Bolivudas

Pirmojo garsinio Indijos filmo „Alam Ara“ (1931) plakatas

Bolivudas (hind. बॉलीवुड, IAST: Baulīvuḍ, angl. Bollywood) – Indijos kino industrijos atšaka, apimanti filmus, sukurtus daugiausia hindi/urdu kalba. Kartais vadinamas tiesiog Hindi kinu (angl. Hindi cinema). Neretai klaidingai manoma, jog Bolivudas – tai visas Indijoje sukuriamas kinas. Visgi Bolivude sukuriama tik trečdalis visos Indijos kino produkcijos. Centras – Mumbajaus (buv. Bombėjaus) miestas Maharaštros valstijoje. Bolivudas yra vienas didžiausių kino industrijos centrų pasaulyje.

Pavadinimo etimologija

Pavadinimas sukurtas pagal Holivudo analogiją, tik raidę H pakeitus į B (nuo Bombėjaus pavadinimo). Skirtingai nei Holivudas, Bolivudas neturi konkrečios fizinės lokacijos. Terminas Bolivudas vartojamas nuo aštuntojo dešimtmečio – jo kūrėjais laikomi dainų autorius, filmų kūrėjas bei aktorius Amit Khanna ir žurnalistas Bevinda Collaco.

Bolivudas pavadintas pagal Tolivudo pavyzdį – Vakarų Bengalijos kino industriją, įkurtą 1932 m. Visgi šiandien neologizmas Tolivudas vartojamas kaip telugų kino sinonimas.

Istorija

Pirmieji filmai

Pirmieji filmai Indijoje parodyti dar XIX a. pab. (1896–1897 m.). 1913 m. pastatytas pirmasis komercinis pilnametražis filmas „Raja Harishchandra“ (hind. राजा हरिश्चन्द्र, liet. Valdovas Hariščandra). Tai mitologinė istorija, paremta senovės Indijos epų – „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ – siužetais. Vėliau, trečiajame dešimtmetyje, išsikristalizavo trys pagrindiniai Indijos kino žanrai: mitologiniai, istoriniai bei „kaskadiniai“ (angl. stunt) filmai. Pažymėtina, jog iki 1931 m. visi filmai buvo kuriami be garso. Per beveik dvidešimt metų trukusią Indijos tyliojo kino epochą šalyje sukurta 1313 filmų. 1931 m. sukurtas pirmasis garsinis Indijos filmas „Alam Ara“ (hind. आलम आरा, liet. Pasaulio ornamentas), kuriame buvo ir septynios dainos. 1937 m. pastatytas pirmas spalvotas Bolivudo filmas „Kisan Kanya“ (hind. किसान कन्‍या). Visgi iki šeštojo dešimtmečio pabaigos Indijoje kurtos daugiausia nespalvotos kino juostos.

Aukso amžius

1950–1960 m. – vadinamasis Bolivudo aukso amžius, kai kūrė režisieriai Raj Kapoor, Guru Dutt, Mehboob Khan, iškilo Indijos lakštingala vadinama Lata Mangeshkar bei sužibo tokios žvaigždės kaip Nargis, Madhubala, Dilip Kumar, Dev Anand. Sukurti didžiulės sėkmės susilaukę filmai: „Mother India“ (liet. Motina Indija), „Awara“ (hind. आवारा, liet. Bastūnas), „Shree 420“ (hind. श्री ४२०, liet. Ponas Sukčius).

Indijos kino aukso amžių galima vadinti socialinio filmo era. Pagrindinės kine reflektuotos temos buvo pasiturinčių ir vargšų priešprieša, skurdas, tradicijos ir modernybės sankirta, indų migracija iš kaimų į miestus. Šių reiškinių atspindėjimas kine glaudžiai susijęs su tuo metu šalyje vykusiomis socialinėmis ir politinėmis permainomis – nepriklausomybės atgavimu 1947–aisiais, Pakistano atsiskyrimu, stambiųjų žemvaldžių savivale.

Šalies vyriausybė hindi kiną laikė komerciniu, meninės vertės neturinčiu fenomenu, todėlIndijos kino aukso amžiaus metu atsirado ir vadinamasis Paralelinio kino judėjimas, kurio atstovai norėjo sukurti atsvarą Bolivudui. Vadinamoji „Naujoji Indijos banga“ buvo paveikta italų neorealizmo, kine atsisakyta šokių, dainų, vaizduotos socialinės realijos. Skirtingai nei Bolivudo filmai, Paralelinis kinas gaudavo finansavimą iš valdančiųjų institucijų. Žymiausi atstovai – Satyajit Ray, Ritwik Ghatak, Mrinal Sen. 1946 m. sukurta paralelinio kino juosta „Neecha Nagar“ (hind. नीचा नगर, liet. Žemutinis miestas) – pirmasis tarptautinio pripažinimo sulaukęs indiškas filmas, pelnęs apdovanojimą Tarptautiniame Kanų kino festivalyje.

