Pereiti prie turinio

Wolfgang Amadeus Mozart

Keisti nuorodas
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Volfgangas Amadėjus Mocartas)
Volfgangas Amadėjus Mocartas
Wolfgang Amadeus Mozart
Johano Nepomuko dela Kročės portretas, apie 1780 m.
Gimė 1756 m. sausio 27 d.
Zalcburgas
Mirė 1791 m. gruodžio 5 d. (35 metai)
Viena
Tėvai Leopoldas ir Ana Marija Mocartai
Sutuoktinis (-ė) Konstancė Vėber
Vaikai Raimundas Leopoldas,
Karlas Tomas,
Johanas Tomas Leopoldas,
Teresė Konstancė,
Ana Marija,
Francas Ksaveras Volfgangas
Veikla Kompozitorius, smuikininkas, pianistas
Vikiteka Wolfgang Amadeus Mozart
Parašas

Volfgangas Amadėjus Mocartas (vok. Wolfgang Amadeus Mozart, 1756 m. sausio 27 d. – 1791 m. gruodžio 5 d.) – austrų klasicistinės muzikos kompozitorius, muzikantas, virtuozas.

Mocartas sukūrė daugiau kaip 600 kūrinių, kurių daugelis pripažįstami kaip simfoninės, koncertinės, kamerinės, operinės ir chorinės muzikos šedevrai. Jis laikomas vienu didžiausių visų laikų klasikinės muzikos kompozitorių.[1]

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Volfgangas Amadėjus Mocartas gimė 1756 m. sausio 27 d. Leopoldo Mocarto (1719–1787) ir Anos Marijos Pertl (1720–1778) šeimoje Zalcburge, Getreidegasse g. 9. Zalcburgas tuo metu buvo Zalcburgo arkivyskupystės, priklausiusios Šventajai Romos imperijai, sostinė.[2] Volfgangas Amadėjus buvo jauniausias iš septynių Mocartų vaikų, iš kurių penki mirė vaikystėje. Mocartas buvo pakrikštytas Zalcburgo katedroje kitą dieną po gimimo, jam suteiktas vardas „Jonas Krisostomas Volfgangas Teofilijus“ (Johannes Chrysostomus Wolfgangus Theophilus). Vyresnioji Mocarto sesuo buvo vardu Marija Ana Mocart (1751–1829), tačiau ji vadinta tiesiog „Nanerle“.[3]

Tėvas Leopoldas Mocartas, kilęs iš tuomet laisvojo miesto statusą turėjusio Augsburgo,[4] buvo kompozitorius ir patyręs muzikos mokytojas. 1743 m. jis buvo paskirtas ketvirtuoju smuikininku dvaro kapeloje, kurią įsteigė Zalcburgo kunigaikštis-arkivyskupas Leopoldas Antonas fon Firmianas.[5]

Gimtasis Mocarto namas Zalcburge

Leopoldas Mocartas Zalcburge vedė Aną Mariją. 1763 m. jis tapo orkestro pavaduotoju – kapelmeisteriu. Sūnaus Volfgango Amadėjaus gimimo metais Leopoldas išleido smuiko vadovėlį „Traktatas apie pamatinius grojimo smuiku principus“, kuris sulaukė sėkmės.[6]

Kai Nanerlei sukako 7 metai, tėvas ją pradėjo mokyti groti klavesinu. Šias pamokėles stebėjo jaunasis trimetis Volfgangas Amadėjus ir jos turėjo didelį poveikį jo muzikiniam vystymuisi. Berniukas sėsdavosi prie instrumento ir rinkdavo klaviatūroje įvairius garsų sąskambius. Be to, išgirdęs muzikinių kūrinių ištraukas, jaunasis Mocartas gebėjo jas atkurti grodamas klavesinu. Tai nustebino berniuko tėvą ir jis keturmetį sūnų pradėjo mokyti klavesinu groti nedideles pjeses ir menuetus. Būdamas penkerių metų Volfgangas Amadėjus jau kūrė neilgus kūrinius, kuriuos grojo tėvui. Šis kūrinius užrašė. Ankstyvieji kūriniai, kuriuos jaunasis Mocartas sukūrė 1761 m. sausio pabaigoje – balandžio pradžioje, žinomi pavadinimais K. 1–5, sudaro „Nannerl Notenbuch“.[7][8]

Ankstyvaisiais Volfgango Amadėjaus Mocarto vaikystės metais jo tėvas buvo vienintelis mokytojas. Be muzikos jis mokė savo vaikus užsienio kalbų ir kitų akademinių dalykų. Vienos mokyklos kompozitorių biografas Solomonas Meinardas pažymi, kad, nors Leopoldas buvo atsidavęs savo vaikų mokytojas, yra įrodymų, kad Mocartas norėjo žengti toliau, negu jį mokė. Pirmoji rašalu išmarginta muzikinė kompozicija ir ankstyvos pastangos išmokti groti smuiku buvo jaunojo kompozitoriaus asmeninė iniciatyva, nustebinusi tėvą.[9][3]

1762 metų kelionė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystėje Volfgangas Amadėjus kartu su seserimi ir tėvais keletą kartų keliavo po Europą. Kadangi Leopoldas Mocartas vylėsi, jog iš jo sūnaus išaugs kompozitorius, jis organizavo Europos dvarų publikai Volfgango Amadėjaus koncertus. Tėvas ketino vaikui gauti gerą tarnybą ateityje ar surasti tarp aukštuomenės jo talento rėmėjų. 1762 m. sausio mėn. Leopoldas Mocartas kartu su abiem vaikais, palikęs žmoną namuose, koncertavo Miunchene. Volfgangui tuo metu buvo sukakę šešeri metai. Ši kelionė truko tris savaites. Žinoma, jog jos metu vaikai pasirodė Bavarijos kurfiurstui Maksimilianui III Juozapui.[7]

Leopoldas, Volfgangas Amadėjus ir Nanerlė Mocartai, grojantys Paryžiuje, 1763 m. (Lui Karoži Karmontelis)

