Adolfas Damušis
Adolfas Damušis | |
---|---|
Gimė | 1908 m. birželio 16 d. Toščica, Mogiliovo gubernija |
Mirė | 2003 m. vasario 27 d. (94 metai) Vilnius |
Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinės |
Sutuoktinis (-ė) | Jadvyga Pšibilskytė-Damušienė |
Vaikai | Vytenis Damušis, Saulius Damušis, Indrė Marija Damušytė, Gintė Bernadeta Damušytė-Damušis |
Veikla | chemikas, rezistentas |
Alma mater | 1934 m. Vytauto Didžiojo universitetas |
Adolfas Damušis (iki 1939 m. Domaševičius, 1908 m. birželio 16 d. Toščica, Mogiliovo gubernija – 2003 m. vasario 27 d. Vilniuje) – Lietuvos chemikas, mokslininkas išradėjas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. su tėvais grįžo į Lietuvą. 1928 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakultetą ir liko jame dirbti. 1937 m. gruodžio 26 d. Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje susituokė su Jadvyga Pšibilskyte (1915–2010).[1][2] 1940 m. kovo 4 d. apgynė disertaciją „Aliuminio ir geležies deginių santykio įtaka į cemento susitraukimą bei brinkimą atmosferos drėgnumui kintant“, inžinerijos daktaras.[3]
Nuo 1940 m. Neorganinės chemijos katedros vedėjas, 1942–1943 m. Technologijos fakulteto (nuo 1943 m. kovo mėn. veikė nelegaliai) dekanas. 1944 m. birželio 16 d. gestapo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, 1945 m. balandžio 14 d. amerikiečių kariuomenės išlaisvintas. 1947 m. pradžioje apsigyveno JAV. 1964 m. išrinktas LKMA akademiku. 1997 m. birželio 12 d. su žmona grįžo į Lietuvą. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Profesorius Pranas Jodelė paskatino susidomėti cemento gamybos galimybėmis Lietuvoje. 1936–1940 m. vasaromis prie Kauno ir Papilės-Akmenės bei Karpėnų-Vegėsių apylinkėse tyrė kreidos ir klinčių klodus, o žiemą medžiagas analizavo laboratorijoje. 1937–1938 m. specializavosi Vokietijos, Čekoslovakijos, Suomijos cemento fabrikuose. Bandomąjį žaliavų vagoną buvo nugabenęs į fabriką Vokietijoje. Atlikęs tyrinėjimus ir apskaičiavimus, 1939 m. parengė cemento fabriko Skirsnemunėje projektą, pagal jį 1940 m. gegužės mėn. pradėta pirmojo cemento fabriko Lietuvoje statyba. Buvo tikėtasi, kad 1941 m. vasarą fabrikas jau pradės veikti, deja, baigti darbus sutrukdė sovietų okupacija ir karas. Naujojoje Akmenėje cemento gamykla pradėjo veikti tik 1952 m.
1947–1957 m. dirbo „Sherwin-Williams“ bendrovėje Klyvlende, 1957–1973 m. „BASF Wyandotte“ chemijos bendrovėje Detroite. Sulaukęs 65 metų ir išėjęs į pensiją, buvo pakviestas į Detroito universitetą. 1973–1983 m. universiteto profesorius, Polimerų tyrimo instituto vicedirektorius. 24 išradimai patentuoti JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1989 m. pasirašė VDU atkūrimo aktą. Jo archyvas saugomas Lietuvos išeivijos institute Kaune.
Visuomeninė-politinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1931 m. už tautininkų režimo uždraustos moksleivių ateitininkų veiklos organizavimą pusei metų buvo uždarytas Varnių koncentracijos stovykloje. 1932 m. inžinierių ateitininkų korporacijos „Grandis“ įkūrėjas. 1933 m. po lietuvių katalikų jaunimo „Pavasaris“ sąjungos kongreso dviem mėnesiams karo komendanto ištremtas į Panevėžį pas tėvus. Neištikimybės tautai ir valstybei pretekstu neįsileistas karinei tarnybai į karo mokyklą.[4]
1941 m. Lietuvos aktyvistų fronto karinio štabo vadas, vienas Birželio sukilimo Kaune organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios Vyriausybės pramonės ministras. 1941–1944 m. pasipriešinimo judėjime atstovavo Lietuvių frontui. 1943 m. Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių, 1943–1944 m. vicepirmininkas. Už pasipriešinimo nacių okupacinei valdžiai organizavimą 1944–1945 m. nacių kalintas Vokietijoje, Bairoite, šiaurinėje Bavarijoje. Išėjęs į laisvę, surado šeimą ir apsigyveno Kempteno DP stovykloje, dirbo lietuvių gimnazijos direktoriumi. 1945 m. įkurtos Lietuvos rezistencijos buvusių politinių kalinių sąjungos vienas kūrėjų ir vadovų.
