Povilas Julius Labanauskas
| Povilas Julius Labanauskas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1908 m. gruodžio 12 d. Nemakščiai, Raseinių valsčius |
| Mirė | 1999 m. gegužės 28 d. (90 metų) Port Saint Lucie, Floridos valstija |
| Veikla | jūrų karininkas, žurnalistas, visuomenės veikėjas |
| Alma mater | 1944 m. Kalifornijos technologijos institutas |
Povilas Julius Labanauskas (1908 m. gruodžio 12 d. Nemakščiuose, Raseinių valsčius – 1999 m. gegužės 28 d. Port Saint Lucie, Floridos valstija) – Lietuvos jūrų karininkas, kapitonas leitenantas, žurnalistas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jūrininkyste pradėjo domėtis dar 1922 m., pirmojo jūrų skautų būrelio eilėse. 1927 m. Kaune baigė „Aušros“ gimnaziją ir apie metus studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. 1928 m. drauge su Vytautu Kuizinu buvo išsiųstas studijuoti jūrų karo mokslo į Italijos Livorno karališkąją laivyno akademiją. Atliko tris ilgesnius plaukiojimus mokomuoju burlaiviu, šarvuočiu ir kreiseriu Atlanto vandenyne, Afrikos pakraščiuose, Baltijos, Šiaurės ir Viduržemio jūrose.
1931 m. akademiją baigė ir grįžo į Lietuvą. Čia gavo inžinerijos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Kadangi tuo metu Lietuvoje karo laivų dar nebuvo, išsiųstas atlikti jūrų karininko stažą Italijos karo laivyne. Įvairiose karininko pareigose plaukiojo italų 10 000 tonų kreiseriu „Trento“, žvalgybiniais kreiseriais, naikintojais ir apie metus povandeniniais laivais „Bausan“, „Pironi“ ir kitais. Baigęs aukštesniųjų jūros karininkų ir papildomus jūrų artilerijos kursus, 1934 m. grįžo į Lietuvą ir kurį laiką tarnavo 2-me artilerijos pulke bei Ginklavimo valdyboje. 1935 m. suformavus pirmąjį Lietuvos mokomąjį „Prezidento Smetonos“ karo laivą, paskirtas artilerijos karininku. Tose pareigose išbuvo iki paskyrimo laivo vadu 1939 m.[1]
Nuo 1937 m. spalio 15 d. iki 1938 m. spalio 26 d. mokėsi Tulono karinio laivyno torpedų ir elektros karininkų mokykloje Prancūzijoje „École des officiers torpilleurs“. Besimokydamas 1938 m. rugsėjo-spalio mėnesiais atliko praktiką šarvuotame karo laive „Condorcet“ ir kontrtorpediniame laive „Tigre“.
Jūrų skautų veikėjas. 1937 ir 1939 m. vadovavo jūros šaulių jachtai „Šaulys“.
1940 m. liepos 20 d. kartu su V. Kuizinu ir R. Naku jachta „Nijolė“ pabėgo į Vokietiją. Iš Vokietijos, tarpininkaujant buvusiam Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje Kaziui Škirpai, gavęs Brazilijos vizą, per Švediją išvyko į Braziliją, o iš jos 1941 m. pasiekė JAV.[2]
1944 m. baigė Kalifornijos technologijos institutą. Trejus metus dirbo inžinieriumi „General Electric“ bendrovėje. 1947–1950 m. dėstė elektros inžineriją Marketo universitete Milvokyje. 1951–1984 m. dirbo radijo stotyje „Amerikos balsas“, 1951 m. su Kaziu Griniumi vedė pirmąją jos lietuvių programą. 1952 m. parengė vieną pirmųjų JAV lietuvių televizijos programų.[3]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1939 m. Gedimino 5 laipsnio ordinas
- 1999 m. Gedimino 2 laipsnio ordinas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Mūsų jūra“ 1939 m. Nr. 7 [1]
- ↑ Gintautas Surgailis. Lietuvos karinis laivynas 1935–1940 Archyvuota kopija 2009-05-21 iš Wayback Machine projekto. psl.168
- ↑ Povilas Julius Labanauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 391 psl.