Analai
Kitos reikšmės – Analai (Tacitas).
Analai (lot. annalea nuo annus, 'metai') – metiniai miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstyti chronologine tvarka. Taip gali būti pavadinami ir bet kurie kiti istoriniai įrašai.[1] Vienas žinomiausių kūrinių tokiu pavadinimu priklauso senovės romėnų istorikui Tacitui (žr. Tacito „Analus“). Lietuvos istorijai reikšmingi Kvedlinburgo analai, nes juose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Šiuolaikiniame gyvenime žodis „analai“ apibūdinamas kronikos, metraščio, svarbių įvykių aprašymo reikšme.[2] Todėl posakis „įtrauktas į analus“ suprantamas kaip „įėjęs į istoriją“.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Analus kūrė senovės egiptiečiai, šumerai, persai, kinai, graikai. Senovės Graikijoje analų forma buvo paplitusi iki Herodoto. Dabartinį pavadinimą analams suteikė romėnai. Seniausiems romėnų analams šaltiniu pasitarnavo žynių kasmetiniai įrašai ant medinių lentelių, padengtų gipsu, su konsulų paminėjimu. Šios lentelės buvo pristatomos visuomenei, ant jų būdavo surašomi svarbiausieji įvykiai: aukščiausių valdininkų vardai, saulės ir mėnulio užtemimai, žinios apie kainų kilimą, karus ir kt.
Manoma, kad seniausi raštai pražuvo Romos gaisre 387 m. pr. m. e. per galų antpuolius, tačiau vėliu buvo atstatyti iš prisiminimų ir pratęsti. Apie 130 m. pr. m. e. konsulas Publius Mucius Scaevola analus sudėjo į 80 knygų rinkinį, pavadintą „Annales maximi“ (liet. Didieji analai). Oficialių analų rašymas Romos respublikoje nutrūko tarp 123 ir 114 m. pr. m. e.
Nors senovės Romos analų iki šių dienų neišliko, tačiau jais kaip šaltiniais naudojosi daugelis romėnų istorikų (pvz., Titas Livijus), kurie, kaip Tacitas, taip pat kartais savo raštams suteikdavo analų pavadinimą ir formą.
Analai plačiai paplito viduramžiais, kada beveik kiekvienas didelis vienuolynas rašė savo metinius raštus.