Pagėgių–Šilėnų geležinkelis
Pagėgių–Šilėnų geležinkelis | |
Vieta | |
---|---|
Šalys | Lietuva |
Miestai | Pagėgiai – Tauragė – Šilėnai |
Pagrindinė informacija | |
Tipas | Tarpmiestinis |
Operatorius | Lietuvos geležinkeliai |
Techninė informacija | |
Ilgis | 124,4 km |
Vėžė | 1520 mm vėžė |
Geležinkelis Pagėgiai–Šilėnai – 1520 mm vėžės pločio geležinkelio linija, Lietuvoje jungianti Pagėgių ir Šilėnų mazgines geležinkelio stotis. Naudojama kroviniams pervežti.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dar 1905–1906 m. tuometiniuose Rytprūsiuose buvo nutiestas 1435 mm vėžės geležinkelis iš Pagėgių į Lauksargius, esančius pasienyje su Rusijos imperija, tikintis, kad ši 22,37 km ilgio trasa netrukus bus pratęsta iki Rygos.[1][2]
1914 m. kilo Pirmasis pasaulinis karas ir ši linija atsidūrė netoli vokiečių Rytų fronto. Norėdama sustiprinti ryšį tarp Rytprūsių ir vad. Dauguvos fronto (dab. Latvijos teritorijoje) kaizerinės Vokietijos karinė vadovybė 1915 m. rugsėjo 12 d. įsakė šią liniją pratęsti Šiaulių kryptimi. Karo statybininkų laukė didelis iššūkis: sėkmingai kirsti gilų Dubysos slėnį ir tinkamai įsilieti į carinės Rusijos geležinkelį Kaišiadorys–Liepoja. Techniniai reikalavimai griežti: mažiausias kreivės spindulys – 300 m, nuolydis – ne didesnis kaip 1,0 ‰ . Trasą nuspręsta tiesti buv. Kauno gubernijos Raseinių ir Šiaulių apskrityse, ji turėjo eiti netoli strateginio vieškelio Tilžė–Šiauliai (dab. Magistralinis kelias A12) ir kirsti jį. Tų pačių metų rugsėjo 14 d. darbai prasidėjo Lauksargiuose, o rugsėjo 18 d. – priešingoje pusėje, ties Mankiškiais (prie Radviliškio). Dirbo rusų belaisviai ir vietiniai gyventojai. Bėgių kelias buvo klojamas atsižvelgiant į reljefą, t. y. apeinant kalvas, pelkes, upelius ir kt. gamtines kliūtis.
Daug pastangų pareikalavo tilto per Dubysą ties Lyduvėnais įrengimas, 7000 m³ apimties medienai suvežti reikėjo daugiau laiko nei užtruko pati statyba. Tiek statybinės medžiagos, tiek įrankiai ir maistas statybininkams buvo tiekiami Lauksargių–Kelmės siauruku ir sandėliuojami Drupstų kaime, o iš ten gabenami į statybvietę.[3] Netrukus Lyduvėnuose iškilo 670 m ilgio ir 42 m aukščio Feldmaršalo Hindenburgo tiltas. Šešiaaukštis polinis statinys ties žemės paviršiumi buvo 21 m, o siaurėjančiame viršuje – 5,5 m pločio.
1916 m. birželio 20 d. geležinkelio linija buvo priimta eksploatuoti, joje įrengtos šios stotelės (skliaustuose kursyvu įrašyti dabartiniai pavadinimai): Lauksargiai, Požerūnai, Tauragė, Juodpetriai (Benotiškė), Batakiai (Eidintai), Lybiškiai, Varlaukis, Lipkiškė, Viduklė, Kutninkai, Šienlaukis, Lyduvėnai, Tytuvėnai, Aukštiškiai, Užpelkiai, Sidarai, Polekėlė (Čiuteliai), Dvarninkai, Jonaitiškiai, Mankiškiai. Minėtose vietovėse ant mūrinių pamatų suręstos tašytų medinių rąstų stotelės, o bendras trasos ilgis siekė 124,4 km.
Senojoje atkarpoje veikė stotys: Lauksargiai, Griežpelkiai, Kamščiai, Cullmen Jennen (dab. Geniai), Gudai, Pavilkiai, Pagėgiai.
1916 m. lapkričio pradžioje Lauko geležinkelių tarnybos vadą pulkininką Groenerį pakeitęs pulkininkas fon Olderhauzenas įsakė visoje trasoje pakloti antrą bėgių porą, o medinį Lyduvėnų tiltą pakeisti santvariniu ant betoninių atramų. Darbai prasidėjo 1917 m. sausio 17 d. ir 1918 m. gegužės 17 d. naujasis tiltas jau buvo priimtas naudoti. Tuo tarpu kituose ruožuose montuoti dvikelį nesisekė, šie darbai taip ir nebuvo užbaigti iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
1919 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausybė perėmė okupacinės Vokietijos kariuomenės paliktą geležinkelių tinklą. Sankirta Mankiškiuose priskirta Šilėnų geležinkelio stotelei, nutiesta Kutiškių jungiamoji linija Radviliškio link. Pati trasa tarp Pagėgių ir Šilėnų ištiesinta, pastatytos naujos keleivių aptarnavimo stotys Tauragėje, Varlaukyje, Batakiuose ir kt. 1930 m. gegužės 1 d. prasidėjo tarptautinis susisiekimas: traukiniai ja kursavo iš Berlyno į Maskvą (per Daugpilį) ir atgal.[4]
Į Rytprūsius vedanti geležinkelio linija turėjo didelę karinę reikšmę. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė susprogdino Lyduvėnų tiltą, taip tikėdamasi sustabdyti Raudonosios armijos puolimą. Netrukus šioje vietoje iškilo medinis tiltas, o 1948–1952 m. buvo pastatytas gelžbetoninis.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]