Pereiti prie turinio

Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Krišnaitai gieda mantrą Vienos gatvėje

Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija (angl. ISKCON, International Society for Krishna Consciousness – pažodžiui, „Tarptautinė bendrija Krišnos sąmonei“) – A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados ir jo mokinių 1966 m. Niujorke įkurta religinė ir kultūrinė bendrija, jos ir giminingų bendrijų nariai dar žinomi populiariu vardu kaip „Harė Krišna“ judėjimas arba krišnaitai (ISKCON nariai tarpusavyje vienas kitą vadina „vaišnavais“, ir nevadina vienas kito „krišnaitais“).

Judėjimas teigia besiremiąs senovės indų šventaisiais tekstais Vedomis, Upanišadomis, Itihasomis, Puranomis, ir kitais, kurių ištakos pagal įvairias indologų teorijas siekia nuo tūkstančio iki kelių ir daugiau tūkstančių metų [1]. Savo filosofija, kultūra bei praktikos formomis ISKCON seka nuo XV a. pabaigos Indijoje gyvuojančia gaudija vaišnavų religine-dvasine tradicija.

Krišnaitai propaguoja bhakti jogos sistemą, kurios esmę sudaro pasišventimas Krišnai, kuris tokiuose raštuose kaip Bhagavadgyta ir Bhagavata Purana aprašomas kaip Bhagavanas – „Aukščiausias Dievo Asmuo“, pirminis asmeninis Dievas, nesiskiriantis nuo Višnu.

Nors seka ilgaamže Indijos tradicija, Vakaruose akademinių religijotyrininkų ISKCON dažnai priskiriamas prie naujųjų religinių judėjimų (NRJ).

ISKCON istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. C. Bhaktivedanta Svamis, gaudija vaišnavų sanjasis (atsižadėjęs pasaulio vienuolis), vykdydamas savo dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvačio norą skleisti Krišnos sąmonės mokymą angliškai kalbančiuose kraštuose, atvyko į Niujorką 1965 m., ir skaitydamas paskaitas bei organizuodamas sankirtanos programas, sudomino grupę jaunų amerikiečių, kurie ir tapo pirmaisiais mokiniais, priimdami jį kaip guru (dvasinį mokytoją). Judėjimas tapo žinomas dėl viešų sankirtanų miestų parkuose ir gatvėse bei šventyklų atvirumo jaunimui. Sutraukę minią žiūrovų, maha-mantrą Harė Krišna giedantys ir šokantys jaunuoliai pozityviai nustebino hipių bei kitoms kontrkultūrinėms idėjoms pritariantį jaunimą, žiniasklaidą, ir judėjimas tapo populiarus pirmųjų tarpe. Judėjimo idėjos patiko vienam didžiausių Amerikos hipių kultūros įkvėpėjų Alenui Ginsbergui bei bitlui Džordžui Harisonui, kurie jau anksčiau turėjo kontaktų su Indijos dvasingumu, ir jie padėjo krišnaitams jų veikloje.

Dėl Vakarų šalių visuomenėms neįprastų ir naujų idėjų bei veiklos aktyvaus propagavimo, platinant knygas ir pritraukiant į šventyklas asketiškai gyventi jaunus žmones, ISKCON tapo viena iš pirmųjų ir pagrindinių JAV kilusio antikultinio judėjimo kritikos susilaukusių organizacijų.

Krišnos sąmonės judėjimas greitai išsiplėtė, įsitvirtino daugelyje Vakarų Europos šalių, veikė ir Tolimojoje Azijoje bei Afrikoje, Australijoje; buvo pastatyta arba atidaryta daug naujų šventyklų. A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada 12 metų važinėjo po visą pasaulį, skaitė paskaitas ir priiminėjo naujus mokinius (kurių iš viso įšventino apie 5000). Į daugelį kalbų buvo išverstos gausios jo knygos su autentiškų raštų vertimais ir komentarais, jos buvo gerai įvertintos akademiniuose sluoksniuose.

Po A. C. Bhaktivedantos Svamio mirties 1977 m., ISKCON liko be vienijančio dvasinio autoriteto. Sprendimus nuo tada priima A. C. Bhaktivedantos Svamio iniciatyva suformuota ISKCON valdymo taryba – GBC (Governing Body Comission). Šio organo veikla ilgainiui susilaukė vidinės kritikos, o judėjime nuo devintojo dešimtmečio vidurio prasidėjo vidinės problemos, dalis A. C. Bhaktivedantos Svamio mokinių paliko ISKCON ir pradėjo organizuoti kitas bendrijas. Tuo laikotarpiu narių skaičius sumažėjo, ypač JAV, dėl to, kad judėjimo reputacija pablogėjo, ir jis nebuvo toks populiarus kaip anksčiau, šventyklos ištuštėjo. ISKCON judėjime didesnę reikšmę pradėjo įgauti Indija, Rytų Europos šalys ir Rusija, nes ten narių skaičius didėjo. Paskutiniu metu Vakarų Europos šalyse ir JAV indų imigrantai ima vertinti ISKCON kaip jų religinei praktikai suteikiančią galimybę organizaciją, padidėjo jų dalis narių skaičiuje, nors judėjimo pradžioje Vakaruose nariai buvo daugiausiai amerikiečiai ir europiečiai. Indijoje judėjimas vykdė veiklą nuo pat savo susikūrimo, ir bėgant laikui jo populiarumas didėjo.

Pasaulio mastu ISKCON yra tarp didžiausių naujųjų religinių judėjimų, jo narių skaičius įvairiais vertinimais sudaro nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų žmonių.

Įkūrimo tikslai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. C. Bhaktivedanta Svami kartu su mokiniais 1966 m. įkurdamas ISKCON, steigimo akte – konstitucijoje nurodė 20 organizacijos tikslų [2]. Tikslai aprėpia plačią organizacijos veiklos viziją, kuriant ištisą kultūrą – centre išlaikant Krišnos garbinimą ir dvasinių praktikų kultivavimą, liečiami ekologiniai, pasaulio taikos, visuomenės ir atskirų individų gerovės klausimai. Kartais pateikiama tokia 7 pagrindinių tikslų santrauka:

  1. Sistemingai propaguoti ir skleisti dvasinį žinojimą pasaulio visuomenei bei mokyti visus žmones dvasinio gyvenimo pagrindų, siekiant atkurti palankią gyvenimo vertybių pusiausvyrą ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.
  2. Skleisti Krišnos (Dievo) sąmonę, kokia ji buvo apreikšta didžiuosiuose Indijos šventraščiuose – Bhagavad-gitoje ir Šrimad-Bhagavatam.
  3. Suvienyti bendrijos narius, padėti jiems priartėti prie Krišnos, aukščiausios būtybės, ir tokiu būdu išugdyti bendrijos ir viso pasaulio visuomenės narių savęs bei kiekvienos kitos sielos suvokimą, kaip Viešpaties (Krišnos) dalelyčių, kokybiškai Jam tapačių, tačiau kiekybiškai labai mažų.
  4. Įkvėpti sankirtanos judėjimą, kongregacinį šventų Dievo vardų kartojimą, kaip kad to mokė Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu.
  5. Sukurti bendrijos ir pasaulio visuomenės nariams šventą transcendentinių žaidimų vietą Krišnos Asmenybės šlovei.
  6. Suvienyti bendrijos narius tam, kad jie galėtų kartu sėkmingai mokytis paprastesnio ir natūralesnio gyvenimo būdo.
  7. Siekant aukščiau išvardintų tikslų leisti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus, knygas ir kitus leidinius.

ISKCON Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaišnavai Vilniuje

Pirmieji vaišnavai Lietuvoje atsirado dar apie 1979 metus. Dauguma jų iki tol domėjosi joga, budizmu. Krišnos sąmonės idėjos Lietuvą pasiekė iš Rusijos, kur sklido nuo 1971 m., kai Šrila Prabhupada kelioms dienoms apsilankė Maskvoje ir privačiai įšventino į mokinius Anatolijų Piniajevą (Анатолий  Пиняев, Ananta Šanti das), taip pat iš kaimyninės Latvijos, kur jau taip pat buvo krišnaitų bendruomenės.

