What do you think?
Rate this book
Kiborgų žemė
Atostogaudamas savo gimtajame mieste lietuvių žurnalistas Dovydas Pancerovas (g. 1987 m.) sulaukia netikėto pasiūlymo skristi į revoliucijos krečiamą Ukrainą. Jaunam reporteriui atrodo, kad tai bus pašėlęs nuotykis, todėl jis nedvejodamas sutinka.
Jau kitą dieną Dovydas atsiduria tarp revoliucijos barikadų ir svylančių padangų, patenka į tikrą smurto ir neapykantos uraganą. Tam jis nepasiruošė: Dovydui trūksta šiltų rūbų, jis neturi šalmo ir šarvinės liemenės, jo kuprinėje guli tik džinsai, nešiojamas kompiuteris ir buteliukas vyriškų kvepalų.
Revoliucija sukrečia jauną reporterį, jį užvaldo adrenalino troškimas ir sunkūs išgyvenimai. Jis vėl ir vėl grįžta į karo siaubiamą Ukrainą.
Savo pirmojoje knygoje „Kiborgų žemė“ lietuvių žurnalistas Dovydas Pancerovas labai atvirai pasakoja apie savo keliones į karo zoną, apie ten užklupusius pavojus, išgyvenimus ir sunkų sugrįžimą į namo. Autorius sako, kad ši istorija yra ne tik apie karą Ukrainoje: „Tai pasakojimas apie jauną vyruką, paprastą bičą, trokštantį savo akimis pamatyti tikrą karą. Buvau naivus ir nepasiruošęs tokiam išbandymui, todėl mano istorija yra ir ironiška, ir dramatiška. Parašiau savo istoriją trilerio stiliumi, kad kiekvienas skaitytojas galėtų pasijusti lyg pats pirmą kartą keliautų su manimi į frontą ir pats žiūrėtų į karo veidą.“
Knyga „Kiborgų žemė“ jau per pirmąją savaitę Lietuvoje tapo bestseleriu.
Jau kitą dieną Dovydas atsiduria tarp revoliucijos barikadų ir svylančių padangų, patenka į tikrą smurto ir neapykantos uraganą. Tam jis nepasiruošė: Dovydui trūksta šiltų rūbų, jis neturi šalmo ir šarvinės liemenės, jo kuprinėje guli tik džinsai, nešiojamas kompiuteris ir buteliukas vyriškų kvepalų.
Revoliucija sukrečia jauną reporterį, jį užvaldo adrenalino troškimas ir sunkūs išgyvenimai. Jis vėl ir vėl grįžta į karo siaubiamą Ukrainą.
Savo pirmojoje knygoje „Kiborgų žemė“ lietuvių žurnalistas Dovydas Pancerovas labai atvirai pasakoja apie savo keliones į karo zoną, apie ten užklupusius pavojus, išgyvenimus ir sunkų sugrįžimą į namo. Autorius sako, kad ši istorija yra ne tik apie karą Ukrainoje: „Tai pasakojimas apie jauną vyruką, paprastą bičą, trokštantį savo akimis pamatyti tikrą karą. Buvau naivus ir nepasiruošęs tokiam išbandymui, todėl mano istorija yra ir ironiška, ir dramatiška. Parašiau savo istoriją trilerio stiliumi, kad kiekvienas skaitytojas galėtų pasijusti lyg pats pirmą kartą keliautų su manimi į frontą ir pats žiūrėtų į karo veidą.“
Knyga „Kiborgų žemė“ jau per pirmąją savaitę Lietuvoje tapo bestseleriu.
9 pages, Audiobook
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 83 reviews
April 15, 2018
grožinė karo publicistika
Šios knygos žanrą įvardinti sunku. Iš vienos pusės – tai nuoga karo publicistika su sveikintina idėja ir nuostabiai perteiktu turiniu. Iš kitos vietomis labiau priminė grožinį nuotykių romaną su tikrais įvykiais. Tai ir kalbėti apie šią knygą galima kaip apie dvi – vieną galima girti iki negalėjimo, kita štai turi šiokių tokių minusų.
