Pinčuvas

Pinčuvas lenk. Pińczów

Miesto panorama

Pinčuvas 50°32′0″ š. pl. 20°32′0″ r. ilg. / 50.53333°š. pl. 20.53333°r. ilg. / 50.53333; 20.53333 (Pinčuvas)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Švento Kryžiaus vaivadija
Apskritis	Pinčuvo apskritis
Valsčius	Pinčuvo valsčius

Gyventojų (2006)	11 886
Plotas	14,32 km²
Tankumas (2006)	830 žm./km²

Tinklalapis	www.pinczow.com.pl
Vikiteka	Pinčuvas

Pi̇̀nčuvas ^[1] (lenk. Pińczów) – miestas pietų Lenkijoje, Švento Kryžiaus vaivadijoje, apie 40 km į pietus nuo Kelcų. Pinčuvo apskrities ir valsčiaus centras. Miestas įsikūręs Nidos upės slėnyje. Gyventojų 11,8 tūkst. (2006).

Istorija

XII a. vietovėje eksploatuotas karjeras. Kalnakasiai tikėtina gyveno įtvirtinime (grade (град)), kuris buvo sugriautas 1241 m. įsiveržus mongolams. Pirmojoje XIV a. pusėje įtvirtinimo vietoje buvo pastatyta gotikinė pilis, o jos papėdėje susikūrė gyvenvietė, kuri iš pradžių buvo žinoma kaip Piedziców, Pandziczów (1470 m.) ar Pyandzyczów. Pavadinimas Pińczów imtas naudoti nuo XVI a. 1424 m. gyvenvietė priklausė Olesnickių šeimai, kuri čia įkūrė savo rezidenciją ir 1449 m. pastatė paulinų abatiją. 1428 m. rugsėjo 21 d. Liubline karalius Jogaila Pinčuvui suteikė miesto teises.

XVI a. viduryje Pinčuvas tapo vienu iš pagrindinių Mažosios Lenkijos regiono protestantų reformacijos centrų. Kalvinistas Mikalojus Olesnickis išvarė katalikų vienuolius iš Pinčuvo 1550 m. ir įkūrė kalvinistų centrą. Pinčuve 1558–1563 m. vertėjai vertė Bibliją į lenkų kalbą, kuri buvo atspausdinta Breste ir tapo žinoma kaip Bresto Biblija (kartais vadinama Pinčuvo Biblija).

1586 m. miestą įsigijo Krokuvos vyskupas Petras Myškovskis, kuris pradėjo kontrreformaciją. Myškovskių šeima perdažė pilį ir paskelbė ją savo rezidencija. Miestą juosė gynybinė siena, jis turėjo keturis vartus. Miestas buvo sugriautas 1657 m., Švedų tvano metu, o vėliau, Šiaurės karo metu, dar kartą nukentėjo nuo švedų, kurie jį užėmė; po Klišuvo mūšio čia trumpam buvo apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII. Po ATR padalijimų, 1795 m., miestas atsidūrė Habsburgų monarchijos sudėtyje. 1815 m. tapo Rusijai pavaldžios Lenkijos Kongreso karalystės dalimi. XIX a. 3-ajame dešimtmetyje Pinčuve gyveno apie 4000 žmonių, 1867 m. buvo įkurta Pinčuvo apskritis, miestas priklausė Kelcų gubernijai.^[2]

Antrojoje Lenkijos Respublikoje Pinčuvas priklausė Kelcų vaivadijai. Pinčuvas buvo suniokotas vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, beveik visi žydai, kurie sudarė 70 % miesto gyventojų, buvo išžudyti ar ištremti į naikinimo stovyklas. Pinčuve kilo sukilimas, kurio pasekoje 1944 m. liepą buvo įkurta Pinčuvo Respublika, apėmusi apie 1000 km² teritoriją ir gyvavusi iki rugpjūčio mėn. Sukilimo eigoje iš vietinio Gestapo kalėjimo buvo išlaisvinta šimtai lenkų.

Miestų partnerystė

Bystržicė, Čekija
Svodinas, Slovakija
Tata, Vengrija

Šaltiniai

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Pińczów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 159 psl. (lenk.)

Literatūra

Piotr Pawlina – Podziemni żołnierze wolności
Bogdan Hillebrandt – Partyzantka na Kielecczyźnie 1939–1945

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Pińczów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 159 psl. (lenk.)

[1]

[2]