Simboliškai Krišnos sąmonės judėjimo pradžia galima laikyti 1980 m. vasario 20 d. kai apie 20 žmonių, dauguma studentų ir moksleivių susibūrė padainuoti Harė Krišna mantrą ir pakalbėti apie Bhagavad-gitą. Dauguma šių žmonių vėliau nutolo, kai kas supratęs, kad tai jo nedomina, o kai kas išsigandęs sovietų valdžios persekiojimų. Vis dėlto iniciatyvinė grupė vystė veiklą, organizavo Lietuvoje literatūros spausdinimą rusų kalba ir platinimą visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Buvo bendraujama su Rusijos vaišnavais. Taip pat buvo išleista keletas laikraštukų ir knygučių lietuvių kalba: 'Harė Krišna', 'Tobulesnis skonis', 'Išsivadavimo beieškant', 'Kartok ir būk laimingas', „Troškimų medis“ ir kt.

Represijos prieš judėjimo sekėjus Sovietų laikais

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„The Comitee to Free Soviet Hare Krishnas“ 1986 m. leidinio puslapiai, kuriuose matyti Sovietų valdžios įkalintų krišnaitų sąrašas turinyje

Iš pradžių, visos Sovietų Sąjungos mastu, kol neskaitlingi pasekėjai nebuvo viešai pastebimi, sovietinės institucijos prieš judėjimą aktyvių represinių veiksmų nesiėmė, bet vos tik jo sekėjų skaičius kiek padidėjo, ir prasidėjo vieši, o ne privatūs narių susirinkimai, jis imtas persekioti. 1982 m. mirus L. Brežnevui Sovietų Sąjungos de facto vadovu jo vietoje tapo KGB viršininkas J. Andropovas, „kietosios linijos“ šalininkas, kuris 1980 m. žinutėje SSKP CK rašė: " „Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija“ neigdami komunistinę ideologiją ir socialistinę valstybę, kovodami su jomis, stengiasi nuvesti savo sekėjus nuo dalyvavimo visuomeniškai-politinėje ir darbinėje veikloje į mistikos pusę <…> Valstybės saugumo komitetas (KGB) užsiima darbu išardant senovės Rytų religinių-filosofinių srovių pasekėjų grupes, užkertant kelią jų misijonieriškai veiklai. " [3]

KGB atstovo atėjimas į sovietų valdžios viršūnę reiškė, kad KGB imsis aktyvesnio teroro, nes iki to laiko KGB veikla buvo bent iš dalies ribojama kitokios politikos šalininkų [4]. Tuo metu visos religinės bendrijos pajuto, kad KGB imasi aktyvesnių represijų prieš tikinčiuosius[5], pvz., Lietuvoje buvo parodomai nuteista keletas aktyvių katalikų kunigų. Krišnaitų padėtis buvo prastesnė tuo, kad kaip rašo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti specialistai: „ Nors daugumos tradicinių Lietuvos konfesijų veikla sovietų okupacijos metais buvo labai suvaržyta, jos veikė legaliai. Tokios galimybės neturėjo kai kurios negausios religinės bendruomenės. Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, į tokį juodąjį sąrašą pirmiausia pateko Jehovos liudytojai ir sekmininkai, vėliau prie jų prisijungė adventistai ir krišnaitai. Ilgą laiką buvo ignoruojamas ir kai kurių musulmonų bendruomenių egzistavimas.“ [6]

Vladimir Kritskij (Владимир Критский, Višvamirta das) prisijungęs prie judėjimo 1979 m. liudija [7], kad iki pat Brežnevo mirties krišnaitai nebuvo teisiami, tik nuo 1981 m. buvo atliekamos kratos ir keli krišnaitai buvo areštuoti. Mirus Brežnevui, prasidėjo beatodairiškas susidorojimas su jais.

KGB taikė operatyvines priemones[8], buvo atliekamas sekimas, darytos kratos, studentai išmetami iš mokymo įstaigų, kai kurie krišnaitai suimami, talpinami į sovietines susidorojimo su neįtikusiais režimui įstaigas – psichines ligonines – su fiktyvia diagnoze; taip pat buvo teisiami parodomuosiuose režimo teismuose ir sodinami į kalėjimus, nors nebuvo niekuo nusikaltę[9].

Krišnaitai persekioti iki pat Sovietų Sąjungos griūties, jų bendraminčiai Vakaruose turėjo persekiojamų Sovietų Sąjungoje krišnaitų sąrašą, ir bandė kovoti dėl jų žmogaus teisių, kreipėsi į Indijos, Vakarų šalių ir Sovietų politikus tuo klausimu.

Rusiškuose antikultinio pobūdžio tekstuose yra pateikiama pačių represinių struktūrų (KGB) atstovų teiginių [10], kad Lietuvoje ir kitose Pabaltijo respublikose į krišnaitus minkščiau nei represinės struktūros žiūrėjo vadinamasis komjaunimas, kas istoriškai atrodytų nuoseklu, nes represinių institucijų ir partinių institucijų veiklos būdai natūraliai skyrėsi, o nuo komjaunimo narių iš dalies prasidėjo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

Veikla Sąjūdžio laikais ir po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1986 m. 'Perestroikos' laikotarpiu prasidėjo krišnaitų bandymai užregistruoti bendruomenę[11]. Šie bandymai pavyko tik 1989 m., kuomet gruodžio mėn. Religijos reikalų patikėtinis prie LTSR Vyriausybės pagaliau priėmė dokumentus registracijai. Taip atsitiko, kad registracijos pažymėjimą išdavė jau Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Dar 1987 m. vaišnavai 1 savaitę prieš Lietuvos Laisvės Lygą surengė pirmąsias gatvių eitynes, kurias stebėjo milicija, bet šįkart nieko nesuėmė.

Vilniaus m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė buvo užregistruota 1989 m. gruodžio mėn., Kauno m. religinė bendruomenė užregistruota 1990 m. kovo mėn. Kadangi duomenys apie pirmąją registraciją LR Vyriausybėje prapuolė 1990 m. sumaišties metu, priėmus naują Religinių Bendrijų ir Bendruomenių įstatymą 1995 m. Vilniaus ir Kauno m. religinės bendruomenės persiregistravo Teisingumo ministerijoje 1996.06.12 ir 1996.09.02 atitinkamai.

Savo laiku buvo užregistruotos taip pat Klaipėdos m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė, Šiaulių m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė ir Visagino m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė. Nusprendus, jog Lietuvoje užtenka 2 centrų: Vilniuje ir Kaune, kitų miestų Krišnos sąmonės religinių bendruomenių registracija buvo nepratęsta. 

Pagal 2014 m. Teisingumo ministerijos pateikiamą informaciją[12], Lietuvoje tuo metu buvo 4 registruotos krišnaitų bendruomenės

  • Vilniaus Krišnos sąmonės religinė bendruomenė
  • Kauno m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė
  • Kėdainių m. Krišnos sąmonės religinė bendruomenė
  • Religinė bendruomenė „Bhaktivedanta“.

Vilniaus ir Kauno bendruomenės turi savo šventyklas Vilniuje ir Kaune. Taip pat krišnaitai susitinka privačiose susirinkimų vietose (namuose bei laikinai nuomojamose renginių patalpose), be to, daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų centrų yra įsikūrę Vedų kultūros centrai, užsiimantys šviečiamojo pobūdžio veikla.

Valdantysis ISKCON organas Lietuvoje yra nacionalinė taryba, kurią sudaro bendruomenių Vilniuje ir Kaune atstovai. Nacionalinės taryba tik aptaria bendras veiklos kryptis ir bendras programas, bet nepriima sprendimų dėl centrų ūkinės ar juridinės veiklos. Tai nusprendžia atskirų religinių bendruomenių vadovybės pagal savo veiklos įstatus.