Sėkmė Miunchene ir entuziazmas, kuriuo publika sutiko Volfgango Amadėjaus ir jo sesers Nanerlės koncertus, sustiprino Leopoldo ketinimus tęsti keliones. Netrukus grįžęs namo jis nusprendė, kad visa šeima rudenį vyks į Vieną. Ne be reikalo Leopoldas turėjo vilčių Vienos atžvilgiu: tuo metu tai buvo Europos kultūros ir meno centras, todėl muzikantams čia atsiverdavo plačios galimybės, juos palaikė įtakingi mecenatai. Iki kelionės likusius devynis mėnesius Leopoldas Mocartas lavino sūnų. Volfgangas Amadėjus išmoko įvairių triukų, patikusių tuometei publikai, pavyzdžiui, sklandžiai groti uždengta audeklu klaviatūra, užrištomis akimis. Gavęs iš arkivyskupo leidimą atostogoms Leopoldas Mocartas kartu su šeima 1762 m. rugsėjo 18 d. išvyko į Vieną. Kelionės metu jie sustojo Lince, kur surengė koncertą. Jame dalyvavo grafai Gerberšteinas ir Palfis (Pálffy), pagarsėję muzikos mylėtojai. Juos tiek sužavėjo Amadėjaus ir Nanerlės Mocartų pasirodymas, jog jie pažadėjo atkreipti Vienos publikos dėmesį į mažuosius muzikantus.[7]

Iš Linco Mocartai į Vieną iškeliavo pašto laivu Dunojumi. Pakeliui sustojus Ibse ir apsilankius pranciškonų vienuolyne, Volfgangas Amadėjus pirmą kartą gyvenime pabandė groti vargonais. Išgirdę muzikos garsus vienuoliai pranciškonai atbėgo į bažnyčią ir „vos nemirė iš susižavėjimo“, – vėliau sakė berniuko tėvas Leopoldas.[7]

1762 m. spalio 6 d. Mocartai atvyko į Vieną.[7] Grafai Gerberšteinas ir Palfis laikėsi žodžio ir dar gerokai iki Mocartų pasirodymo papasakojo apie koncertą Lince hercogui Juozapui II, šis – motinai imperatorienei Marijai Teresei. Dėl to Leopoldas Mocartas gavo kvietimą 1762 m. spalio 13 d. audiencijai Šenbruno rūmuose. Kol Mocartai laukė audiencijos dienos, jie gavo daugybę pasiūlymų surengti koncertus privačiuose Vienos aukštuomenės namuose. Išgirdę Volfgango Amadėjaus grojimą klausytojai likdavo sužavėti. Netrukus visa Vienos aristokratija kalbėjo apie mažąjį virtuozą.[10]

Šešiametis Volfgangas Amadėjus Mocartas, dėvįs kostiumą, padovanotą Marijos Teresės, 1763 m. (nežinomas dailininkas)

1762 m. spalio 13 d. Mocartai nuvyko į Šenbruno rūmus. Imperatorienė surengė šiltą priėmimą. Koncerte, kuris tęsėsi kelias valandas, Volfgangas Amadėjus Mocartas grojo įvairią muziką: nuo savų improvizacijų iki kūrinių, pateiktų imperatorienės kompozitoriaus Georgo Kristofo Vagenzeilio (Wagenseil). Imperatorius Pranciškus I, norėdamas įsitikinti Mocarto talentu, liepė jam atlikti kuo įvairiausius triukus: nuo grojimo vienu pirštu iki grojimo uždengta audiniu klaviatūra. Volfgangas be jokių sunkumų susidorojo su kiekviena užduotimi. Imperatorienė buvo jaunuoliu sužavėta. Baigiantis vizitui, Mocartams leista apžiūrėti rūmus. Mocartai Šenbruno rūmus aplankė du kartus. Tam, kad galėtų visuomenėje atrodyti nepriekaištingai, imperatorienė padovanojo du kostiumus – vieną Volfgangui Amadėjui, kitą – jo seseriai Nanerlei.[7]

Mažojo virtuozo atvykimas Vienoje sukėlė sensaciją, todėl Leopoldas Mocartas kasdien buvo kviečiamas į priėmimus miesto aristokratijos namuose. Leopoldas nenorėjo atsisakyti kvietimų, gautų iš aukšto rango asmenų, nes juos matė kaip galimus sūnaus globėjus. Pasirodymai, kurie kartais trukdavo kelias valandas, išvargindavo Volfgangą Amadėjų. Viename iš laiškų, siųstų į namus, Leopoldas reiškė nerimą dėl sūnaus sveikatos. Iš tiesų, spalio 21 d., po dar vieno koncerto imperatorienei, Volfgangas Amadėjus pasijuto blogai. Berniuką išbėrė, jis ėmė stipriai karščiuoti ir susirgo skarlatina.[10]

Gero gydytojo dėka berniukas greitai pasveiko, tačiau kvietimai į priėmimus ir koncertus liovėsi, nes aristokratai bijojo pasigauti infekciją. Dėl to Leopoldas noriai priėmė Vengrijos didikų kvietimą ir nuvežė vaikus į Presburgą (dab. Bratislava).[10] Grįždami į Zalcburgą Mocartai kelias dienas užtruko Vienoje ir namo parkeliavo 1763 m. pirmosiomis dienomis.[7]

Didžioji kelionė (1763–1766)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po kelių mėnesių pertraukos Leopoldas Mocartas nusprendė tęsti koncertines išvykas su vaikais. Naujos kelionės tikslu jis pasirinko Paryžių – vieną iš tuo metu didžiausių muzikos centrų Europoje. Leopoldo Mocarto globėjas kunigaikštis-arkivyskupas Zigismundas fon Šratebachas Zalcburgietis palaimino pavaldinio planą ir suteikė jam atostogas, tačiau jis nesitikėjo, jog Leopoldo Mocarto nebus Vienoje daugiau kaip trejus metus.[11]

Šeima išvyko iš Zalcburgo 1763 m. liepos 9 d. Aplankę pakeliui daugybę Vokietijos kunigaikštysčių ir dvarų, kuriuose Mocartai koncertavo, jie atvyko į Paryžių tik 1763 m. lapkričio 18 d. Garsas apie du vaikus virtuozus greitai sklido. Dėl to žmonių, norėjusių išgirsti Mocartą, skaičius buvo gana didelis.[10]

Leopoldas Mocartas, apie 1766 m. (Pjetras Antonijus Lorenconis)

Paryžius Mocartams padarė didelį įspūdį. 1764 m. sausio mėnesį Volfgangas Amadėjus sukūrė pirmąsias keturias sonatas klavesinui ir smuikui, kurias tėvas Leopoldas atidavė spaudai.[10] Tituliniame leidinio puslapyje buvo nurodyta, jog kūriniai parašyti septynmečio berniuko. Mocartų vaikų koncertai sukeldavo didžiulį ažiotažą. Dėl Frankfurte gauto rekomendacinio laiško Leopoldas ir jo šeima buvo globojami vokiečių enciklopedisto, diplomato Frydricho Melchioro fon Grimo, kuris turėjo daug ryšių. Būtent Grimo pastangų dėka Mocartai buvo pakviesti koncertuoti karaliaus Liudviko XV Versalio rūmuose. 1763 m. gruodžio 24 d. Mocartų šeima atvyko į Versalį ir šiuose rūmuose praleido dvi savaites koncertuodama Prancūzijos karaliui Liudvikui XV bei markizei de Pompadur.[10]