Skaitymas buvo įdomus, įtraukiantis, naudingas ir sukrečiantis. Vėl iškilo tas paradoksas, kai įvykiai, kuriuos pati stebėjai atrodo buvę visai neseniai, visai švieži, bet skaitai knygą apie tai, matai 2014-ieji ir staiga suvoki, kad tai jau istorija. Buvo tikrai įdomu atgaivinti tuos įvykius ir juos pamatyti iš arčiau. Revoliucijos ir karo vaizdai čia ryškūs, perteikti iš vertybių bokšto. Šią knygą neabejotinai reikia perskaityti kiekvienam, kuriam Ukrainos problemos atrodė ir vis dar atrodo tolimos ar netikros. Jautriai ir spalvingai papasakota istorija apie ukrainiečių kovą, nevengiant ir emociškai itin sunkių epizodų. Vertinant šią knygą kaip karo publicistiką – vien geri žodžiai autoriui.
Bet toji publicistinė dalis kiek paskendo autoriaus vidiniuose išgyvenimuose, kurie ne visada buvo susiję su tuo, kas pasakojama – visokie pamąstymai apie savo naivumą, nuotykių troškimą ir neapykantą kasdienybei – nors gal ir atrodė vietoje, man kiek rėžė akį – buvo per daug autobiografiška, ko turbūt čia nereikėjo kišti, ir per daug literatūriškumo ambicijų. O literatūriškumo galiausiai nuėjus tuo keliu pritrūko. Matosi, kad autorius nėra rašytojas ir reportažo stiliaus pasakojimas, tinkamas portalui ir publicistikai, nebetiko, kai autorius ėmėsi gražinti tekstą visokiais palyginimais, epitetais ir kitokiais pribambasais.
Žodžiu, aš būčiau mieliau likusi prie nuogos žurnalistikos, pagardintos asmeniniais išgyvenimais, nes visa ta naivaus žurnalisto iš kaimo peraugimo į atsakingą šeimos vyrą ir gerbiamą žurnalistą karo fone istorija per daug neimponavo, o jo perteikiamus revoliucijos ir karo vaizdus pamatyti norėjosi.
Šios knygos žanrą įvardinti sunku. Iš vienos pusės – tai nuoga karo publicistika su sveikintina idėja ir nuostabiai perteiktu turiniu. Iš kitos vietomis labiau priminė grožinį nuotykių romaną su tikrais įvykiais. Tai ir kalbėti apie šią knygą galima kaip apie dvi – vieną galima girti iki negalėjimo, kita štai turi šiokių tokių minusų.
Skaitymas buvo įdomus, įtraukiantis, naudingas ir sukrečiantis. Vėl iškilo tas paradoksas, kai įvykiai, kuriuos pati stebėjai atrodo buvę visai neseniai, visai švieži, bet skaitai knygą apie tai, matai 2014-ieji ir staiga suvoki, kad tai jau istorija. Buvo tikrai įdomu atgaivinti tuos įvykius ir juos pamatyti iš arčiau. Revoliucijos ir karo vaizdai čia ryškūs, perteikti iš vertybių bokšto. Šią knygą neabejotinai reikia perskaityti kiekvienam, kuriam Ukrainos problemos atrodė ir vis dar atrodo tolimos ar netikros. Jautriai ir spalvingai papasakota istorija apie ukrainiečių kovą, nevengiant ir emociškai itin sunkių epizodų. Vertinant šią knygą kaip karo publicistiką – vien geri žodžiai autoriui.
Bet toji publicistinė dalis kiek paskendo autoriaus vidiniuose išgyvenimuose, kurie ne visada buvo susiję su tuo, kas pasakojama – visokie pamąstymai apie savo naivumą, nuotykių troškimą ir neapykantą kasdienybei – nors gal ir atrodė vietoje, man kiek rėžė akį – buvo per daug autobiografiška, ko turbūt čia nereikėjo kišti, ir per daug literatūriškumo ambicijų. O literatūriškumo galiausiai nuėjus tuo keliu pritrūko. Matosi, kad autorius nėra rašytojas ir reportažo stiliaus pasakojimas, tinkamas portalui ir publicistikai, nebetiko, kai autorius ėmėsi gražinti tekstą visokiais palyginimais, epitetais ir kitokiais pribambasais.
