Pietų aukštaičių patarmė

Pietų aukštaičių patarmė
Kalbama	Lietuva, Lenkija, Gudija
Kilmė	indoeuropiečių  baltų   rytų baltų    lietuvių     aukštaičių      pietų aukštaičių

Pietų aukštaičių patarmė (iš dalies vadintina dzūkų tarme) – lietuvių kalbos aukštaičių tarmės patarmė, vartojama pietiniame šios tarmės areale. Pagal 1965 m. lietuvių kalbos tarmių skirstymą, į pietų aukštaičių patarmės vartojimo arealą patenka vakarų Dzūkija ir priedzūkis.

Arealas

Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.)

  Pietų aukštaičių patarmė

Pietų aukštaičių patarmės arealas apima Dzūkiją nuo Šalčininkų iki pat Punsko (įeina tokios vietovės kaip Varėna, Marcinkonys, Merkinė, Trakai, Lazdijai, Veisiejai, Eišiškės, Druskininkai, Kapčiamiestis, Seirijai, Simnas, Daugai, Alytus), įtraukiant lietuvių „salas“ Gudijoje – Varanavą, Rodūnią, Pelesą, Azierkus, Naujus Giernykus. Taip pat priedzūkis, su tokiomis vietovėmis kaip Pivašiūnai, Aukštadvaris, Semeliškės, Žasliai, Vievis, Rykantai).

Fonetinės ypatybės

• Pietų aukštaičių patarmėje, kaip ir vakarų aukštaičių patarmėje išlaikomi nepakitę dvigarsiai am, an, em, en (pvz., kampas, lángas, tempia, žeñgia), bet balsiai ą, ę, virsta į ų, į (pvz., daržą > daržų, saulę > saulį, ąžuolas > ųžuolas, gęsta > gįsta).
• Nemaža dalis pietų aukštaičių patarmės pietinių ir rytinių pakraščių gyventojų kietina priebalsius r, s, š, ž prieš e tipo vokalizmą (pvz., rãtas ‘retas’, sáiłės ‘seilės’, šãšatas ‘šešetas’, žãmė ‘žemė’), Druskininkų, Lazdijų, Leipalingio, Marcinkonių, Rudaminos, Veisiejų apylinkėse priebalsiai r, š, ž ir afrikatos č, dž, c, dz tariami kietai ir prieš visus bendrinės kalbos supriešakėjusius balsius (pvz., ãra ‘aria’, šáudas ‘šiaudas’, žū̃ri ‘žiūri’, vir̃kščas ‘virkščias’, ber̃gždžas ‘bergždžias’, stãcai ‘stačiai’, dzaũgias ‘džiaugias’).
• Didžiojoje arealo dalyje aiškiai skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, bet šiaurėje (Palomenė, Paparčiai, Vievis, Žasliai) nekirčiuoti ilgieji balsiai trumpinami (pvz., viriáusias).
• Kirčiuoto tvirtapradžio dvigarsio il, im, in, ir, ul, um, un, ur bei dvibalsio ui pirmasis dėmuo visuotinai ilginamas (pvz., pilnas > pýlnas, kurmis > kū́rmis, bulvė > bū́lvė).
• Priebalsis l prieš e, ę, ei, ė visuotinai kietinamas (pvz., ledas > łãdas, pelę > pẽłį, paleido > pałáido, lėkė > łė̃kė).
• Vakarų dzūkai vietoje bendrinės kalbos galūnių ‑a, ‑e, kilusių iš -ą, -ę, taria ‑u, ‑i (lauke > lauki̇̀, šaukte šaukia > šaukti̇̀ šaũkia, su daina > su dainù).
• Dzūkai (kartu su šiai patarmei nepriskiriamais vilniškiais) dzūkuoja – vietoje bendrinės lietuvių kalbos č, dž ir t(v), d(v) prieš i, y, į, ie taria afrikatas c, dz (pvz., naktis > nakci̇̀s, dievas > dzíevas, dvylika > dzvýlika, tik > cik, čia > cia, medį > medzį).

Morfologija

• Pietų aukštaičių patarmėje vartojamas iliatyvas (pvz., pirkion, Varėnon, daržuosna, Zervynosna), jis dažnai pavartojamas ir inesyvo vietoje (áuga daržúosna, laikaũ sáujon).
• Vienaskaitos naudininkas tariamas su kitomis galūnėmis (pvz., pir̃štu ‘pirštui’, sū́nu ‘sūnui’, ãki ‘akiai’, píemeni ‘piemeniui’, vietomis ir pir̃što ‘pirštui’, brólio ‘broliui’, sū́no ‘sūnui’; ‑o sutrumpinta iš ‑uo).
• Paplitusios tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens formos būtáu ‘būčiau’, būtái ‘būtum’.

Leksika

Pietų aukštaičių patarmė turi kuopą savitų žodžių, kurie vartojami tik šiame areale arba jų leksinė reikšmė skiriasi nuo vartojamų kitur:

• bamborỹs / bumbuorỹs ‘kankorėžis’, draugė̃ ‘šeima’, geinỹs ‘prietaisas iš virvių į medį kopti prie bičių’, mẽdžias ‘miškas, giria’, pilvẽlis ‘blauzda’, sėdẽlis ‘javų guba’, skuji̇̀nė ‘pušinė šluota’, straublỹs / striaublỹs ‘vaivorykštė’, stravỹlas ‘kraujažolė’, asỹs ‘šiurkštusis asiūklis’, bužỹs ‘vabalas’, drãskė ‘gervuogė’, bobi̇̀ngė ‘juodojo serbento uoga’.
• Gausu skolinių iš lenkų, gudų kalbų: kvajà ‘pušis’, pieskýnas ‘smėlynas’, lepeškà ‘voveraitė’, plačiai vartojami slaviški priešdėliai raz-, da-.