Krišnaitų sankirtanos eisena Maskvoje

Krišnos sąmonės judėjimas vienija kelis tūkstančius pasekėjų. Gerų atsiliepimų bendrija Lietuvoje susilaukia dėl dalyvavimo socialinėje veikloje – benamių ir skurstančių žmonių maitinimo labdaros valgyklose Kaune ir Vilniuje.

ISKCON veikla Lietuvoje vyksta palyginti ramiai ir be didesnių problemų su visuomene, nors kartas nuo karto iškyla konfliktinių, prieštaringai vertinamų situacijų.[13][14]

Idėjos, mokymas, praktika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krišna garbinamas kaip „Aukščiausias Dievo Asmuo“, Šri Bhagavanas, kurio vardas reiškia „tas, kuris patrauklus visiems, ir dovanoja palaimą", „kurio būtį apibūdina palaima“. Svarbiausias praktikuotojo tikslas – per bhakti jogos, „dvasinės pasišventimo tarnystės“, praktiką siekti Krišna-premos, meilės Krišnai. Tai reiškia, kad veikla siekiama tarnauti ir teikti džiaugsmą Krišnai. Visos gyvos esybės laikomos amžinomis Dievo dvasinės galios dalelėmis, dvasinėmis sielomis, skirtingomis nuo fizinio kūno ir proto, kuriuos sukuria Dievo išorinė galia – materiali energija. Susiejusios save su fiziniu ir mentaliniu kūnais ir atlikdamos veiksmus dėl savanaudiškų tikslų – karmą, sielos sukasi gimimų ir mirčių rate materialiame pasaulyje – samsaroje, keisdamos įvairių gyvybės rūšių kūnus (reinkarnacija). Praktikuodamos bhakti jogą gyvosios esybės atgaivina prigimtinį ryšį su Krišna, sulaukia Krišnos malonės, išsivaduoja iš materialaus pasaulio, ir patenka į „dvasinį dangų“ – Krišnos buveinę, kur įgijusios savo amžiną dvasinį pavidalą amžinai su juo bendrauja. Užsiimti dvasinės tarnystės praktika ir ugdyti dvasinę meilę Dievui laikoma svarbiausiu žmonijos tikslu. Laikoma, kad kitos religijos taip pat garbina tą patį vieną Dievą (monoteizmas), tik įvairiais vardais, todėl krišnaitai pripažįsta kitas religijas, tokias kaip islamas, krikščionybė, judaizmas.

Pagrindinė religinė praktika – tai sankirtana (šlovinimas susibūrus) ir mahamantros (Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė [15]) kartojimas, bei „Dievybių“ (figūros, vaizduojančios Dievo pavidalą; tai laikoma Dievo inkarnacija, kuria jis priima garbinimą – arča-avatara) garbinimas šventykloje, taip pat reguliarus paskaitų klausymas ir raštų skaitymas, kita veikla vykdant guru nurodymus. Sankirtana apima Dievo vardų giedojimą ir Dievo savybių šlovinimą, taip pat ir knygų platinimą, paskaitų skaitymą, ir su tuo susijusią veiklą. Knygų platinimo ir idėjų propagavimo visuomenėje veikla ISKCON’e laikoma labai svarbia.

Tapęs mokiniu, ISKCON narys pasižada savo dikša guru, iniciuojančiam dvasiniam mokytojui, sukartoti kiekvieną dieną ne mažiau kaip 16 džapa malos (108 karolių vėrinio, panašaus į rožančių) ratų. Ties kiekvienu karoliu mantra pakartojama vieną kartą, ir pereinama prie kito karolio. Vieną džapa malos ratą sudaro 108 kartus pakartota mahamantra.

Iš savo mokinių A. C. Bhaktivedanta Svami reikalavo laikytis keturių „reguliuojančių principų“:

  1. nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, taip pat česnakų, svogūnų ir grybų (valgyti tik prasadą – maistą paaukotą Krišnai),
  2. nevartoti jokių svaiginančių priemonių – alkoholio, narkotikų, kavos, arbatos, rūkalų,
  3. nežaisti azartinių žaidimų,
  4. neturėti nesantuokinių lytinių santykių (lytiniai santykiai santuokoje skirti tik vaikams pradėti).

Mokiniai gyvena savo namuose ar šventyklose bei centruose kaip brahmačariai (vienuoliai studentai, besilaikantys celibato), grihastos (vedę šeimos žmonės), vanaprasthos (atsiskyrėliai, paliekantys šeimos gyvenimą) ir sanjasiai (atsižadėję pasaulio vienuoliai).

Paskaita šventykloje Italijoje

Šventyklos ir jose gyvenantys krišnaitai išsilaiko iš pajamų už knygų platinimą, taip pat iš aukų. Gyvenantys ne šventykloje paprastai užsiima kokia nors įprasta darbine veikla, arba su Krišnos sąmone susijusiu verslu – prekyba knygomis, indiškais atributais ir smilkalais, viešojo maitinimo paslaugom (valgiai pagal vegetarinius indiškus receptus), ir kt..

Šventyklose anksti ryte ir vakare vyksta dvasinių mokytojų ir Dievybių garbinimas, atliekama kirtana – garbinimas giedant – kurios metu bhaktos (t. y. atsidavę pasekėjai, mokiniai, bhakti jogai) gieda maldas, garbinimo giesmes ir šoka, skaitoma paskaita, valgomas paaukotas Krišnai maistas.

Šventraščiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedų dvasinės kultūros pagrindiniai šventraščiai yra tam tikras kanonas, kurį sudaro keturios Vedos, Upanišados, Puranos, Itihasos. Vaišnavų tradicijos teigimu, visus šiuos šventraščius susistemino ir kai kuriuos iš jų parašė senovės išminčius Dvaipajana Vjasa, kurį visi Vedų kultūroje priima kaip pagrindinį autoritetą. Gaudija vaišnavams svarbiausieji šventraščiai iš šio kanono yra Bhagavad-gita ir Bhagavata Purana (Šrimad Bhagavatam), pirmasis iš jų yra paties Krišnos mokymas, o antrasis apibūdina Krišną ir įvairius Jo apsireiškimus iš bhakti pozicijų, nenukrypstant į kitus metodus ir procesus.

Gaudija vaišnavų kanoną papildo šventraščiai apie Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimą XV–XVI amžiuje ir jo mokinių, tokių kaip šeši Vrindavanos Gosvamiai raštai, kuriuose išdėstomas jo mokymas. Pagrindiniai iš tų šventraščių: Šri Čaitanja-Čaritamrita, Šri Čaitanja Bhagavata.

Narada Pāñcarātra yra vaišnavų sanskritinis agamaistinis tekstas.[16]

„Vedų“ („žinių“) terminą plačiąja prasme vaišnavai naudoja apibūdinti visiems iš Dievo apreiškimo kildinamiems šventraščiams, todėl visa vaišnavų raštija vadinama „Vedomis“, taip pat ir Biblija bei Koranas gali būti taip pavadinti. Čia kartais kyla diskusija dėl terminų tarp vaišnavų ir hinduizmo monistų bei akademinių indologų, kurie terminą „Vedos“ siaurąja technine prasme priskiria tik keturioms Vedoms (Rig Veda, Sama Veda, Jadžur Veda, Atharva Veda) ir jų pridėtiniams tekstams.

