taikyta nuo 1835 m. ir panaikinta pirmąja konstitucija 1981 m.

Teismų sistema susideda iš Aukščiausiojo Teismo ir regioninių teismų. Prokuratūra gina valstybės interesus ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą. Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę priežiūrą. Tribunal de Contas – teismas, vykdantis aukščiausiu lygiu finansinę kontrolę.

Administracinis suskirstymas

Žaliojo Kyšulio savivaldybės

Žaliojo Kyšulio salos padalintos į 22 savivaldybes (port. municípios). Mažesnės salos sudaro po vieną savivaldybę, o didesnės – padalintos į kelias. Pateikiamas savivaldybių sąrašas pagal salas (skliausteliuose nurodytas numeris žemėlapyje):

• Santjago sala:
  • Tarafalio savivaldybė (1)
  • San Migelio savivaldybė (2)
  • San Salvador do Mundo savivaldybė (3)
  • Santa Kruso savivaldybė (4)
  • San Domingoso savivaldybė (5)
  • Prajos savivaldybė (6)
  • Santjago Ribeira Grandės savivaldybė (7)
  • San Lourenso dos Organjoso savivaldybė (8)
  • Santa Katarinos savivaldybė (9)
• Bravos sala (10)
• Fogo sala:
  • San Filipės savivaldybė (11)
  • Fogo Santa Katarinos savivaldybė (12)
  • Mosteiroso savivaldybė (13)
• Majo sala (14)
• Boa Vistos sala (15)
• Salio sala (16)
• San Nikolau sala:
  • Ribeira Bravos savivaldybė (17)
  • San Nikolau Tarafalio savivaldybė (18)
• San Visentės sala (19)
• Santo Antano sala:
  • Porto Novo savivaldybė (20)
  • Ribeira Grandės savivaldybė (21)
  • Paulio savivaldybė (22)

Geografija

Santo Antano sala

Druskos gavyba Majo saloje

Mindelo miestas

Žaliojo Kyšulio salos yra vulkaninės kilmės. Pasiskirsčiusios į 2 grupes: Priešvėjines salas (šiaurinė grupė) ir Pavėjines salas (pietinė grupė). Iš viso yra 10 salų ir 8 salelės. Salų paviršius kalnuotas, yra ugnikalnių. Aukščiausia vieta – veikiantis Fogo ugnikalnis (2829 m, Fogo s.). Didžiausia ir gausiausiai gyvenama sala – Santjagas (joje yra šalies sostinė Praja).

Klimatas tropinis, jūrinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra 24 °C, rugsėjo 29 °C. Kritulių iškrenta nedaug, vos 68 mm per metus, iš jų beveik pusė rugsėjo mėnesį.

Dėl sauso klimato vyrauja dykumų ir pusdykumių landšaftai. Auga skurdūs krūmynai ir pievos, miškų beveik nėra. Dėl salų nuotolio nuo žemyno, jose yra endeminių gyvūnų: Aleksandro čiurlių, Žaliojo Kyšulio dirvinių vieversių, Žaliojo Kyšulio nendrinukių, Jago žvirblių.

Ekonomika

Žaliajame Kyšulyje beveik nėra naudingų iškasenų, dėl sauso klimato sunku vystyti žemdirbystę. Išgaunama valgomoji druska (daugiausia Majo saloje). Maisto (žuvies, gėrimų, cukraus), tabako, cemento, keramikos pramonė. Auginami kukurūzai, ankštiniai, batatai, manijokai, cukranendrės, bananai, žemės riešutai, tabakas, prieskoniai. Auginami galvijai, avys, ožkos, kiaulės. Svarbi ūkio šaka – žvejyba. Vystomas turizmas.

Šalyje yra apie 10 tūkst. km kelių. Pagrindinis jūrų uostas – Mindelas. Tarptautiniai oro uostai Santjago ir Salo salose.

Demografija

Žaliojo Kyšulio gyventojai susiformavo susimaišius vergijon atvežtiems afrikiečiams (daugiausia iš Senegalo, Gambijos ir Bisau Gvinėjos) bei kolonistams iš Portugalijos. Daugiau nei du trečdaliai (~71 %) gyventojų yra kreolai (mulatai), taip pat 28 % gyventojų yra juodaodžiai (fulbiai, mandžakai, balančiai), bei ~1 % baltieji (portugalai, ispanai, žydai, arabai). Daugiau nei pusė gyventojų susitelkę Santjago saloje. Didžioji gyventojų dauguma (94 %) Romos katalikai. Dar yra šiek tiek protestantų, musulmonų, bahajų, budistų. Salų gyventojai kalba vietiniu kreoliniu portugalų kalbos variantu.

Didelės Žaliojo Kyšulio salų gyventojų bendruomenės gyvena Portugalijoje, JAV, Angoloje, San Tomė ir Prinsipėje, Prancūzijoje, Brazilijoje.

Kultūra

Žaliojo Kyšulio kultūra – europietiškos ir afrikietiškos kultūros mišinys. Tradicinė salų muzika yra morna, kurią po pasaulį išgarsino dainininkė Cesária Évora. Taip pat populiari muzika yra iš Angolos kilusi kizomba, portugališkos-afrikietiškos muzikos ir šokio mišinys funaná. Žymiausi šalies rašytojai – Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.

Populiariausios sporto šakos – futbolas, krepšinis.

Kita informacija

• Žaliojo Kyšulio ryšiai
• Žaliojo Kyšulio transportas
• Žaliojo Kyšulio karinės pajėgos
• Žaliojo Kyšulio tarptautiniai santykiai
• Žaliojo Kyšulio šventės

Nuorodos

Vikižodynas

• Oficiali vyriausybės svetainė
• Žaliojo Kyšulio bendruomenės svetainė^{[neveikianti nuoroda]}