Paryžiuje Volfgangas ir Nanerlė pasiekė meistriškumo aukštumų – Nanerlės grojimas prilygo pirmavusiems Paryžiaus virtuozams, o Volfgangas Amadėjus, be fenomenalių pianisto, smuikininko ir vargonininko sugebėjimų, stebino publiką improvizuoto akomponavimo menu.[7] Po dviejų didelių koncertų balandžio mėnesį Leopoldas nusprendė tęsti kelionę ir aplankyti Londoną. Mocartai daug koncertavo Paryžiuje, todėl uždirbo pinigų, be to, jiems buvo įteikinėjamos įvairios brangios dovanos – emalinės uostomojo tabako dėžutės, laikrodžiai, papuošalai ir kiti smulkūs daiktai.[10]

1764 m. balandžio 10 d. Mocartai paliko Paryžių ir per Doverio sąsiaurį pasamdytu laivu išvyko į Doverį.[7] Į Londoną jie atvyko 1764 m. balandžio 23 d. ir praleido šiame mieste penkiolika mėnesių.[11] Atvykimas į Angliją turėjo įtakos Volfgango Amadėjaus muzikiniam išsilavinimui: Anglijoje jis susipažino su žymiais to meto Londono kompozitoriais Johanu Kristianu Bachu, jaunesniuoju Johano Sebastiano Bacho sūnumi, ir Karlu Frydrichu Abeliu.

Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Johanas Kristianas Bachas susidraugavo su Volfgangu Amadėjumi ir dėstė šiam pamokas: Volfgango grojimo stilius tapo laisvesnis ir elegantiškesnis.[7] Bachas Mocartui skyrė daug dėmesio, ištisas valandas praleisdavo su juo prie instrumento ir grojo su juo keturiomis rankomis.[10]

Londone Volfgangas Amadėjus susipažino su garsiuoju italų operos solistu Džovaniu Manzuoliu, kuris pamokė berniuką dainavimo meno. Jau balandžio 27 d. Mocartas spėjo pasirodyti karaliaus Jurgio III dvare. Monarchas šiltai priėmė visą šeimą. Kitame gegužės 19 d. koncerte Volfgangas Amadėjus sužavėjo žiūrovus grodamas J. Kr. Bacho, G. K. Vagenzeilio, K. Fr. Abelio ir Hendelio pjeses. Apie entuziastingą sūnaus sėkmę Leopoldas parašė laiške, išsiųstame namo:

Tai, ką jis mokėjo, kai mes išvykome iš Zalcburgo – tik šešėlis to, ką jis moka dabar […] Užtenka to, jog mano mergaitė – viena iš profesionaliausių atlikėjų Europoje, nors jai tik 12 metų, o mano berniukas, trumpai tariant, būdamas 8 metų moka viską, ko galima reikalauti iš 40 metų atlikėjo[7]

Iš tiesų, atvykęs į Angliją kaip virtuozas, Volfgangas Amadėjus paliko ją kaip kompozitorius:[10] Londone jis daug kūrė, tačiau ne tik kūrinius klavesinui ir smuikui, bet ir vokalinę simfoninę muziką.[10] Susirgus tėvui Leopoldui, šeima persikėlė į namą Čelsyje, esančioje netoli Londono. Volfgangui buvo uždrausta groti klavesinu, kad netrukdytų sergančiam tėvui. Neturėdamas galimybės groti, Volfgangas Amadėjus daugiau laiko praleido kurdamas muziką. Tuo metu jis parašė savo pirmąją simfoniją (Nr. 1, E♭ mažore pagal „Kechelio katalogą").[11][12] Volfgango muzikinis pasiruošimas jau pasiekė tokį lygmenį, jog jis laisvai mokėjo kompozicijos taisykles ir formas. Tačiau nuomonė, jog Volfgangas Amadėjus tuo metu jau siekė kompozitoriaus įgūdžių viršūnę, nėra visiškai teisinga: kai kuriais atvejais Leopoldas redagavo ir tvarkė sūnaus sukurtus kūrinius. 1765 m. liepos 19 d., prabėgus daugiau kaip metams po atvykimo į Angliją, Mocartai aplankė Britų muziejų.[7]

Volfgangas Amadėjus Mocartas ir jo tėvas, užsiimantys muzika, 1873 m. (Ebenizeris Hovardas)

1765 m. liepos 26 d. Mocartas išvyko iš Londono ir, pasidavęs atkakliems Nyderlandų ambasadoriaus prašymams, per kuriuos išreiškė princesės norą išgirsti vunderkindų muziką, nusprendė vykti į Hagą. Tai nebuvo pirminių Leopoldo planų dalis, jis ketino prieš vykdamas namo aplankyti Italiją, tačiau to teko atsisakyti.[7]

Rugpjūčio 1 d. palikę Doverį, jūra Mocartai pasiekė Kalė. Į Hagą jie atvyko tik po mėnesio. Olandijoje, kur Mocartai praleido devynis mėnesius, Volfgangas parašė dar vieną simfoniją (K. 22, B♭-dur) bei šešias sonatas klavesinui ir smuikui. Rugsėjo mėnesį Volfgangas Amadėjus grojo karaliaus rūmuose. Šio koncerto metu jis atliko ir pirmąsias sukurtas simfonijas. Kelionė į Olandiją Mocartams vos netapo lemtinga: Leopoldas vėl susirgo, po jo susirgo ir vaikai: Nanerlė – vidurių šiltine, nuo jos užsikrėtė ir Volfgangas Amadėjus. Nepaisant ligų, tėvą Leopoldą Olandijoje aplankė sėkmė, jo knygą „Traktatas apie pamatinius grojimo smuiku principus“ išvertė į olandų kalbą ir išleido.[7]

1766 m. balandžio mėn., prabėgus daugiau kaip trejiems metams nuo kelionės pradžios, Mocartų šeima nusprendė grįžti namo. Gegužės 10 dieną jie atvyko į Paryžių, kur jų globėjas F. M. fon Grimas buvo jiems paruošęs būstą. Paryžiaus visuomenė, kurią taip žavėjo vunderkindai, tapo šaltesnė ūgtelėjusiems Mocartams. Vis dėlto globėjo Grimo pastangų dėka Mocartus vėl pakvietė koncertuoti Versalio rūmuose.[7]