ISKCON įkūrėjas A. C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada šventraštyje Caitanya Caritāmṛta teigia kad dvasiniai mokytojai ir šventraščiai yra neklystantys, kad juose nėra ir negali būti absoliučiai jokių klaidų.[17][18]

Sielos samprata

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ISKCON teigia kad sielos neįmanoma suskaidyti į dalis, siela yra netrapi, kad visos gyvos būtybės, tarp jų ir gyvūnai ir augalai, turi sielą.[19][20]

Kosmologinės žinios

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ISKCON organizacijos išleistame Śrīmad-Bhāgavatam šventraštyje ant viršelio yra nupiešta visatos struktūra pagal ISKCON teologines dogmas. Ant viršelio nupieštos visatos struktūros išaiškinimas yra pateiktas šventraščio viduje, kuriame teigiama kad Saulė yra visatos centre, jos spinduliai šildo ir apšviečia visą visatą, yra milijonai ir milijardai visatų, ir kiekvienoje jų spindi saulė, o visatos atsiranda iš Maha-Višnu (Didžiojo Višnu) kvėpavimo.

1. Pirminė dvasinė planeta Goloka Vrndavana, pirmapradžio Dievo Asmens, Viešpaties Krsnos buveinė; panaši į milžinišką lotoso žiedą.

2. Dvasinis švytėjimas brahmajyoti, kurį skleidžia pirminė planeta Goloka. Susilieti su brahmajyoti - svarbiausias impersonalistų tikslas.
3. Viena iš begalybės dvasinių Vaikunthos planetų, plaukančių bekraščiame brahmajyoti švytėjime, panašiai kaip materialiose visatose saulės spinduliuose plauko daugybė materialių planetų. Dvasinėse planetose viešpatauja pilnatviškos Viešpaties Krsnos ekspansijos. Šių planetų gyventojai - tai amžinai išvaduotos gyvos būtybės, turinčios keturrankį pavidalą. Vaikunthos planetose Viešpatį vadina Narayana.
4. Tam tikrais laiko tarpais dvasiniame brahmajyoti danguje susiformuoja debesis ir aptemdo vieną jo kraštą. Ši dvasinio skliauto dalis vadinasi mahat-tattva. Viešpats, vienu iš Savo pavidalų, kaip Maha-Visnu, gula į mahat-tattvoje tyvuliuojančius vandenis, vadinamus Priežasčių vandenynu (karana-jala).
5. Kai Maha-Visnu miega Priežasčių vandenyne, iš Jo kvėpavimo gimsta begalinė daugybė visatų. Plūduriuojančios visatos pasklinda po visą vandenyno paviršių. Jos egzistuoja tik tol, kol Maha-Visnu vieną kartą iškvepia ir įkvepia.
6. Į kiekvieną sferos pavidalo visatą Maha-Visnu įeina jau kaip Garbhoda-kašayl Višnu ir gula į čia tyvuliuojantį Garbhos vandenyną, ant daugiagalvės gyvatės Šesos (dar vieno Viešpaties įsikūnijimo) nugaros. Iš Viešpaties bambos išauga lotosas, kurio žiede gimsta visatos valdovas Brahma. Brahma kuria įvairiausių pavidalų gyvas būtybes, atsižvelgdamas į jų troškimus. Jis sukuria taip pat kitus pusdievius, saulę bei mėnuli.
7. Saulė yra maždaug visatos centre, jos spinduliai šildo ir apšviečia visą visatą. Mahat-tattvoje yra milijonai ir milijardai visatų, ir kiekvienoje jų spindi saulė. Saulė ir mėnulis reikalingi kiekvienoje visatoje, nes jose tvyro pirmapradė tamsa. Vedos ragina mus ištrūkti iš šių tamsos pasaulių į akinamai baltą šviesą - brahmajyoti.
8. Dvasinę brahmajyoti šviesą spinduliuoja Vaikunthos planetos, kuriose nereikalinga nei elektra, nei saulės ar mėnulio šviesa, nes jos švyti savaime.

"Srimad-Bhagavatam" atveria mums kelią į aukščiausią planetą - Goloką Vrndavana. Ten patekti gali kiekvienas. Žmogui gyvenimas duotas būtent tam, kad jis pasiektų šį tikslą, nes tai - didžiausias tobulumas.

PRABHUPADA, A. C. Bhaktivedanta Svami [21]


ISKCON ir hinduizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hinduizmo termino vartojimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. C. Bhaktivedanta Svamis atmetė tiek patį hinduizmo terminą, kaip svetimšalių primestą sąvoką, nei karto nepaminėtą nei viename Indijos Vedų šventraštyje, tiek tai, kad jis skleidžia hinduizmo religiją. Jis teigė, kad skleidžia Vedų religiją, kurios originalus pavadinimas – sanatana dharma, pvz., 1976 m. birželio 28 d. „Bhavan’s Journal“ žurnalui duotame interviu: „Indija, jie atsisakė tikros religijos sistemos – sanatana dharmos. Fiktyviai jie ėmė laikytis kratinio, kuris vadinamas hinduizmu.“

Kartais pats šių dienų ISKCON, apibūdindamas savo padėtį pasaulio religijų kontekste, vadina save vienos iš hinduizmo tradicijų tęsėju. Čia naudojama platesnė termino hinduizmas reikšmė, bandant visas Vedomis besiremiančias Indijos religines tradicijas apibendrinti vienu terminu, kuri vyrauja ir akademiniuose sluoksniuose.

ISKCON ir gaudija vaišnavai Indijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada pradėjo pamokslavimo misiją angliškai kalbančiose Vakarų šalyse šios tradicijos vieno reikšmingiausių XX a. dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros nurodymu, todėl Indijos gaudija vaišnavai iš kitų bendrijų ir institucijų, pvz. Gaudija Mathų, kuriuos įsteigė Bhaktisiddhanta Sarasvatis ir jo mokiniai, pripažįsta vakariečius krišnaitus kaip tradicijos pasekėjus, ir laiko A. C. Bhaktivedantą Svamį labai reikšmingu šios tradicijos šventuoju.[22][23][24]

Iš savo pusės, ISKCON lyderiai po A. C. Bhaktivedantos Svami išėjimo iš šio pasaulio, sprendė klausimą, kokiu būdu bendrauti su kitais gaudija vaišnavų guru ir bendrijomis. Ilgainiui nusistovėjo nuostata, kad esant kokių nors neaiškumų ar skirtumų mokymo ar praktikos klausimais, ISKCON judėjime jie sprendžiami savarankiškai, ieškant atsakymų tik A. C. Bhaktivedantos Svamio knygose, o ISKCON nariams nėra leidžiama priimti kitų (ne ISKCON) gaudija vaišnavų guru.

Pats ISKCON yra pilnai įleidęs šaknis Indijos visuomenėje, ir yra gana populiarus, žinomas, turi daug pasekėjų; indai gausiai lanko dideles ir daugelyje Indijos miestų esančias ISKCON šventyklas ir dalyvauja ISKCON veikloje. Taigi, ISKCON pats yra viena iš svarbiausių ir didžiausių Indijos gaudija vaišnavų bendrijų, institucijų.

Kastos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. C. Bhaktivedanta Svamis, o vėliau jo mokiniai akcentuodavo, kad iškreipta hinduistinė kastų sistema neatitinka jų šventraščių nuorodų, ir kad ISKCON tokia sistema nepriimama. Labiausiai pabrėžiamas skirtumas nuo vėlyvosios iškraipytos ir degradavusios hinduistinės kastų sistemos buvo tas, kad ISKCON remiasi Bhagavad Gitoje aprašytu skirstymu į socialines klases (varnas) pagal užsiėmimą ir savybes, o ne vien pagal giminystės liniją (sanskrito terminas gotra). Šis skirtumas yra viena iš esminių takoskyrų tarp dalies šiuolaikinio hinduizmo pasekėjų ir gaudija vaišnavų (krišnaitų), nors Indijoje nuostata, kad hinduizmą gali priimti ne indai darosi įprasta, tam įtakos padarė ir ISKCON pripažinimas bei populiarumas Indijos visuomenėje. Pagal kai kuriuos hinduistus (ypač smarta brahmanus), hinduistiniuose ritualuose gali dalyvauti tik hinduistu gimęs asmuo, t. y., asmuo, pagal giminystės liniją priklausantis vienai iš hinduizmo kastų. Todėl, pvz., gali būti retų atvejų, kai ne indai gali būti neįleidžiami į kai kurias hinduistų šventyklas. Praktiškai, vienintelė žinoma tokia šventykla yra Džaganathos šventykla Puryje, Orisos valstijoje, kuri tokio principo laikosi nuo labai senų laikų. Į ją dar 16 amžiuje negalėdavo įžengti žymus Gaudija vaišnavų šventasis Haridasa Thakura, kadangi buvo gimęs kaip Indijos musulmonas (smartiško hinduizmo požiūriu tai reiškia prarastą kastą). Tuo tarpu, ko gero svarbiausias vaišnavų ir hinduizmo šventraštis Bhagavata Purana sankcionuoja, kad asmuo, užsiimantis bhakti jogos praktika, ir tinkamai iniciuotas dvasinio mokytojo, priklausančio guru paramparai, gali praktikuoti bhakti jogą ir tuo pačiu – Vedų ritualus – nepriklausomai nuo to, kur yra gimęs. Negimę indais žmonės priimami praktikuoti gaudija vaišnavų religiją ne tik ISKCON judėjime, bet ir kitose gaudija vaišnavų bendrijose pačioje Indijoje.