Šiuo laikotarpiu didžiuosiuose Indijos miestuose surengti pirmieji kino festivaliai, įsteigtas šalies filmų archyvas, premijos.

Modernusis kinas

Septintojo dešimtmečio pabaigoje kurtos tiek romantinės, tiek veiksmo juostos. Aštuntajame dešimtmetyje daugėjo filmų, vaizduojančių Indijos nusikalstamo pasaulio užkulisius. Būtent šiuo laikotarpiu iškilo Amitabh Bachchan, kurį po 1973 m. pasirodžiusio filmo „Zanjeer“ (hind. ज़ंजीर, liet. Grandinė) imta vadinti „piktu jaunu vyruku“ (angl. angry young man). Aštuntajame dešimtmetyje komercinis kinas išgyvenimo pakilimą – sukurtos tokios juostos kaip „Sholay“ (hind. शोले, liet. Liepsnos), „Deewaar“ (hind. दीवार, liet. Siena).

Shahrukh Khan su Aishwarya Rai filmo „Devdas“ filmavime (2002)

Devintajame dešimtmetyje bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje, norint reabilituoti klasikinės šeimos konceptą, kurti romantiniai, miuziklus primenantys filmai, kaip antai: „Hum Aapke Hain Koun..!“ (hind. हम आपके हैं कौन..!, liet. Kas mes jums esame..!), „Maine Pyar Kiya“ (hind. मैंने प्यार किया, liet. Aš įsimylėjau), „Dil“ (hind. दिल, liet. Širdis), „Dilwale Dulhania Le Jayenge“ (hind. दिलवाले दुल्हनिया ले जायेंगे, liet. Mylintieji nuotakas pasiims). Šiuo laikotarpiu iškilo tokios žvaigždės kaip Aamir Khan, Shahrukh Khan, Sridevi, Madhuri Dixit, Kajol.

Devintajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus vaizdo kasetėms, dauguma žmonių ėmė filmus ir serialus žiūrėti namuose, o kino teatrai tapo neišsilavinusių, žemiausių klasių žmonių pramoga. Nepaisant modernizacijos, nuo 1991 m. kino teatrai vėl aktyviai lankomi – tam didžiausią įtaką padarė reklama bei patogumai salėse.

Deepika Padukone

1993 m. pasirodė „Bhaji on the Beach“ (liet. Bhadžis paplūdimyje) – filmas, sujungęs britiško, amerikietiško bei Bolivudo kino tradicijas. 1998–2001 m. vyko Indijos kino, kaip oficialios meno industrijos, formalizavimo procesas. Šiuo laikotarpiu sukurta juosta „Kuch Kuch Hota Hai“ (hind. कुछ कुछ होता है, liet. Kažkas vyksta) – pirmasis indiškas filmas, patekęs į populiariausių Jungtinės Karalystės filmų dešimtuką. Kitas to paties režisieriaus (Karan Johar) filmas –„Kabhi Khushi Kabhie Gham“ (hind. कभी खुशी कभी ग़म, liet. Būna laimės, būna liūdesio) taip pat susilaukė milžiniško populiarumo.

Maždaug nuo 2000 m. auga Bolivudo populiarumas Vakarų šalyse. Tai paskatino naudoti šiuolaikinę kinematografiją, kurti animaciją, pridėti daugiau specialiųjų efektų ir t. t. Šio laikotarpio filmų kūrimo magnate laikoma „Yash Raj Films“. Žymesni filmai – „Koi… Mil Gaya“ (hind. कोई… मिल गया, liet. Aš… kažką radau), „Dhoom“ (hind. धूम, liet. Sprogimas), „Hum Tum“ (hind. हम तुम, liet. Aš ir tu), „Jab We Met“ (hind. जब वी मेट, liet. Kai mes susitikome). XXI a. pradžioje ėmė kilti nauja aktorių karta – Saif Ali Khan, Shahid Kapoor, Abhishek Bachchan, Rani Mukerjee, Preity Zinta, Priyanka Chopra, Aishwarya Rai.

Ilgą laiką Bolivudo režisieriai stengėsi kurti filmus, skirtus kuo platesniam žiūrovų ratui, tačiau pastaruoju metu stebimas segmentavimas: juostos, skirtos provincijos/miestų gyventojams, emigrantams.