Po dviejų mėnesių, 1766 m. liepos 9 d. šeima paliko Paryžių ir pasuko į namus, į Zalcburgą. Pakeliui jie koncertavo Lione, Ženevoje bei Miunchene, praleisdami kiekviename iš miestų po kelias savaites. 1766 m. lapkričio mėn. pabaigoje Mocartai sugrįžo į Zalcburgą.[7]

Pirmosios operos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelionė pranoko lūkesčius: ji atnešė didžiulę sėkmę Leopoldui Mocartui ir vaikams. Per trejus metus Volfgangas Amadėjus virto dešimties metų kompozitoriumi. Nėra duomenų, ar Volfgangas Amadėjus lankė mokyklą Zalcburge, tačiau galėjo būti, kad pats Leopoldas mokė savo vaikus: jam vadovaujant, Volfgangas Amadėjus mokėsi skaityti, rašyti ir aritmetikos, istorijos, geografijos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas užsienio kalbų studijoms – Volfgangas Amadėjus mokėsi lotynų, italų kalbų, kuriomis vėliau laisvai rašė ir kalbėjo, taip pat prancūzų ir tikriausiai šiek tiek anglų kalbų.[7] [10]

Mocartų šeimos portretas, apie 1780 m. (Nepomukas dela Kročė)

Po kelionės Volfgangas Amadėjus Mocartas gavo užsakymą sukurti pagiriamąją muziką Zalcburgo kunigaikščio-arkivyskupo fon Štratenbacho kunigystės priėmimo metinių proga („A Berenice… Sol nascente“, taip pat žinomas kaip „Licenza“, K. 70 / 61c). Spektaklis, tiesiogiai skirtas šioms iškilmėms, įvyko 1766 m. gruodžio 21 d. Taip pat pagal rūmų užsakymą Mocartas sukūrė oratorijos „Die Schuldigkeit des ersten Gebotes“ pirmąją dalį, antrąją ir trečiąją dalis parašė kompozitoriai Johanas Michaelis Haidnas ir Antonas Adlgaseris.[7] Oratorijos pirmoji dalis buvo atlikta 1767 m. kovo 12 d., o 1767 m. gegužės mėn. įvyko pirmosios Volfgango Amadėjaus Mocarto muzikinės dramos-operos lotynų kalba, šiuo metu žinomos pavadinimu „Apolonas ir Hiacintas“, premjera. Opera buvo skirta Zalcburgo universiteto studentų pasirodymui universiteto teatre.[13]

1767 m. rudenį turėjo įvykti imperatorienės Marijos Teresės dukters, jaunosios erchercogienės Marijos Juozapos santuoka su Neapolio karaliumi Ferdinandu. Šis įvykis tapo dar vienos Mocartų kelionės į Vieną priežastimi. Leopoldas tikėjosi, kad į sostinę susirinkę svečiai galės įvertinti jo vunderkindų grojimą. Tačiau atvykus į Vieną, Mocartams iš karto nepasisekė: erchercogienė susirgo raupais ir mirė. Dėl sumaišties, kuri karaliavo rūmuose, neatsirado nė vienos galimybės surengti koncertą. Mocartai ketino palikti epidemijos apimtą miestą, tačiau juos sulaikė viltis, kad, nepaisant gedulo, jie visgi bus pakviesti į rūmus. Galų gale, saugodamas vaikus nuo ligų, Leopoldas su šeima pabėgo į Olomoucą, tačiau Volfgangas, o vėliau Nanerlė sunkiai susirgo, Volfgangas net devynias dienas buvo netekęs regėjimo. Vaikams pasveikus, Mocartai sugrįžo į Vieną 1768 m. sausio 10 d., ir jiems patiems nebesitikint, gavo imperatorienės kvietimą atvykti į rūmus.[7] [10]

Antifonas "Quaerite primum regnum Dei", K. 86/73v

sukurta 1770 m. spalio 9 d. priėmimo į Bolonijos filharmonijos akademiją proga; atlieka Filipas V. Serna.

1769–1774 m. Mocartai praleido Italijoje. 1770 m. Romoje Volfgangas Amadėjus visus nustebino, kai Siksto koplyčioje išgirstą kompozitoriaus Gregorijaus Alegrio „Miserere“ iš atminties užrašė natomis. Bolonijoje jie susitiko su tuo metu itin populiariu Italijoje kompozitoriumi Josefu Mislivečeku ir kompozitoriumi Džovaniu Martiniu. Bolonijoje Volfgangas Amadėjus Mocartas buvo priimtas į filharmonijos akademiją jos nariu.[14][15]

1771 m. Milane buvo pastatyta Mocarto opera „Mitridate, Re di Ponto“, sužavėjusi publiką. Tokia pat sėkmė lydėjo ir kitą operą „Lucio Silla“ (1772 m.). Zalcburgui išrinkus naują arkivyskupą, V. A. Mocartas parašė kūrinį „Il sogno di Scipione“, 1772 m. Miunchenui sukūrė operą „La bella finta Giardiniera“ (1774 m.). Kai Volfgangui Amadėjui Mocartui sukako 17 metų, jis jau buvo sukūręs 4 operas, 13 simfonijų, 24 sonatas, taip pat daugybę nedidelių kompozicijų.[7]

1775–1780 m., nepaisant bevaisės kelionės į Miuncheną, Manheimą ir Paryžių, motinos netekties, Volfgangas Amadėjus Mocartas, be kita ko, parašė sonatas klavesinui, keletą sonatų smuikui ir koncertų fortepijonui, koncertą obojui ir orkestrui, koncertą fleitai ir arfai, tris kvartetus fleitai, smuikui, altui ir violončelei, „Didžiąją simfoniją Nr. 31 D-dur“, kūrinių baletui ir kt.[7]

1779 m. Volfgangas Amadėjus Mocartas buvo priimtas į vargonininko ir kapelmeisterio tarnybą Zalcburgo rūmuose (bendradarbiavo su Michaeliu Johanu Haidnu). 1781 m. sausio 29 d. Miunchene buvo pastatyta opera „Idomenėjas“, kuri tapo svarbiu Mocarto kūrybos etapu. Stiprioji operos dalis yra chorai, kuriems įtaką padarė Kristoforo Vilibaldo fon Gliuko stilius. Opera buvo sėkminga, tačiau apsiribojo keliais pastatymais Miunchene.[7] Gyvendamas Zalcburge Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė 13 sonatų fortepijonui, keletą variacijų fortepijonui ciklų, serenadų, divertismentų. Garsiausia serenada – „Mažoji nakties serenada“ (K. 525).[16]