Žodžiu, aš būčiau mieliau likusi prie nuogos žurnalistikos, pagardintos asmeniniais išgyvenimais, nes visa ta naivaus žurnalisto iš kaimo peraugimo į atsakingą šeimos vyrą ir gerbiamą žurnalistą karo fone istorija per daug neimponavo, o jo perteikiamus revoliucijos ir karo vaizdus pamatyti norėjosi.
October 11, 2018
Knyga visiškai neatitiko lūkesčių ! Tikėjausi nuobodžiu žurnalistiniu stiliumi pagamintos skaičių , faktų , politikos , situacijų vertinimo ir "už kadro" likusių istorijų mišrainės "pagardintos" absurdišku objektyvumu , o gavau visiškai priešingai...
Štai tokia buvo mano išankstinė nuomonė apie šią Knygą , todėl jos net nebuvo planuojamų perskaityt Knygų sąraše ir nebūčiau jos paėmęs į rankas , jeigu ne facebooke pamatyta ištrauka ir žmogaus pas kurį ją pamačiau , rekomendacija. Pradėjau skaityt be didesnio užsidegimo , vis dar su išankstiniu nusistatymų , kuris jau nuo pirmų puslapių sklaidėsi lyg cigaro dūmas.
"Kiborgų žemė" tai subjektyvus , įtraukiantis ,tikras, jautrus , sukrečiantis pasakojimas , kuris labiau priminė gerai suręsta trilerį, nei karo publicistiką. Būtent tai , kad ne faktais , skaičiais ir kitais nuobodžiais dalykais , o jausmais , asmeniniais išgyvenimais , potyriais , sukrėtimais perteikiama tai kas vyko Ukrainoje per Maidaną ir paprastų Ukrainiečių karą su Rusais ir separatistais , buvo šios Knygos stiprumas. Taip pat man labai patiko Dovydo atvirumas , ypač kalbant dėl kokių priežasčių jis vyko į Ukrainą ir apie nuomonę ir santykius su bendražygiais. Šioje Knygoje visu "gražumu" parodoma visa karo beprasmybė , žmonių kvailumas ir iš jo kylantis žiaurumas , tas apgailėtinas žmonių pasiteisinimas , kad jie tik vykdo įsakymus . tai koks galingas ginklas yra propaganda ir jos poveikį. Taip pat autorius per savo jausmų pasaulį , labai ryškiai parodė kaip būvimas fronte , kad ir be ginklo rankoje , keičia žmogaus požiūrį į save , į pasaulį , į karą.
Labai maloniai nustebino rašymo stilius. Autorius meistriškai vedžiojo už nosies pateikdamas istoriją dalimis , keisdamas pasakojimo tempą , įterpdamas sutiktų žmonių istorijas ( kurios buvo labai įdomios).
Štai tokia buvo mano išankstinė nuomonė apie šią Knygą , todėl jos net nebuvo planuojamų perskaityt Knygų sąraše ir nebūčiau jos paėmęs į rankas , jeigu ne facebooke pamatyta ištrauka ir žmogaus pas kurį ją pamačiau , rekomendacija. Pradėjau skaityt be didesnio užsidegimo , vis dar su išankstiniu nusistatymų , kuris jau nuo pirmų puslapių sklaidėsi lyg cigaro dūmas.
"Kiborgų žemė" tai subjektyvus , įtraukiantis ,tikras, jautrus , sukrečiantis pasakojimas , kuris labiau priminė gerai suręsta trilerį, nei karo publicistiką. Būtent tai , kad ne faktais , skaičiais ir kitais nuobodžiais dalykais , o jausmais , asmeniniais išgyvenimais , potyriais , sukrėtimais perteikiama tai kas vyko Ukrainoje per Maidaną ir paprastų Ukrainiečių karą su Rusais ir separatistais , buvo šios Knygos stiprumas. Taip pat man labai patiko Dovydo atvirumas , ypač kalbant dėl kokių priežasčių jis vyko į Ukrainą ir apie nuomonę ir santykius su bendražygiais. Šioje Knygoje visu "gražumu" parodoma visa karo beprasmybė , žmonių kvailumas ir iš jo kylantis žiaurumas , tas apgailėtinas žmonių pasiteisinimas , kad jie tik vykdo įsakymus . tai koks galingas ginklas yra propaganda ir jos poveikį. Taip pat autorius per savo jausmų pasaulį , labai ryškiai parodė kaip būvimas fronte , kad ir be ginklo rankoje , keičia žmogaus požiūrį į save , į pasaulį , į karą.