Nuo 2010 m. kyla nauja aktorių karta – Ranbir Kapoor, Arjun Kapoor, Imran Khan, Vidya Balan, Deepika Padukone, Parineeti Chopra.

Šiandien Bolivudui didelę įtaką turi indų diasporos angliškai kalbančiose šalyse bei globalizacija. Keičiasi veikėjų kostiumai, rodomos emigravusių indų kasdienybės realijos, tarkim, atitolimas nuo tradicijų. Pavyzdžiui, 2012 m. pristatytos juostos „Cocktail“ (liet. Kokteilis) veikėja Veronika (Deepika Padukone) vaizduojama kaip nuolat vartojanti alkoholį (viena filmo dainų vadinasi „Main Sharabi“ (hind. मैं शराबी, liet. Aš alkoholikė), turinti daugybę partnerių, tėvų nepažįstanti moteris.

Įtaka Bolivudui

• Senovės Indijos epai „Mahabharata“ ir „Ramajana“. Įtaka reiškiasi kaip šalutinių istorijų įpynimas į siužetą, tam tikrų veikėjų prototipai (pavyzdžiui, 1951 m. Raj Kapoor režisuotame filme „Awara“ turtingas teisininkas atsisako savo žmonos manydamas, jog toji buvo neištikima su ją pagrobusiu nusikaltėliu. Šis siužetas yra aiški aliuzija į „Ramajaną“, kur pagrindinis veikėjas Rama taip pat suabejoja savo žmonos Sytos ištikimybe).
• Sanskrito drama, kur buvo derinamos dainos, šokiai bei veido išraiškos. Čia svarbi vadinamoji rasos estetinė teorija – veikėjas turi idealiai įkūnyti tam tikrą emociją bei ją perteikti stebėtojui. Manoma, jog rasos – vienas kertinių Indijos kino bruožų.
• Tradicinis Indijos teatras, išpopuliarėjęs po sanskrito dramos nuosmukio X a.
• Parsių teatras – čia susipina realizmas ir fantazija, dainos, šokiai, svarbus tiek naratyvas, tiek reginys, nemažai tiesmukų dialogų.
• Holivudas
• Vakarietiški muzikos kanalai (ypač MTV) didžiausią įtaką daro nuo dešimtojo dešimtmečio.

Bolivudo filmų bruožai

Masala filmai

Šis žanrą galima vadinti tam tikru veiksmo, komedijos, romantikos bei dramos kokteiliu. Tokios juostos primena miuziklus, o dainų klipai neretai filmuojami vaizdingose vietovėse. Pats žodis „masala“ (hind. मसाला) reiškia įvairių prieskonių mišinį. Manoma, jog tai populiariausias indiško filmo žanras. Tokio tipo filmai neturi segmentuotos auditorijos.

Dainos ir šokiai

Dainų ir šokių gausa – vienas ryškiausių Bolivudo bruožų. Paprastai viename filme būna 6–11 specialiai filmui įrašytų garso takelių. Šių dainų patys aktoriai dažniausiai neatlieka, tik filmo metu šokdami žiopčioja. Kaip išimtį būtų galima paminėti Kishore Kumar, kuris buvo ne tik aktorius, bet ir dainininkas. Muzika įrašoma ir išplatinama dar prieš pasirodant filmui. Tiesa, maždaug iki 1990 m. kai kurių filmų dainos būdavo išplatinamos jau po filmo pasirodymo – tik įsitikinus, kad garso takeliai turės paklausą. Žymūs Bolivudo dainų atlikėjai yra Lata Mangeshkar, Asha Bhosle, Shreya Ghoshal, Geeta Dutt, Mukesh, Udit Narayan, Alka Yagnik ir kt.

Indijos lakštingala vadinamos Latos Mangeshkar karjera tęsiasi jau beveik 70 metų

Išskiriamos įvairios dainų ir šokių filmuose funkcijos, kaip antai: išreikšti tai, kas žodžiais neperteikiama (tarkim, vidinius herojų išgyvenimus), užtikrinti filmo populiarumą, padėti žiūrovui nusikelti į tolimas, nepasiekiamas pasaulio šalis (kai kurių dainų klipai filmuojami Europoje – ten, kur daugelis Indijos gyventojų niekada negalės nuvykti) ir pan. Ilgi muzikiniai intarpai kartais yra ir filmo siužeto dalis.

Siekiant užtikrinti filmo populiarumą, svarbūs yra vadinamieji „parduodamieji numeriai“ (angl. item number). Tai klipai, išplatinami dar prieš filmo premjerą, kuriuose šoka patraukli, menkai apsirengusi moteris. Tokie „numeriai“ su filmo naratyvu dažniausiai menkai susiję, tačiau sukeldami žiūrovams vojeristinį pasitenkinimą garantuoja, jog filmas bus populiarus. Žanro pioniere laikoma Cuckoo, o nuo devintojo dešimtmečio viena pagrindinių „parduodamųjų numerių“ ikonų tapo Madhuri Dixit.