Vienos periodas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patekęs į Zalcburgo arkivyskupo nemalonę, Volfgangas Amadėjus Mocartas 1781 m. kovo 16 d. išvyko į Vieną. Čia jis susipažino su žinomu mecenatu, muzikantų globėju, rūmų bibliotekos vadovu baronu Gotfrydu van Svytenu. Baronas turėjo sukaupęs didelę J. S. Bacho ir Georgo Frydricho Hendelio kūrinių kolekciją, kurią atsivežė iš Berlyno. Van Svyteno siūlymu, Mocartas parašė keletą baroko stiliaus kūrinių, tikėdamasis tokiu būdu praturtinti savo paties kūrybą. Iš tiesų pažintis su Bacho ir Hendelio darbais, pasak daugelio tyrinėtojų ir muzikologų, padarė didelę įtaką Mocarto kūrybai.[17]

1781 m. liepos pabaigoje Mocartas pradėjo rašyti operą „Pagrobimas iš seralio“, kurios premjera įvyko 1782 m. liepos 16 d. Opera buvo entuziastingai priimta Vienoje ir netrukus paplito Europoje vokiškai kalbančiose šalyse.[18] Po šios operos premjeros imperatorius Juozapas II pakomentavo: „tiek daug natų, mano mielas Mocartai“, o į tai Mocartas atsakęs „būtent tiek, kiek būtina, Jūsų Didenybe“.[19]

Mocartas, dėvintis Aukso pentino ordiną, kurį jis 1770 m. gavo iš Klemenso XIV. Prarasto paveikslo kopija.[20]

Siekdamas gauti vietą rūmuose, Mocartas tikėjosi, kad padedamas buvusio Zalcburgo mecenato, jaunesniojo imperatoriaus brolio, erchercogo Maksimiliano, taps Viurtembergo princesės Elžbietos, kurios išsilavinimą perėmė Juozapas II, muzikos mokytoju. Erchercogas šiltai rekomendavo Mocartą princesei, tačiau imperatorius į šias pareigas paskyrė kompozitorių Antonijų Saljerį, kaip geresnį dainavimo mokytoją. Kaip ir dauguma kitų vieniečių, imperatorius Mocartą žinojo tik kaip pianistą.[7] Pavyzdžiui, 1781 m. gruodžio 24 d. imperatorius, mėgęs rengti muzikantų konkursus, įsakė Mocartui atvykti į rūmus, kad galėtų konkuruoti su tuo metu į Vieną atvykusiu italų virtuozu Mucijumi Klemenčiu. Pasak varžybose dalyvavusio kompozitoriaus Karlo fon Ditersdorfo, vėliau imperatorius pažymėjo, kad Klemenčio pjesėje dominuoja tik menas, o Mocarto pjesėje – menas ir skonis. Už pergalę varžybose imperatorius skyrė Mocartui 50 dukatų.[7]

Iki 1782 m. žiemos padaugėjo Mocarto mokinių, tarp kurių buvo ir Teresė fon Tratner, jai kompozitorius reiškė šiltus jausmus. Vėliau jis paskyrė Teresei „Sonatą c-moll“ (K. 457) ir „Fantaziją c-moll“ (K. 475).[7]

Dar gyvendamas Vienoje pas bičiulius Vėberius, Mocartas pradėjo rodyti dėmesį jų vidurinei dukteriai Konstancei. 1781 m. gruodžio 15 d. Mocartas parašė tėvui laišką, kuriame paskelbė ketinantis vesti Konstancę Vėber. Tėvas nelabai pritarė tuoktuvėms, tačiau pora 1782 m. rugpjūčio 4 d. Šv. Stepono katedroje susituokė, likus dienai iki tėvo sutikimo gavimo paštu.[5]

1783 m. birželio 17 d. Mocartai susilaukė pirmagimio, kuriam duotas Raimundo Leopoldo, krikštatėvio, barono Raimundo Vetzlaro fon Plakinšterno, turtingo žydo, vardas. Antrasis vardas vaikui buvo suteiktas jo senelio Leopoldo Mocarto garbei.[7]

1783 m. liepos mėn. Mocartas su žmona Konstance aplankė savo šeimą Zalcburge. Mocarto tėvas ir sesuo su Konstance buvo mandagūs. Vizitas paskatino Volfgangą Amadėjų sukurti vieną iš didžiųjų liturginių kūrinių – „Mišias c-moll“ (vok. Große Messe in c-Moll, K. 427/417a). Nors kūrinys nebuvo baigtas, jo premjera įvyko Zalcburge, Konstancė dainavo solo partiją.[5] Pora paliko Zalcburgą 1783 m. spalio 27 d. Nepaisant visų pastangų, pagrindinis kelionės tikslas – pakeisti tėvo nusiteikimą Konstancės naudai – nebuvo pasiektas. Spalio 30 d. Mocartai užsuko į Lincą, kur apsistojo trims savaitėms pas seną Mocarto draugą grafą Jozefą Tuną. Čia viešėdamas Mocartas parašė „Simfoniją Nr. 36 C-dur“ (K. 425), kurios premjera įvyko lapkričio 4 dieną grafo namuose.[7]

Konstancė Mocart, 1802 m. (Hansas Hansenas)

Apie 1784 metus Volfgangas Amadėjus Mocartas Vienoje susipažino su Jozefu Haidnu. Abu kompozitoriai tapo draugais. Kai Haidnas lankėsi Vienoje, jie kartais grojo styginių kvartete. Šeši Mocarto Haidnui skirti kvartetai (K. 387, K. 421, K. 428, K. 458, K. 464 ir K. 465) datuojami 1782–1785 m. ir yra vertinami kaip atsakas į Haidno „Opus“.[21]

1782–1785 m. Mocartas surengė solo koncertus, kiekviename sezone pristatydamas tris ar keturis naujus kūrinius. Kadangi erdvės teatruose buvo nedaug, jis užsisakė netradicines vietas: didelį kambarį „Trattnerhof“ daugiabučiame name ir restorano „Mehlgrube“ pobūvių salę. Koncertai buvo gausiai lankomi.[5]

1784 m. gruodžio 14 d. Mocartas tapo masonu. Laisvoji mūrininkystė suvaidino nemenką vaidmenį likusiame Mocarto gyvenime: jis dalyvavo susitikimuose, nemaža dalis jo draugų buvo masonai, įvairiomis progomis kūrė muziką masonams, pvz. kūrinį „Maurerische Trauermusik“.[5]

