Centurionas
Centurionas (lot. centuriō 'šimtininkas') – senovės Romos karininko titulas nuo Marijaus reformų (107 m. pr. m. e.) laikų. Dauguma centurionų vadovaudavo centurijoms (legiono dalis iš 80 žmonių), tačiau kai kurie turėdavo ir aukštesnes pareigas, galėdavo vadovauti net kohortoms.
Skirtingai nuo vadovaujančių karininkų, kurie turėjo būti raitelių arba senatorių kilmės, centurionai visada buvo skiriami iš karių tarpo.[1] Taip teoriškai bet kuris Romos pilietis galėjo tapti centurionu. Pradinėje legionų kūrimosi fazėje centurionus rinkdavo patys kariai, vėliau skyrė legatai, legiono vadai. Imperijos laikotarpiu skyrimą turėjo patvirtinti imperatorius. Centurionai sudarė Romos kariuomenės branduolį ir turėjo didelę reikšmę palaikant tvarką ir discipliną. Skirtingai nuo kitų karių, centurionai po tarnybos laikotarpio nebuvo atleidžiami, o pasilikdavo armijoje iki savo mirties.
Centurionas buvo atsakingas už savo legionierių apginklavimą ir apmokymą. Jis turėjo teisę savo žmones bausti ir skatinti. Bausmėms naudota vynmedžio lazda vitis, kurią centurionai nešiodavosi su savimi kaip rango ženklą. Nuo paprastų karių centurionas skyrėsi ir savo ginkluote bei uniforma – turėjo antblauzdžius ir kairėje pusėje nešiojamą gladijų. Jo atlygis buvo gerokai didesnis už paprastų karių.[2]
Centurionas neturėjo miegoti vienoje palapinėje su kitais kariais, jam priklausė žirgas ir papildomas nešulinis gyvulys.
Centurionai taip pat turėjo skirtingus rangus, nors praktiškai be išimčių visi vadovavo centurijai. Rangas priklausė nuo vadovaujamos centurijos padėties legione.
-
Centuriono šalmas (rekonstrukcija) -
Centurionas (rekonstrukcija)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Centurionas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Earl S. Johnson, Jr., "Centurion," The New Interpreter's Dictionary of the Bible, Vol. 1; Nashville: Abingdon Press, 2006, p. 580. ISBN 9780687054275