ISKCON vidiniai klausimai ir problemos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diskusijos dėl filosofijos ir praktikos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Bhaktivedantos Svamio išėjimo iš šio pasaulio, per laikotarpį nuo 1977 m., kilo ne vienas kontroversinis klausimas, dėl kurio pasekėjų nuomonės išsiskyrė, bet nesant vienijančio dvasinio autoriteto, visiškai patenkinančio visas puses sprendimo nebuvo rasta.

Kontroversijos dėl mokinių sekos (guru paramparos) principų buvo kelios. ISKCON turėjo rimtų vidinių problemų dėl sanjasių, atliekančių guru vaidmenį, „kritimo“ (įžadų sulaužymo), nes tokie faktai sukeldavo neramumą tiek „kritusio“ guru mokinių tarpe, tiek visoje organizacijoje. Kaip reakcija į tai, susikūrė „ISKCON atgimimo judėjimas“ (ISKCON Revival Movement), kuris laikėsi koncepcijos, kartais vadinamos „ritvikų teorija“, kad visiems ISKCON nariams vienintelis iniciuojantis guru yra ir gali būti tik A. C. Bhaktivedanta Svamis, o iniciuoja jis per savo atstovus – ritvikus, ir tokia sistema turi tęstis, kitaip sakant, kad nereikalingas fiziškai šiame pasaulyje esantis iniciuojantis guru.[25] . Oponentai, remdamiesi raštų autoritetu, nurodydavo, kad fiziškai esantis iniciuojantis guru yra būtinas. „ISKCON atgimimo judėjimas“ nesulaukė didelio populiarumo ir palaikymo.

Kitas nesutarimas iškilo dėl to, ar galima turėti patariantį guru (šikša guru) už ISKCON ribų. GBC laikėsi pozicijos, kad to negalima daryti, remdamiesi tuo, kad A. C. Bhaktivedanta Svamis kelis kartus buvo nurodęs savo ISKCON mokiniams nebendrauti su kitais gaudija vaišnavais. Laikotarpiu nuo 1977 m., ISKCON nariai, priėmę ne ISKCON guru buvo šalinami iš lokalių bendruomenių ir ISKCON, tokia nuostata galioja ir dabar.[26]. Tokio požiūrio oponentai, kurių dauguma buvo palikę ISKCON nariai, arba kitų pasaulio gaudija vaišnavų judėjimų pasekėjai, teigė, kad A. C. Bhaktivedanta Svamis pats kai kuriais atvejais rekomenduodavo savo mokiniams priimti instrukcijas iš kelių konkrečių gaudija vaišnavų guru, kad nurodymas nebendrauti su kitais gaudija vaišnavais buvo kilęs dėl laikinų aplinkybių ir kitais atvejais Bhaktivedanta Svamis išreiškė norą veikti su kitais sarasvata gaudija vaišnavais (Bhaktisidhantos Sarasvati mokiniais) kooperatyviai[27], ir kad guru pasirinkimas neturėtų būti ribojamas administraciniais metodais. Šiuo metu nemaža dalis A. C. Bhaktivedantos Svamio mokinių priima kitų gaudija vaišnavų guru pagalbą.

Taip pat kilo klausimas, kieno autoritetas yra svarbesnis – GBC ar iniciuojančių guru. Šis klausimas ir toliau diskutuojamas viduje [28]. Buvo diskutuojama ir dėl to, ar moterys gali būti iniciuojančiais guru.[29] Tai dalis platesnės diskusijos, dėl moters vaidmens supratimo, nes judėjime laikoma, kad vyro ir moters padėtis yra skirtinga.[30]

„Sielos kritimo“ diskusija kilo tiek ISKCON viduje, tiek tarp ISKCON ir kitų pasaulio gaudija vaišnavų tradicijos pasekėjų, jos esmė – klausimas ar siela gali kristi iš dvasinio dangaus (Vaikunthos) į materialų pasaulį ar ne. Vieni laikėsi nuomonės, kad siela krito iš dvasinio dangaus[31], tokią poziciją užėmė ir GBC. Kiti, teikdami A. C. Bhaktivedantos Svamio knygų citatas, laikėsi priešingos nuomonės – kad siela niekada nekrenta.[32]

ISKCON vaikų mokymo įstaigų (gurukulų) problemos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale „ISKCON Communications Journal“ išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose gurukulose (judėjimo mokyklose mokėsi dalis narių vaikų, tuo metu šias mokyklas buvo baigę maždaug 1500 vaikų) 1972–1985 m. laikotarpiu, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai.

Kai kurios tokios istorijos buvo išspausdintos knygose, kaip kad pavyzdžiui Daniel Lutz autobiografinėje knygoje “Mano Karma Mano Kaltė” (“My Karma My Fault”), kurioje autorius autorius kritikuoja vaikų mokymą gurukulose.[33]

Judėjimo nariai buvo nepatenkinti atsakingais už gurukulų priežiūrą asmenimis ir visa GBC, kuri nesureagavo laiku ir nesiėmė griežtų priemonių. Pagrindinį vaidmenį iškeliant šią problemą į pirmą planą užėmė jaunoji ISKCON karta, kuri augo gurukulose.

2000 metų pavasarį keturiasdešimties keturių buvusių gurukulų auklėtinių grupė pateikė Teksase 400 mln. dolerių ieškinį ISKCON organizacijai dėl moralinės ir materialinės žalos, patirtos vaikystėje. [34] [35]

2005 m. JAV teisme buvo patvirtintas kompensacijų planas, kuriame ISKCON sudarė galimybę visiems nukentėjusiems kreiptis dėl kompensacijų [36], kompensacijų apimtis – 9,5 mln. $ suma kompensacijos pareikalavusiems 542 asmenims, kompensacijos suma vienam asmeniui siekė nuo 2500 $ iki 50000 $. ISKCON šiai problemai nagrinėti, spręsti pagalbos nukentėjusiems klausimus ir užtikrinti, kad ateityje tai nepasikartotų, įkūrė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Po kompensacijų plano įgyvendinimo, prasidėjo jaunosios ISKCON kartos ir vyresniosios kartos, atsakingos už gurukulų problemas, susitaikymo procesas, nors visiško tarpusavio supratimo dar nebuvo pasiekta, vyko aktyvios diskusijos[37].