Labai maloniai nustebino rašymo stilius. Autorius meistriškai vedžiojo už nosies pateikdamas istoriją dalimis , keisdamas pasakojimo tempą , įterpdamas sutiktų žmonių istorijas ( kurios buvo labai įdomios).
September 1, 2019
Puiki, puiki ir dar kartą - puiki istorija. Dovydas man priminė Remarką, o jo Kiborgų žemė - Vakarų fronte nieko naujo. Skaičiau Dovydo istoriją ir atrodė, kad skaityčiau Pauliaus istoriją. Jie abu man tokie panašūs, naivūs vaikinai, atsidūrę fronte ir kuriems sunkiai pavyksta grįžti į tą gyvenimą, kuris buvo prieš karą. Vieno gyvenimas yra vakarų frontas, o kito - Donecko frontas, bet jie abu turi vieną tikslą - išgyventi savo kartos karą.
Šitą knygą tikrai skaitysiu dar ne vieną kartą.
Šitą knygą tikrai skaitysiu dar ne vieną kartą.
October 13, 2017
Nu visgi ne veltui šitas bestseleris yra bent jau seleris - tikrai gera dokumentinė literatūra, tuo labiau literatūra apie karą - pas mus ta tradicija kol kas menkoka.
Didžiausias pliusas (be retesnės karinės tematikos) - labai nuoseklus bildungsromaninis pasakojimas, tokia asmenybės brendimo istorija, paradoksaliai visai panaši į Kmitos "Pietinia" - vaikinas svajoja varyt į karą, šaudyt, patirti ten tipo gyvybės ir mirties suartėjimą ir panašius egzistencialistinius reikalus - tą ir patiria, bet paskui atseit iš viso to išauga, "tampa vyru" (aka šeimos žmogum).
Offtopic: šiaip aš bibliotekoj šitą knygą bandžiau pasiimt iš grožinės lit. skyriaus, sakau - taigi romanas; bibliotekininkės pažvengė, maždaug - kaip tu nesupranti, gi apie karą Ukrainoje, tai čia VISKAS TIKRA, varyk į dalykinės lit skyrių. Nu ok. Pasirodo, aš buvau teisi - tikra or not, bet vyro brendimo paveiksliukas tai kaip iš standartinių Remarko romanų. (Kad vyriškumas pas mus standartiškai-stereotipiškai suvokiamas - o gal net ir išgyvenamas - pagal Remarko romanus (jei žmogus iš kokio labiau humanitarinio univero, tai Hemingvėjaus), tai kita kalba.)
Aš prieš Remarką nieko neturiu, knygą skaičiau visai maloniai, bet nu ir biesino mane tas į patosą pereinantis žodynas: geri kariai (ukrainiečiai?) yra karo vilkai, o blogi kariai (rusai / separatistai?) - karo šunys; akyse žmonėms nuolat kas nors dega arba šąla (offtopic: kai bent biški panešioji kontaktinius lęšius ir žinai, kaip iš tikrųjų jie šąla ir šaldo akį žiemą, pradeda labai nervinti ta metafora), dvelkia mirtimi / baime / vyrais ( :D ); norisi "paragauti visų produktų, iš kurių verdama revoliucija. [išskyrus, aišku] mirties, svarbiausios šitos košės sudedamosios dalies".
Žodžiu, nebloga knyga, Lietuvoj pradedam turėt labai neblogą populiariąją literatūrą.
Edukacinis aspektas: eilinį kartą pasitvirtini, kad karas yra šūdas, ir tas va net estetiniam lygmeny aišku kaip blynas.
Didžiausias pliusas (be retesnės karinės tematikos) - labai nuoseklus bildungsromaninis pasakojimas, tokia asmenybės brendimo istorija, paradoksaliai visai panaši į Kmitos "Pietinia" - vaikinas svajoja varyt į karą, šaudyt, patirti ten tipo gyvybės ir mirties suartėjimą ir panašius egzistencialistinius reikalus - tą ir patiria, bet paskui atseit iš viso to išauga, "tampa vyru" (aka šeimos žmogum).