1785 m. vasario 11 d. – balandžio 25 d. Leopoldas Mocartas aplankė sūnų Vienoje. Leopoldas labai didžiavosi fantastiška sūnaus, kuris tada patyrė kūrybos pakilimą, sėkme. Pirmąją viešnagės Vienoje dieną tėvas dalyvavo sūnaus koncerte, stebėtame ir imperatoriaus. Čia įvyko Mocarto koncerto fortepijonui Nr. 20 d-moll (K. 466) premjera.[22]

Apie 1786 m. Volfgangas Amadėjus Mocartas ėmė nebesirodyti viešuose koncertuose, jo pajamos sumažėjo. Tai buvo sunkus laikas muzikantams Vienoje dėl Austrijos ir Turkijos karo: sumažėjo ir bendras pragyvenimo lygis, ir aristokratijos domėjimasis muzika.[5] Iki 1788 m. vidurio V. A. Mocartas su šeima persikėlė iš Vienos centro į priemiestį. Persikėlęs į priemiestį Mocartas nesumažino savo išlaidų, pradėjo skolintis pinigus, dažniausiai iš savo draugų.[23]

Operos „Figaro vedybos" bei „Don Žuanas"

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Volfgangas Amadėjus Mocartas iš imperatoriaus gavo užsakymą sukurti naują operą. Pagalbos parašyti libretą jis kreipėsi į rūmų poetą Lorencą Da Pontę, kurį sutiko barono Veclaro namuose 1783 m. Kaip medžiagą libretui Mocartas pasiūlė Pjero Bomaršė komediją „Figaro vedybos“. Kai kurie šaltiniai[7] teigia, kad visa opera buvo parašyta per šešias savaites, tai yra iki 1785 m. lapkričio pabaigos, tačiau tai mažai tikėtina: kartu su operos kūrimu Mocartas taip pat dirbo prie koncertų fortepijonui ir operos „Der Schauspieldirektor“. 1786 m. vasario mėn. opera „Figaro vedybos“ buvo baigta.

Operos premjera įvyko 1786 m. gegužės 1 d. Vienos „Burgtheater“ teatre. Opera buvo palankiai sutikta, kai kurie numeriai ir arijos buvo atliekami pakartotinai, tačiau operos sėkmės negalima vadinti grandiozine: Venoje ji buvo parodyta tik devynis kartus. 1789 m. jos pastatymą atnaujino kompozitorius Antonijus Saljeris, „Figaro vedybas“ laikęs geriausia Mocarto opera.[24]

Fortepijonas, kuriuo 1787 m. grojo Mocartas metais (Prahos muzikos muziejus)

1786 m. spalio 18 d. Mocartams gimė trečias sūnus Johanas Tomas Leopoldas, kuris gyveno tik mėnesį ir mirė tų pačių metų lapkričio 15 d. Po sūnaus mirties Mocartų pora nebevadino savo vaikų senelio vardu. Tačiau dvi mergaites, gimusias 1787 ir 1789 m., jie pavadino Mocarto motinos Anos Marijos vardais.[5]

Maždaug tuo pačiu metu, 1786 m. rudenį, Mocartas mąstė apie kelionę į Angliją. Keliauti į šią šalį jį skatino jo mokinys ir bičiulis anglas Tomas Atvudas (Attwood), solistė, atlikusi Siuzanos vaidmenį operoje „Figaro vedybos“ Nansi Storačė bei jos brolis Stivenas. Jie svajojo įsikurti anglų dvare. Mocartas netgi lankė porą anglų kalbos pamokų, kad papildytų savo žinias, tačiau jo planas keliauti į Angliją žlugo dėl tėvo pasipriešinimo: Leopoldas atsisakė rūpintis anūkais ir tarnais, kuriuos kelionės metu sutuoktiniai norėjo palikti seneliui. Be to, jis atkreipė dėmesį į gana kuklią sūnaus finansinę padėtį, nes norint nuvažiuoti tokį nemenką atstumą, reikėjo turėti bent 2 000 florinų.[22] Tačiau tai, jog nenuvyko į Angliją, nebuvo nesėkmė. Kaip tik tuo metu Prahoje pastatytos visos Volfgango Amadėjaus Mocarto operos susilaukė didžiulio pasisekimo.[7]

Prabėgus vos keliems mėnesiams po Vienos premjeros, 1786 m. gruodžio mėn., Prahoje įvyko Paskvalės Bondinio trupės atlikta operos „Figaro vedybos“, premjera, kurios sėkmė buvo stulbinanti: visa Praha buvo apsėsta opera, jos melodijas dainavo gatvėse ir net grojo smuklėse. Šios sėkmės dėka per 1786 m. šv. Kalėdas Mocartas gavo kvietimą atvykti į Prahą. Kartu su žmona Prahoje jis pasirodė 1787 m. sausio 11 d. ir išbuvo iki vasario 8 dienos. Čia Mocartas buvo šiltai sutiktas. Mocartai buvo reguliariai kviečiami į vakarienes, priėmimus ir spektaklius.[7]

V. A. Mocartas dalyvavo keliuose operos „Figaro vedybos“ spektakliuose, o sausio 20 d. pats, sėdėdamas prie klavesino, dirigavo operai. Dieną prieš tai, sausio 19 d., Mocartas surengė koncertą, kurį žiūrovai sutiko griausmingomis ovacijomis. Galiausiai jis pasirašė sutartį su P. Bondiniu dėl naujos operos sukūrimo.[7] Grįžęs į Vieną 1787 m. vasarį, Mocartas ėmėsi operos. Dėl „Figaro vedybos“ sėkmės Lorencą Da Pontę jis laikė idealiu libretistu. Kaip siužetą libretui Da Pontė pasiūlė pjesę „Don Žuanas“. Tai patiko Mocartui.[7]

Simfonija Nr. 40 g-moll, K. 550. Dalis: 1. Molto allegro

Uvertiūra iš „Don Žuano"

abu kūrinius atlieka Fuldos simfoninis orkestras, dirigentas Simonas Šindleris

1787 m. balandžio 7 d. į Vieną atvyko jaunasis Liudvikas van Bethovenas. Remiantis plačiai paplitusia nuomone, Volfgangas Amadėjus Mocartas, išklausęs Bethoveno improvizacijų, tariamai sušuko: „Jis privers visus apie save kalbėti kalbėti!“. Tačiau, ar iš tiesų Mocartas pasakė šią frazę, įrodymų nėra. Bethovenas, išgirdęs apie sušlubavusią motinos sveikatą, išbuvęs Vienoje tik dvi savaites, išskubėjo namo.[11]