Problemos su visuomene

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ISKCON turėjo daug didelių vidinių problemų pradedant nuo 1970-tųjų metų, ypatingai dešimtmetyje po Prabhupados mirties.[38]

1976 metais vyko teismas dėl kaltinimų „smegenų plovimu“ kuriame nepilnametė Robin George ir jos tėvai bylinėjosi iki pat Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo. 1983 metais Kalifornijoje teismas priteisė 32 milijonus $ atlyginti žalą dėl neteisėto įkalinimo ir kitų neteisėtų veiksmų. Vėliau, 1993 metais, suma buvo sumažinta iki 485 tūkstančių $.[39]

Taip pat prieš ISKCON bylinėjosi kai kurie anti-kultiniai judėjimai.[40][41][42]

1980 metais pradėjo plisti pasakojimai apie vaikų išnaudojimą ISKCON organizacijos mokyklose (gurukulose) esančiose Indijoje ir Amerikoje, įvykių datos buvo pradedant nuo 1970-tujų metų vidurio ir vėliau.[43]

Kai kurios tokios istorijos buvo surinktos ir išspausdintos knygose, kaip kad pavyzdžiui John Hubner ir Lindsay Gruson 1988 metų knygoje “Beždžionė ant pagalio” (“Monkey on a Stick”), Daniel Lutz knygoje “Mano Karma Mano Kaltė” (“My Karma My Fault”), Aleksandro Dvorkino knygoje “Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga” (“Сектоведение. Тоталитарные секты.”), ir t. t.

1998 metais ISKCON išleido oficialią publikaciją, kurioje aprašė fizinį, emocinį ir seksualinį vaikų išnaudojamą organizacijos mokyklose (gurukulose) esančiose Indijoje ir JAV 1970-aisiais ir 1980-aisiais metais.[44]

Vėliau ISKCON organizaciją padavė į teismą 95 žmonės kurie lankė gurukulas. Norėdami išvengti finansinių išlaidų kurios kiltų dėl bylinėjimosi, ISKCON centrai, kurie buvo įtraukti į kaltinimus, paskelbė Chapter 11 bankrotą. Tokiu būdu jiems pavyko susitarti dėl 9,5 milijono $ sumos, kuri buvo skirta išmokėt kompensacijas ne tik buvusiems gurukulų mokiniams, kurie padavė į teismą, bet taip pat ir kitiems gurukulų mokiniams, kurie buvo išnaudojami, tačiau nebuvo padavę į teismą.[45]

Tam kad apsisaugoti nuo tolimesnių išnaudojimo atvejų, ISKCON įkūrė vaikų apsaugos įstaigas turinčias komandas visame pasaulyje, kurios skirtos atsekti tikrus ar potencialius išnaudotojus, šviesti vaikus bei suaugusius apie vaikų išnaudojimą ir paskatinti vienas kito stebėjimą.[46]

Nuo 2006 metų liepos mėnesio tarp ISKCON narių cirkuliuoja peticija kviečianti laikytis „nulinės tolerancijos“ buvusių išnaudotojų atžvilgiu. ISKCON organizacija įkūrė ombudsmeno organizaciją kaip atsaką į reikalavimą kad ISKCON organizacija būtų skaidri ir kad ISKCON nariai neštų atsakomybę.[47]