1946–1952 m. Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas, 1957–1964 m. ir 1977–1983 m. tarybos pirmininkas. 1947–1950 m. ir 1966–1969 m. Lietuvių fronto bičiulių sambūrio pirmininkas. 1948–1954 m. Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos vicepirmininkas, 1954–1955 m. pirmininkas. 1957 m. įsteigė JAV lietuvių jaunimo stovyklą „Dainava“ ir jai kelis dešimtmečius vadovavo. 1985–1987 m. Vykdomojo komiteto Lietuvos krikšto 600 m. sukakčiai paminėti pirmininko pavaduotojas. Aktyviai dalyvavo sovietų okupuotos Lietuvos laisvinimo byloje, daug rašė į užsienio lietuvių spaudą. Vienas radijo stoties „Laisvoji Europa“ redaktorių.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Uretaninės dangos: dangų apdorojimas (Urethane Coatings: Treatise on Coatings), 1967 m.
- Sandarikliai (Sealants). – Reinhold, 1967. – 382 p.
- Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940–1959 m. Trečiasis leidimas – Vilnius: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 1991. – 94 p. (pirmasis leidimas 1988 m. JAV; antrasis pataisytas leidimas 1990 m. Kaune)
- Lietuvių pogrindis vokiečių saugumo policijos dokumentuose, 1989 m.
- Lietuvos rezistencija prieš sovietų ir nacių agresiją (Lithuania Against Soviet and Nazi Agression). – Brooklyn: American Foundation for Lithuanian Research, 1998. – 342 p.
- Žvilgsnis, nukreiptas į idealų aukštumas: Adolfo Damušio tekstai: straipsnių rinkinys / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas (sud. Ilona Strumickienė). – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 398 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-34-234-2
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1981 m. Stasio Šalkauskio premija
- 1984 m. Šv. Silvestro ordinas (Vatikanas)
- 1994 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius [5]
- 1997 m. kovo 26 d. VDU garbės daktaras [6]
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis [7]
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 2004 m. prie Ateitininkų šalpos fondo įkurtas Adolfo Damušio atminimo fondas, skirtas jo kūrinių leidimui ir platinimui.
- 2005 m. birželio 16 d. KTU Cheminės technologijos fakultete (Radvilėnų pl. 19) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Stasys Žirgulis).
- 2009 m. birželio 20 d. VDU pastato (K. Donelaičio g. 52) antrajame aukšte atidengtas Birželio sukilimo vadovų portretų skulptūrinis bareljefas. Jame įamžinti šeši tarpukario VDU profesoriai ir studentai, svarbiausi Lietuvos aktyvistų fronto vadovai: Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis ir Juozas Ambrazevičius (skulpt. Stasys Žirgulis).[8]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Adolfas Damušis: nuo laisvės kovotojo iki visuomenininko // XXI amžius, 2008-07-02, Nr. 50 (1643)[neveikianti nuoroda]
- ↑ Atsisveikinant su Jadvyga Damušiene // Lietuvos žinios, 2010-08-06[neveikianti nuoroda]
- ↑ Prof. Adolfas Damušis (1908–2003) mokslininkas, kovotojas dėl Lietuvos laisvės, visuomenės veikėjas Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Juozas Kojelis: Adolfas Damušis – rezistentas, mokslininkas, visuomenininkas, džentelmenas politikas, 2008-06-15
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=5344
- ↑ http://www.vdu.lt/lt/catalog/show/30/46[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293024
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=DAMU%D0IS%20ADOLFAS[neveikianti nuoroda]