Šiandien Bolivudo filmų kūrėjai noriai eksperimentuoja, daugėja filmų, kuriuose nėra muzikinių intarpų.

Dialogai

Veikėjų dialogus ir dainų tekstus paprastai rašo skirtingi žmonės. Bolivudo filmų hindi kalba dažniausiai nesudėtinga, kad būtų suprantama kuo platesniems sluoksniams. Dialoguose gausu urdu kalbos žodžių, tačiau pastaraisiais metais jiems vietą užleidžia angliški. Kai kada veikėjai kalba ištisais angliškais sakiniais.

Filmavimo vietos

Pirmoji Indijos kino juosta „Raja Harishchandra“ buvo nufilmuota tuometinio Bombėjaus priemiestyje. Žemių savininkai susidomėjo filmo kūrimu, todėl ne tik leido naudotis savo žemėmis, bet ir siūlė visokeriopą pagalbą. Ketvirtajame dešimtmetyje daugiausia filmuota studijose, kur galima geriau kontroliuoti apšvietimą bei garsą. Septintajame dešimtmetyje, kai Indijoje išpopuliarėjo spalvotos kino juostos, vėl pradėta filmuoti atvirose erdvėse. Pavyzdžiui, nemažai pirmojo spalvoto Raj Kapooro filmo „Sangam“ (hind. संगम, liet. Santaka) scenų nufilmuota Europoje – Paryžiuje, Romoje, Londone ir kitur. Dalis idiliškų scenų Bolivudo istorijoje filmuotos Kašmyre. Vėliau nemažai kūrėjų atskirus epizodus bei muzikinius klipus filmuodavo Europoje. Dėl to Indijos kinas susilaukė aštrios kritikos – neva staigus kraštovaizdžio pakeitimas stokoja realizmo.

Aktoriai

Kaip ir Holivude, Indijoje į kino pasaulį patekti nori daugybė žmonių. Į Mumbajų su viltimi nusifilmuoti kine atvyksta kylančios pop žvaigždės, modeliai, televizijos žvaigždės, o kartais net paprasti žmonės. Visgi pasiseka tik mažai daliai. Dauguma aktorių yra indai. Bolivude egzistuoja vadinamieji klanai – tos pačios šeimos narių sėkminga karjera kino industrijoje (pavyzdžiui, Bachchan klanas, Chopra klanas).

Bolivudo recepcija Vakaruose XX a. pab.

XX a. antroje pusėje Vakaruose Indijos kinas vertintas gana kontroversiškai. Geriausiai tai iliustruojantis pavyzdys – filmo „Amar Akbar Anthony“ (hind. अमर अकबर एन्थोनी, liet. Amaras, Akbaras, Entonis) demonstravimas Britų televizijoje. Filmas rodytas ankstyvą sekmadienio rytą, nebuvo įtrauktas į anonsus, maža to, iškirptos visos dainos. Britanijos spaudoje Indijos kinas apibūdintas kaip neturintis siužeto, neestetiškas, pigus, stokojantis realizmo, vulgarus, perpildytas moralinių klišių ir t. t. Daugiausia kritikos Bolivudo filmai susilaukė dėl trukmės (pavyzdžiui, vienas ilgiausių filmų Bolivudo istorijoje „Sangam“ trunka daugiau nei 3,5 valandos) bei muzikinių intarpų gausos.

Visgi Vakaruose daugėja Bolivudui skirtų mokslinių straipsnių, monografijų, kuriose bandoma apibrėžti, kas yra Bolivudas, bei, atsisakius vakarietiškų vertinimo kriterijų, objektyviai vertinti siužetus, aktorius, dainas, šokius bei kino įtaką Indijos visuomenei. Kai kurie tyrinėtojai, atsižvelgdami į milžinišką Bolivudo populiarumą, filmą traktuoja kaip Indijos kultūrą reprezentuojantį tekstą, kurį galima įvairiai interpretuoti.

Lietuvoje Bolivudo tyrimai nėra gerai išplėtoti. 2013 m. Vilniaus universitete apginta pirmoji su Indijos kinu susijusi daktaro disertacija.

Nuorodos

• Oficialus Bolivudo puslapis
• Apie Indijos kino aukso amžių Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Kaip tapatybę konstruoja Indijos kinas
• Interviu su Indijos kino specialistu dr. Deimantu Valančiūnu

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.