Taip pat ISKCON judėjimas buvo kaltinamas dėl žmogžudysčių ir apgavysčių, kaip kad pavyzdžiui guru Kirtanananda Swami buvo nuteistas kalėti 30-čiai metų.[48]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ [1] Archyvuota kopija 2007-07-04 iš Wayback Machine projekto. Straipsnis apie hinduizmą, pateikiantis įvairius datų vertinimus
  2. ↑ [2] Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.ISKCON įsteigimo originalus dokumentas
  3. ↑ "„Международное общество сознания Кришны“ стремится путем отрицания коммунистической идеологии и социалистического государства, борьбы с ними увести своих приверженцев от участия в общественно-политической и трудовой деятельности в сторону мистики. В настоящее время последователи данной организации появились в Эстонии, Латвии, Литве, на Украине, а также в Москве, Ленинграде и некоторых других городах в виде небольших группировок единоверцев. Для совместного изучения литературы, совершения связанных с „учением“ ритуалов участники групп организуют сборища на частных квартирах. Из их числа выделились активисты, занимающиеся миссионерством, поддерживающие связи с зарубежными центрами и аналогичными группами внутри страны. Группы последователей „Международного общества сознания Кришны“ строятся по принципу фанатичного послушания своему учителю, его обожествления. Особым авторитетом пользуются зарубежные эмиссары. Эксплуатируя интерес молодежи и определенной части интеллигенции к древневосточной религии и философии, фанатично настроенные последователи указанного течения пытаются обратить их в свою веру. Для реализации этих замыслов они стремятся воздействовать на широкую аудиторию путем демонстрации привезенных из-за рубежа фильмов, диапозитивов, чтения лекций, организуя эти мероприятия в помещениях, принадлежащих общественным организациям, получаемых обманным путем. Такие факты отмечались в Москве, Киеве, Вильнюсе, Риге. В сборищах подобного рода принимало участие до 100 человек… Комитет госбезопасности ведет работу по разложению групп последователей древневосточных религиозно-философских течений, пресечению их миссионерской деятельности в стране.
    Из записки председателя КГБ Ю. В. Андропова в ЦК КПСС, 1980 г.
    Журнал „Коммерсантъ Власть“ №31 от 10.08.2009, стр. 47[3]
  4. ↑ Vladimir Bukovskij. „Patogi psichiatrija“. „Naujasis Židinys-Aidai“ 2014, Nr. 1 [4] "Tai prasidėjo po Stalino mirties. Politinis biuras nusprendė, kad nenori toliau tęsti beteisio teroro, nes tuoj patys taps aukomis. Juk teroras yra nekontroliuojamas. Kai jis prasideda, negali žinoti, kur baigsis. Taip nutiko prie Stalino, kai tai tapo ginklu tarpusavio kovose ir jie žudė vienas kitą. Ir iš tikrųjų po Stalino mirties jie liovėsi žudę vienas kitą. Chruščiovas buvo pašalintas iš posto, bet ne nužudytas ar įkalintas. Tiesa, jie pašalino ir nužudė Lavrentijų Beriją, tačiau po to nutarė pradėti griežtai kontroliuoti KGB. Kodėl KGB? Komitetas nebebuvo ministerija, nes jo rangas buvo pažemintas. NKVD buvo liaudies komisariatas (rus. наркомат), ministerija, o KGB – komitetas prie SSRS Ministrų Tarybos. Jie įvykdė KGB valymus, išmetė ar pasiuntė į pensiją nemažai žmonių, ne daugiau kaip tuziną iš jų nužudė, daugiausia buvusius Berijos šalininkus. Nuo tada KGB buvo griežtai kontroliuojamas CK, kuris bijojo, kad saugumas vėl išsprūs iš kontrolės ir valdančiosios klasės viduje pradės žaisti politinius žaidimus. Tad taisyklės ir įstatymai turėjo padėti kontroliuoti šitą pavojingą organizaciją. Štai kodėl KGB turėjo laikytis įstatymo raidės, bent jau kurį laiką. Vėlesnėse stadijose, kai Andropovas tapo SSRS generaliniu sekretoriumi, jie pradėjo tai traktuoti laisviau, apeidinėti taisykles, jautėsi mažiau kontroliuojami, nes jų žmogus buvo viršūnėje. Bet prieš tai saugumiečiai bandė laikytis nustatytų rėmų, elgtis atsargiau, nes kitaip galėjo būti nubausti ir išlėkti iš pareigų. „
  5. ↑ Vienas iš kunigų, kuriuos persekojo sovietų režimas, S. Tamkevičius prisimena: „Atėjus į valdžią KGB pirmininkui Jurijui Andropovui, tapo aišku, kad greitai viskam ateis pabaiga. Maskvoje suėmė visus mūsų draugus. Todėl jau laukėme, kad prasidės areštai Lietuvoje. Buvo 1983 metų pradžia. Pirmiausia suėmė kunigą A. Svarinską. Mane kvietė į tardymus. Savaitėmis ir dienomis laukiau, kada busiu suimtas. Todėl suėmimas nebuvo jokia staigmena“
    Arkivyskupas S. Tamkevičius: Apie nevykusias ateizmo pamokas, kunigystės kelią, KGB pinkles ir Apvaizdos galią. Pokalbis Lietuvos radijo laidoje „Forumas“ su V. Savukynu, 2011 08 18 [5]
  6. ↑ [6][neveikianti nuoroda] nuoroda tikrinta 2014 03 15
  7. ↑ http://www.portal-credo.ru/site/?act=news&id=50307 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ „LSSR KGB operatyvinių priemonių planas kovai su ideologine diversija tarp inteligentijos“, 1982 m. gruodžio 30 d., punktas nr 15: „15. Įvykdyti atskiru planu numatytas agentūrines-operatyvines priemones lokalizuojant ir sustabdant ideologiškai kenksmingą Vakarų inspiruoto judėjimo „ISKCON“ (Tarptautinė Krišnos sąmonės mokymo draugija) veiklą, kuria siekiama diegti pseudofilosofines ir sektantiškas koncepcijas jaunimo, kūrybinės ir mokslinės inteligentijos aplinkoje. Daugiausia dėmesio skirti tam, kad būtų atskleisti „ISKCON" ryšio kanalai su „Krišnos mokymo" sekėjais TSRS, toliau gilinti susiskaldymą tarp „krišnaitų" ir atitraukti eilinius mistinių-sektantinių grupuočių narius nuo autoritetų įtakos, dokumentuoti konkrečius draugijos lyderių (buvusių Kauno taikomojo meno technikumo moksleivių Brunzos ir Kruopio, taip pat laikinai nedirbančių Gabrėno ir Galadausko) priešiškus veiksmus respublikoje, kad būtų galima imtis atitinkamų priemonių užkirsti kelią jų mėginimams sulipdyti organizacines „krišnaitų" grandis. Idėjiškai nenusiginklavusių asmenų atžvilgiu taikyti administracines teisines ir profilaktines įspėjamąsias priemones pasitelkiant visuomenę, taip pat respublikos spaudoje viešai demaskuoti ideologiškai žalingą krišnaizmo esmę. Agentūrines-operatyvines priemones toliau demoralizuojant „Krišnos mokymo" sekėjų judėjimą Lietuvos TSR vykdyti per agentus „Krianklį", „Genį", „Janonį", taip pat palaikant užmegztus operatyvinius ryšius su krišnaitų autoritetais, OSB* objektais - Liet[uvos] TSR MA centrinės bibliotekos darbuotoju Tamošaičiu ir ekonomistu Komockiu."
    „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990“, dokumentų rinkinys [7][neveikianti nuoroda]. Sudarė Juozapas Romualdas Bagušauskas ir Arūnas Streikus. ISBN 9986-757-68-1
  9. ↑ “В 1982 г. в КГБ сформировали и бросили в „бой“ спецкоманду союзного значения „Поиск“, возглавлять которую поручили „майору Эрнесту Федоровичу Белопотапову“ (в кавычках оттого, что всякий раз чекист представлялся новым именем). За короткое время агенты состряпали несколько шумных судебных процессов над уверовавшими в Кришну. По замыслу КГБ, в общей сложности планировалось „прокрутить“ 7-8 показательных судов в России, в Прибалтике, Грузии, на Северном Кавказе. Забегая вперед, скажем, что КГБ даже перевыполнило свой зловещий „план“: в Ереване и Литве прошло по одному процессу, два- в Сухуми, два – в Ставрополе, три – в Москве, один – в Петербурге и еще один- в Красноярске. „Материалом“ для процессов служили обнаруженные органами при обысках рукописные и машинописные переводы различных священных текстов, в частности, „Ишопанишад“. Это произведение, относящееся к самому авторитетному корпусу философской литературы Индии – упанишадам, – кочевало по городам и весям бывшего Союза под конспиративным названием „Книжка индийского мышления“. "
    Юрий Плешаков „Индийская религия милости в России“, Журнал Индекс/Досье на цензуру,номер 11/2000[8]
  10. ↑ „По опубликованному свидетельству Ф. Д. Бобкова, бывшего главы 5-го управления КГБ (журнал “Люди”, июль 1997 г.. № 1), в Прибалтике кришнаиты находились под особым патронажем РК ВЛКСМ.“ Дворкин А.Л. „Сектоведение“ [9]
  11. ↑ http://krishna.lt/index.php/iskcon-mainmenu-28/20-iskcon-lietuvoje Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  12. ↑ http://www.tm.lt/rel_static/rel_zinynas/4I_Krs.1.html Archyvuota kopija 2017-04-24 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ Lietuvos Krišnos sąmonės bendrija. Pareiškimas dėl Irmanto Žemaičio veiklos Archyvuota kopija 2013-09-15 iš Wayback Machine projekto.2009 lapkričio 29 dieną Lietuvos Krišnos sąmonės bendruomenė pareiškė atsiribojanti nuo Irmanto Žemaičio, kuris rinko pinigines aukas šventyklos Ignalinos rajone statybai.
