Indoarijų kalbos
| Indoarijų kalbos | |
| Paplitimas | Pietų Azija |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 209 |
| Kilmė | indoeuropiečių >indoiranėnų >>indoarijų |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | šiaurės zonos (paharų), šiaurės vakarų zonos, centrinės zonos, rytų zonos (Magadhos), salų indų (sinhalų-maldyvų), pietų zonos |
Indoarijų kalbos arba indų kalbos – daugiausia Pietų Azijoje paplitusi indoeuropiečių kalbų šeima. Kartu su iranėnų ir nuristaniečių kalbomis, indų kalbos sudaro indoiranėnų kalbų pogrupį. 2005 metais atliktais tyrimais (SIL International) iš viso egzistuoja 209 indų kalbos. Jomis šiuo metu kalba apie 1 milijardą gyventojų Šiaurės ir Vidurio Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Nepale, taip pat Šri Lankoje ir Maldyvų salose. Daugiausia kalbos vartotojų turi hindi, artimai su ja susijusios urdu (hindi ir urdu kartu – 540 mln. kalbančiųjų), bengalų kalba (200 mln. kalbančiųjų), marathų kalba (70 mln.) bei klasikinė kalba – sanskritas. Su Pietų Indijoje paplitusiomis dravidų kalbomis indų kalbos nėra susijusios, tačiau dėl tūkstančius metų trukusių artimų kalbinių kontaktų turi tam tikrų bendrų bruožų.
Kalbų istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Indų kalbos turi beveik keturių tūkstančių metų istoriją. Šių kalbų istorija dalinama į tris istorines pakopas: senosios indų kalbos (vedų kalba, klasikinis sanskritas), vidurinės indų kalbos, naujosios indų kalbos, kurioms priklauso nuo maždaug 1000 m. susiformavusios ir iki šiol naudojamos indų kalbos.
Seniausia iš indų kalbų laikomas sanskritas, kurį V a. pr. m. e. kodifikavo ir standartizavo gramatikas Paninis. Taip apie 200 m. pr. m. e. susiformavo vadinamasis „klasikinis“ sanskritas. Šnekamoji kalba vystėsi toliau ir VI a. sanskritas retai bebuvo naudojamas kaip šnekamoji kalba, jį daugiausia išstūmė prakritais vadinamos kalbos variacijos.
Seniausioms indoarijų kalboms būdingos aspiratos, sprogstamųjų retrofleksinių fonemų (modifikuotos išliko) klasė, kokybinė balsių kaita šaknyje ir priesagose, sintetinės žodžių formos. Vardažodis turi 8 linksnius, 3 skaičius, veiksmažodis – 3 asmenis, 3 skaičius, 6–7 laikus, 4–6 nuosakas, 3 rūšis. Archajiškiausia iš vidurinių indų kalbų yra pali, vėliau suklestėjo prakritai (maharaštri, magadhi, šauraseni, ardhamagadhi, paišači), iš kurių V a. susiklostė apabhramšos (nagara, upanagara, vračada apabhramšos) – tarpinės tarmės tarp prakritų ir naujųjų indų kalbų. Dėl fonetinių pokyčių (dvibalsiai suvienbalsėjo) vidurinių indų kalbose išnyko kokybinės balsių kaitos sistema, susilpnėjo fleksijos reikšmė, supaprastėjo linksniavimo paradigma, išnyko dviskaita, padidėjo polinksninių ir tarnybinių žodžių įtaka.
Vidurinėse indų kalbose prasidėję gramatikos pokyčiai toliau vyksta ir naujosiose indų kalbose: sutrumpėjo arba išnyko žodžio galo balsiai, įsigalėjo analitinės formos. Liko 2 giminės (3 išsaugojo tik vakarų ir pietvakarių arealo kalbos) arba jos visai išnyko. Sintaksei būdinga fiksuota veiksmažodžio vieta (sakinio gale) ir prie jo siejami žodžiai (vakarų kalbų areale – polinksniai, rytų – dalelytės), ergatyvinės konstrukcijos (daugiau būdingos vakarų kalboms).[1]
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Senovinės kalbos
- sanskritas (vediškasis ir klasikinis)
- mitanių kalba (?)
- pali
- Centrinės zonos kalbos
- bilų kalbos
- domarių kalba
- Gudžaratų kalbos
- Marathų kalbos
- marathų kalba
- konkanių kalba (Maharaštroje)
- manadešų kalba
- Kahndesų kalbos
- pandžabų kalba (taip pat anksčiau tarme laikyta dogri)
- radžasthanų kalbos (kartais laikomos vienos kalbos tarmėmis)
- čigonų kalba
- Vakarų hindi kalbos (hindi kalbos variantai)
- Rytų–centrinės zonos kalbos (kartais laikomos hindi tarmėmis)
- Rytų zonos kalbos (magadhų kalbos)
- Asamų–bengalų kalbos
- asamų kalba
- bengalų kalba
- bišnuprija manipuri kalba
- čakmų kalba
- kamrupų kalba
- sylhetų kalba (dažnai laikoma bengalų k. tarme)
- Biharų kalbos (kartais laikomos vienos kalbos tarmėmis)
- Orijų kalbos
- Asamų–bengalų kalbos
- Šiaurės zonos kalbos (paharų kalbos)
- Centrinės paharų kalbos
- Rytų paharų kalbos
- Garvalų kalbos
- Vakarų paharų kalbos
- Šiaurės vakarų zonos kalbos
- dardų kalbos
- Landų kalbos
- džakati
- Vakarų pandžabų kalba
- sindų kalba
- nuristanų kalbos
- Sinhalų–maldyvų kalbos
- sinhalų kalba
- maldyvų kalba (dhivehi)
- vedų kalba (Šri Lanka)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kazimieras Seibutis. indų kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005