Įpusėjus operos kūrybai, 1787 m. gegužės 28 d. mirė Leopoldas Mocartas. Šis įvykis sukrėtė Volfgangą Amadėjų, kuris buvo įpratęs nuolat jausti tėvo palaikymą.[7]

Spalio pradžioje V. A. Mocartas antrą kartą atvyko į Prahą prižiūrėti operos repeticijų. Operos „Don Žuanas“ premjera įvyko 1787 m. spalio 29 d. Prahos „Estates“ teatre. Paties Mocarto žodžiais, opera jam atnešė pačią didžiausią sėkmę.[7] Mocartas grįžo į Vieną lapkričio 15 d. Gruodžio 7 d. mirus Kristofui Vilibaldui Gliukui, Mocarto pareigos buvo paaukštintos, t. y. jis tapo imperatoriaus kameriniu kompozitoriumi, tačiau jo užduotys apsiribojo daugiausia maskaradinių šokių kūrimu.[7] „Don Žuano“ pastatymui Vienoje, apie kurį svajojo Mocartas ir Lorencas Da Pontė, sutrukdė vis didesnė naujos Antonijaus Saljerio operos „Aksuras, Hormūzo karalius“, kurios premjera įvyko 1788 m. sausio 8 d., sėkmė. Galiausiai imperatoriaus Juozapo II, kurį domino Prahoje patirtas Mocarto operos pasisekimas, dėka „Don Žuanas“ buvo parodytas 1788 m. gegužės 7 d. Vienos teatre. Vienoje premjera nepavyko: žiūrovai buvo atvėsę Mocarto kūrybai, negalėjo priprasti prie naujo ir neįprasto kūrinio ir apskritai liko jam abejingi.[7]

1788 m. vasarą Mocartas parašė tris simfonijas: Nr. 39 Es-dur (K. 543), Nr. 40 G-moll (K. 550) ir Nr. 41 C-dur („Jupiteris“, K.551).[7] Priežastys, paskatinusios Mocartą parašyti šias simfonijas, nežinomos. Tik viena simfonija, Nr. 40 g-moll, buvo atlikta 1791 m. Antonijaus Saljerio vadovaujamuose koncertuose. Nuo 1788 m. pabaigos Mocartas savo globėjo barono van Svyteno prašymu pertvarkė ir aranžavo įvairius J. S. Bacho ir H. Fr. Hendelio kūrinius, kuriuos atliko savo namuose.[11]

Opera „Užburtoji fleita" ir paskutinieji gyvenimo metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1789 m. pavasarį Volfgangas Amadėjus Mocartas lankėsi Berlyne, kur susipažino su Prūsijos karaliumi Frydrichu Vilhelmu II.

Beveik iš karto po grįžimo Mocartas ėmė kurti kvartetus Frydrichui Vilhelmui II. To metu sirgo jo žmona ir šeimai trūko lėšų. Pabuvus kurorte, žmonos Konstancės sveikata pasitaisė. Šiek tiek pasitaisė ir šeimos finansinė padėtis. Tuo metu opera „Figaro vedybos“ buvo pastatyta Vienos teatro scenoje ir sulaukė didelės sėkmės. Mocartas vėl entuziastingai ėmėsi darbo teatre: rašė arijas savo ir kitų kompozitorių operoms. Tuo pačiu metu Da Pontė parašė kompozitoriui Saljeriui visiškai originalų libretą „La scuola degli amanti“ („Meilužių mokykla“). Tačiau Saljeris nustojo dirbti prie operos. Po to libretas pateko Mocartui, jis pakeitė pavadinimą į „Così fan tutte“ („Visos jos tokios“). Operos premjera įvyko 1790 m. sausio 26 d. „Burgtheater“ teatre.[5] Nuo 1791 m. sausio mėn. prasidėjo Mocarto kūrybos pakilimas. Mocartas sukūrė vienintelį ir paskutinį koncertą fortepijonui ir orkestrui (Nr. 27 B-dur-dur, K. 595), taip pat parengė antrąjį savo simfonijos Nr. 40 g-moll leidimą (Nr. 40, K. 550), prie partitūros pridėdamas klarnetų partijas. Vėliau, 1791 m. balandžio 16 ir 17 dienomis, ši simfonija buvo atliekama labdaros koncertuose, kuriuos vedė kompozitorius Antonijus Saljeris.[5]

Paskutinė Mocarto gyvenamoji vieta Vienoje, Rauhensteingasse Nr. 970

Po nesėkmingo bandymo tapti antruoju dirigentu, Saljerio pavaduotoju, Volfgangas Amadėjus Mocartas žengė žingsnį kita linkme: 1791 m. gegužės pradžioje jis nusiuntė peticiją Vienos miesto magistratui, prašydamas paskirti jį į neatlygintinas Šv. Stepono katedros dirigento padėjėjo pareigas. Prašymas buvo patenkintas ir Mocartas gavo šią tarnybą. Tuo metu sunkiai sirgo dirigentas Leopoldas Hofmanas ir jo mirties atveju Mocartas būtų užėmęs šio vietą, tačiau Hofmanas Mocartą pergyveno.[7] 1791 m. kovo mėn. Mocarto bičiulis, teatro „Freihaus auf der Wieden“ režisierius Emanuelis Šikanederis paprašė išgelbėti jo teatrą nuo nuosmukio, sukuriant operą su pasakos siužetu. 1791 m. rugsėjo mėn. Prahoje pastatyta itališkoji opera „Tito gailestingumas” (K. 621) buvo priimta šaltai, tačiau tą patį mėnesį Vienoje priemiesčio teatre pastatyta „Užburtoji fleita“ sulaukė tokios sėkmės, kokios Mocartas daugelį metų nebuvo regėjęs Austrijos sostinėje. Plačioje ir įvairioje Mocarto veikloje ši pasakų opera užima ypatingą vietą.[7]

Mocartas, kaip ir dauguma jo amžininkų, taip pat daug dėmesio skyrė sakralinei muzikai. Vienas jo paskutinių nebaigtų kūrinių „Requiem“, prie kurio kompozitorius dirbo paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais. Kūrinys buvo užsakytas turtingo aristokrato (grafo F. van Valzego). Mocartui mirus, kūrinį baigė jo mokinys Francas Ksaveras Ziusmajeris.[22]

Volfgangas Amadėjus Mocartas mirė 1791 m. gruodžio 5 d. Vienoje.