  14. ↑ Lietuvos rytas. Krišnaitės mirtis – į naudą religinei bendruomenei. 2013 vasario 7 diena Archyvuota kopija 2013-05-29 iš Wayback Machine projekto.2013 vasario 7 dieną „Lietuvos rytas“ išspausdino straipsnį „Krišnaitės mirtis – į naudą religinei bendruomenei“, kuriame pasakojama kaip Lietuvos Krišnos sąmonės organizacijai atiteko sunkiai sergančios pensininkės butas ir santaupos po jos mirties, o jos kūnas buvo paskubomis kremuotas. Krišnaistai susisiekė su mirusiosios giminėm tik tuomet, kai kūnas buvo jau kremuotas. Mirusios pensininkės sesuo kreipėsi į prokuratūrą, tačiau prokuratūra tyrimą nutraukė trūkstant įrodymų.
  15. ↑ [10] Archyvuota kopija 2006-01-04 iš Wayback Machine projekto. Mahamantros įrašas
  16. ↑ Oriental Institute, Maharaja Sayajirao University of Baroda (1940). Gaekwad Oriental Series, Issue 86, p.7.
  17. ↑ Ādi 2.86 Komentaro tekstas: <…> Išsivadavusių išminčių žodžiuose negali būti jokių klaidų, iliuzijų arba netobulo suvokimo. Todėl nėra jokios klaidos teiginyje kad Viešpats Krišna yra Aukščiausioji Dievo Asmenybė. Sanskritiniai Śrīmad-Bhāgavatam teiginiai visi iki vieno yra transcendentiniai garsai. Śrīla Vyāsadeva atskleidė šiuos teiginius po tobulos realizacijos ir todėl jie visi yra tobuli. Išsivadavę išminčiai kalbėdami niekada nedaro klaidų. Jeigu negalite priimti šio fakto, tai nėra jokios prasmės ieškoti pagalbos atskleistuose šventraščiuose. <…>PRABHUPĀDA, A. C. Bhaktivedanta Swami. Śrī Caitanya Caritāmṛta Ādi 2.86. Chapter 2: Śrī Caitanya Mahāprabhu Is the Supreme Personality of Godhead. Ādi 2.86 Purport Archyvuota kopija 2013-03-25 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ <…> Tačiau stiprus įrodymas yra śabda-pramāṇa. Śabda, śabda-brahman. Tai reiškia Vedas. Jeigu žmogus gali pateikti įrodymus cituodamas Vedas, tai toks įrodymas turi būti priimtas. Niekas negali paneigti Vedinių įrodymų. Tokia yra sistema. <…>PRABHUPĀDA, A. C. Bhaktivedanta Swami. Lecture on BG 2.8-12 – Los Angeles, November 27, 1968
  19. ↑ Bhagavad Gita 2.23 Archyvuota kopija 2013-08-09 iš Wayback Machine projekto.Bhagavad Gita 2.24 Archyvuota kopija 2013-06-16 iš Wayback Machine projekto. 2.23: "Sielos nesuskaido į dalis joks ginklas, nesudegina ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas. "
    2.24: "Individuali siela netrapi ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, nekintama, nejudama, amžinai ta pati. "
  20. ↑ Negalvokite kad augalai ir medžiai neturi gyvybės. Jie taip pat yra gyvos būtybės. Mes nepriimam teorijos kad gyvūnai neturi sielos. Ne. Kiekviena gyva būtybė turi sielą. Netgi augalai, medžiai, kiekviena gyva būtybė turi sielą. Jie tiktais turi skirtingus kūnus. Nėra tokio dalyko kad tik žmogus turi sielą, o kitos gyva būtybė atseit neturi sielos. Ne. Tiesą sakant, jei mes paanalizuosim kokie yra sielos turėjimo simptomai, tai sielą rasite visur. Netgi augalijos gyvenime rasite sielą. Seras Jagadish Chandra Bose, vienas iš didžiausių pasaulio mokslininkų, su įranga įrodė kad kai pjauni medžius arba lapus, tai jie jaučia skausmą, ir tą užregistravo įranga. Taigi kiekvienas turi sielą.|PRABHUPADA, A. C. Bhaktivedanta Svami. PRABHUPADA, A. C. Bhaktivedanta Svami. Lecture on BG 7.1-3 – Stockholm, September 10, 1973
  21. ↑ [PRABHUPĀDA, A. C. Bhaktivedanta Swami. Śrīmad-Bhāgavatam (Bhāgavata Purāṇa) Pirmoji Giesmė . The Bhaktivedanta Book Trust. 2007. Iliustracija viršelyje (aprašymas x puslapyje). ISBN 978-91-7149-493-1
  22. ↑ [11] Archyvuota kopija 2007-10-08 iš Wayback Machine projekto. Straipsnis, apie Bhaktivedanta Svamį, kaip specialios galios šventąjį. Citata: "Šrila Šridhar Maharadžas pasakė: "Aš laikau jį (Bhaktivedantą Svamį Prabhupadą) saktyavesa – avatara… "
  23. ↑ [12] Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto. Knygos, kurioje sudėti Indijos Gaudija vaišnavų prisiminimai apie A. C. Bhaktivedanta Svami, pristatymas. Citata: "Aš sutikau daug vaišnavų, kurie pažinojo Šrilą Prabhupadą prieš jam išvykstant į Vakarus. (…) Beveik kiekvienas pasakojimas, kurį girdėjau iš šių senyvų sadhu, draugų, garbintojų ir šeimos narių leido man jaustis labiau branginančiai Šrilos Prabhupados unikalią poziciją. "
  24. ↑ [13]Radhanatha dasa prisiminimai. Citata: "Bet jie (Vrindavanos gyventojai) man sakydavo, kad brangina Prabhupadą. Daugumą jų vadindavo jį „Svami Bhaktivedanta“. Jie sakydavo, „jis yra didžiausias šventasis, nes jis pristato Vrindavaną pasauliui. Jis daro Vrindavanos šlovę žinomą visame pasaulyje“.
  25. ↑ [14]ISKCON atgimimo judėjimo internetinis puslapis
  26. ↑ [15] Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.Gopakumar das straipsnis chakra.org forume, kuriame nurodoma, kaip tie, kurie priėmė ne ISKCON gaudija vaišnavų guru buvo šalinami iš organizacijos
  27. ↑ [16] Archyvuota kopija 2008-07-20 iš Wayback Machine projekto.Giriraj Swami tekstas „Following in the footsteps“, citata: "Paskutinės savo dienomis Vrindavanoje, Šrila Prabhupada nurodė, kad nebendravimo su Gaudija Matha politika pakeista, ir kad turėtume bendrauti. " <…> Jis suformavo Bhaktivedanta Svami Charity Trust konkrečiai „suvienyti gaudija vaišnavus, ypač Jo Dieviškosios Malonės Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros pasekėjus“
  28. ↑ [17] Archyvuota kopija 2021-01-22 iš Wayback Machine projekto. moterys-iskc-in-prabhupadas-kartus-dalis-viena
  29. ↑ [18] kas yra moterų pozicija prieš iskcon
  30. ↑ [19] Archyvuota kopija 2005-03-13 iš Wayback Machine projekto. Buvusios judėjimo narės feministės straipsniai
  31. ↑ [20] Vieno judėjimo lyderių nuomonė, palaikanti sielos kritimo teoriją
  32. ↑ [21] Archyvuota kopija 2020-11-27 iš Wayback Machine projekto. kur-daryk-kritusi-siela-kristi
  33. ↑ Daniel LutzISKCON News: New Gurukuli Memoir of Abuse a Powerful Reminder for Further Vigilance. 15 Nov 2010[neveikianti nuoroda] Aš neturėjau tinkamo išsilavinimo, neturėjau jokios profesijos, jokių įrankių kad patekti į „normalų“ pasaulį. Labai sunku išgyventi po tokios traumos. Labai sunku rasti savo vietą pasaulyje, kai jautiesi išduotas dar ankstyvoje vaikystėje. Reikia labai daug laiko ir labai daug darbo tam, kad vėl sugrižt gyvent atgal į savo kūną, protą ir jausmus ir kad suformuot nors kokius naujus santykius. "|
  34. ↑ „Krišnos Sąmonės Organizacijos“ aukos apskundė sektą teismui. Prozrenije, 2000, Nr. 2(5)
  35. ↑ Жертвы «Общества сознания Кришны» подали в суд на секту. 2000-12-15[neveikianti nuoroda]
  36. ↑ [22] Archyvuota kopija 2008-07-04 iš Wayback Machine projekto.ISCKON pranešimas spaudai apie Chapter 11 planą
  37. ↑ [23] Archyvuota kopija 2021-04-11 iš Wayback Machine projekto. padėti išspręsti problemas
  38. ↑ The Perils of Succession: Heresies of Authority and Continuity In the Hare Krishna Movement Archyvuota kopija 2011-02-11 iš Wayback Machine projekto.
  39. ↑ AP (18 June 1983). „"Krishna Group Loses Brainwashing Lawsuit", New York Times, June 18, 1983“. New York Times. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
  40. ↑ Knott, K. (2000). „In Every Town and Village: Adaptive Strategies in the Communication of Krishna Consciousness in the UK, the First Thirty Years“. Social Compass. 47 (2): 153. doi:10.1177/003776800047002002. ISSN 0037-7686.
  41. ↑ Larry Shinn. „The Maturation of the Hare Krishnas in America“. Suarchyvuotas originalas 2013-01-03. Nuoroda tikrinta 2008-04-18. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  42. ↑ Berg, T.V.; Kniss, F. (2008). „ISKCON AND IMMIGRANTS: The Rise, Decline, and Rise Again of a New Religious Movement“. Sociological Quarterly. 49 (1): 79–104. doi:10.1111/j.1533-8525.2007.00107.x.
  43. ↑ „Child Abuse in the Hare Krishna Movement: 1971–1986“. Iskcon.com. 1 June 1998. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.[neveikianti nuoroda]
  44. ↑ „an article in ISKCON Communications Journal“. Iskcon.com. 1 June 1998. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.[neveikianti nuoroda]
  45. ↑ Press Release Archyvuota kopija 2008-07-04 iš Wayback Machine projekto.: Courts Confirm Hare Krishna Chapter 11 Reorganization  – Religious Society Apologizes to Victims of Child Abuse.
  46. ↑ „Child Protection Office“. Child Protection Office. 26 January 2008. Suarchyvuotas originalas 2011-07-25. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
  47. ↑ „Iskconresolve.com“. Iskconresolve.com. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
  48. ↑ „Ex-Hare Krishna leader gets 30 years for fraud“. Chicago Tribune. 21 June 1991. p. 21. Suarchyvuotas originalas 2013-03-19. Nuoroda tikrinta 2013-06-29.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės. VDU, Versus aureus, 2014 m. Skaitmeninė knyga.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tarptautinė_Krišnos_sąmonės_bendrija&oldid=7407030"