Mocarto kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. A. Mocarto kūriniai numeruojami pagal vadinamąjį Köchel-Verzeichnis – Kechelio sąrašą, sudarytą 1862 m. Prieš kūrinių numerius prirašomos raidės K arba KV.[25]

  • Simfoninė muzika: apie 40 simfonijų, iš jų žymiausios paskutinės –„Hafnerio simfonija“ (K. 385), „Linco simfonija“ (K. 425), „Prahos simfonija“ D-dur (K. 504), simfonija Nr. 40 g-moll (K. 550) ir simfonija Nr. 41 C-dur („Jupiterio simfonija“, K. 551), divertismentai, serenados (Nr. 13 „Mažoji nakties muzika“, K. 525), maršai, šokiai.[26]
  • Operos (apie 22, įvairių tipų, zingšpyliai): „Idomenėjas (1781), „Pagrobimas iš seralio“ (1782), „Figaro vedybos“ („Le Nozze di Figaro", 1786 m. pastatyta Vienoje), „Don Žuanas“ („Don Giovanni", 1787 m. pastatyta Prahoje), „Visos jos tokios“ (1790), „Užburtoji fleita“ (1791), „Tito gailestingumas“ (1791).[26]
  • Klavyrinė muzika: 17 klavyrinių sonatų (tarp jų „Sonata fortepijonui Nr. 11 A-dur“, garsi „Turkų maršo“ tema), 3 fantazijos (fantazija ir sonata fortepijonui c-moll (K. 475, K. 457) 1785 m., variacijos.[26]
  • Kameriniai instrumentiniai kūriniai: 26 styginių kvartetai, styginių kvintetai, fortepijoniniai trio ir kvartetai, 42 sonatos smuikui ir fortepijonui.[26]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ The 50 Greatest Composers of All Time. Classical Music. [1]
  2. ↑ Arnold, Rosemarie; Taylor, Robert; Eisenschmid, Rainer (2009). Austria. Baedeker. ISBN 978-3-8297-6613-5. OCLC 416424772.
  3. ↑ 3,0 3,1 Deutsch, Otto Erich (1965). Mozart: A Documentary Biography. Peter Branscombe, Eric Blom, Jeremy Noble (trans.). Stanford: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-0233-1. OCLC 8991008.
  4. ↑ Solomon 1995, p. 21.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 Solomon, Maynard (1995). Mozart: A Life (1st ed.). New York City: HarperCollins. ISBN 978-0-06-019046-0. OCLC 31435799.
  6. ↑ Solomon 1995, p. 32.
  7. ↑ 7,00 7,01 7,02 7,03 7,04 7,05 7,06 7,07 7,08 7,09 7,10 7,11 7,12 7,13 7,14 7,15 7,16 7,17 7,18 7,19 7,20 7,21 7,22 7,23 7,24 7,25 7,26 7,27 7,28 7,29 7,30 7,31 7,32 7,33 7,34 7,35 7,36 7,37 7,38 Аберт Г. В. А. Моцарт. Часть первая, книга первая / пер. с нем., вступ. статья, коммент. К. К. Саквы. – М.: Музыка, 1978. – 534 с.
  8. ↑ Andante in C major, K. 1a, Allegro in C major, K. 1b, Allegro in F major, K.1c:
  9. ↑ Solomon 1995, p. 33.
  10. ↑ 10,00 10,01 10,02 10,03 10,04 10,05 10,06 10,07 10,08 10,09 10,10 10,11 Чёрная Е. С. Моцарт. Жизнь и творчество. – 2-е изд. – М.: Музыка, 1966. – 376 с.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 Rushton J. Mozart / edited by S. Sadie. – N. Y.: Oxford University Press, Inc., 2006. – 327 p. – (The master musicians). – ISBN 978-019-518264-4.
  12. ↑ Mozart, Wolfgang Amadeus (2005). Die Sinfonien I. Translated by Robinson, J. Branford. Kassel: Bärenreiter-Verlag. pp. IX. ISMN M-006-20466-3
  13. ↑ Sadie S. Mozart: the early years (1756–1781) / foreword by N. Zaslaw. – 1st ed.. – N. Y.: W. W. Norton & Company, Inc., 2006. – 644 p. – ISBN 0-393-06112-4.
  14. ↑ Chrissochoidis, Ilias (Summer 2010). „London Mozartiana: Wolfgang’s disputed age & early performances of Allegri’s Miserere“. The Musical Times. 151 (1911). pp. 83–89.
  15. ↑ Glausta Mocarto biografija projekte lmta.lt. [2]
  16. ↑ Volfgango Amadėjaus glausta biografija svetainėje music.lt [3]
  17. ↑ Луцкер П., Сусидко И. Моцарт и его время. – М.: Издательский дом „Классика-XXI“, 2008. – 624 с. – ISBN 978-5-89817-261-9.
  18. ↑ Sadie, Stanley, ed. (1998). The New Grove Dictionary of Opera. New York: Grove’s Dictionaries of Music. ISBN 978-0-333-73432-2. OCLC 39160203.
  19. ↑ Paxman, Jon. A Chronology Of Western Classical Music 1600-2000. Omnibus Press, 2014, p. 292
  20. ↑ Award of the Papal Equestrian Order of the „Golden Spur“ to Wolfgang Amadeus Mozart". Vatican Secret Archives. 4 July 1770. [4]
  21. ↑ Mozart, Wolfgang; Mozart, Leopold (1966). Anderson, Emily (ed.). The Letters of Mozart and his Family (2nd ed.). London: Macmillan. ISBN 978-0-393-02248-3. OCLC 594813.
  22. ↑ 22,0 22,1 22,2 Эйнштейн А. Моцарт: Личность. Творчество = Mozart. Sein Character. Sein Werk / научн. ред. перевода Е. С. Чёрная. – М.: Музыка, 1977. – 455 с.
  23. ↑ Lorenz, Michael (9 August 2010). „Mozart’s Apartment on the Alsergrund“.
  24. ↑ Rice J. A. Antonio Salieri and viennese opera. – Chicago: University of Chicago Press, 1998. – P. 460, 464. – 650 p. – ISBN 0-226-71125-0.
  25. ↑ Köchel, Ludwig Ritter von (1862). Chronologisch-thematisches Verzeichniss sämmtlicher Tonwerke Wolfgang Amade Mozart’s (in German). Leipzig: Breitkopf & Härtel. OCLC 3309798.
  26. ↑ 26,0 26,1 26,2 26,3 26,4 26,5 Mocarto kūrinių apžvalga projekte muzika.html. [5]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Solomon, Maynard (1995). Mozart: A Life (1st leid.). New York City: HarperCollins. ISBN 978-0-06-019046-0. OCLC 31435799.


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Wolfgang_Amadeus_Mozart&oldid=7350358"