Offtopic: šiaip aš bibliotekoj šitą knygą bandžiau pasiimt iš grožinės lit. skyriaus, sakau - taigi romanas; bibliotekininkės pažvengė, maždaug - kaip tu nesupranti, gi apie karą Ukrainoje, tai čia VISKAS TIKRA, varyk į dalykinės lit skyrių. Nu ok. Pasirodo, aš buvau teisi - tikra or not, bet vyro brendimo paveiksliukas tai kaip iš standartinių Remarko romanų. (Kad vyriškumas pas mus standartiškai-stereotipiškai suvokiamas - o gal net ir išgyvenamas - pagal Remarko romanus (jei žmogus iš kokio labiau humanitarinio univero, tai Hemingvėjaus), tai kita kalba.)
Aš prieš Remarką nieko neturiu, knygą skaičiau visai maloniai, bet nu ir biesino mane tas į patosą pereinantis žodynas: geri kariai (ukrainiečiai?) yra karo vilkai, o blogi kariai (rusai / separatistai?) - karo šunys; akyse žmonėms nuolat kas nors dega arba šąla (offtopic: kai bent biški panešioji kontaktinius lęšius ir žinai, kaip iš tikrųjų jie šąla ir šaldo akį žiemą, pradeda labai nervinti ta metafora), dvelkia mirtimi / baime / vyrais ( :D ); norisi "paragauti visų produktų, iš kurių verdama revoliucija. [išskyrus, aišku] mirties, svarbiausios šitos košės sudedamosios dalies".
Žodžiu, nebloga knyga, Lietuvoj pradedam turėt labai neblogą populiariąją literatūrą.
Edukacinis aspektas: eilinį kartą pasitvirtini, kad karas yra šūdas, ir tas va net estetiniam lygmeny aišku kaip blynas.
May 5, 2022
Man patiko sužinoti daugmaž viską, ką papasakojo Dovydas, bet man ne visai patiko kaip tai buvo papasakota.
Iškart, kas tas nepatiko - tai visokie prie istorijos nederėję ir tikrai jai nebūtini (citata netiksli) „mus pasitiko Oksana prisirpusiomis krūtimis“ ir pan. Dar kažkaip, kai knyga dedikuota autoriaus sūnui. Tai va, man atrodo, kad gal visgi nereikėjo mėginti spraustis lyg ir į romano rėmus, gal mieliau būčiau perskaičiusi tai kaip publicistinio žanro kūrinį, be visų tų, šiai istorijai visai nereikalingų, beletristikų.
Kita vertus iškart puolu nesutikti su tuo, ką pasakiau - tos asmeninės ar šiek tiek pridurtos (bei gal gi ir kai kur prikurtos) detalės suteikia knygai tokio lengvumo, tam tikros nuotaikos, paprastumo - o tokie elementai, man regis, labai svarbūs, jei tu nori, kad tą istoriją sužinotų kuo daugiau žmonių. Ne niša, ne kažkokie interesantai - bet plačioji visuomenė. Tie visi autoriaus asmeniškumai tikrai palenks daugybę skaitytojų, privers knygą perskaityti iki pabaigos. Tokio stiliaus pasakojimas bus lengvai įkandamas kiekvienam, net su literatūra ir visai nedraugaujančiam asmeniui. Gal toks sprendimas - visgi yra teisingas, būtent šiuo atveju.
Taigi, jei knygą vertintum būtent tokioje terpėje - ji puiki, įtraukianti, įdomi, informatyvi.
Jei apie įvykius, aprašomus knygoje, jau žinai: tai istorija turės mažai pridėtinių verčių, tuolab teiks pasitenkinimo iš literatūrinės perspektyvos, o lyg ir bandomas nupaišyti autoriaus virsmas iš berniuko į vyrą, atrodo, gal ir nuoširdus, tačiau perdėm paprastas, akivaizdus.
Taigi taigi - knygos vertinimas visiškai priklauso nuo požiūrio taško, tačiau bendrai: labai gerai, kad tokia knyga apskritai yra.
Iškart, kas tas nepatiko - tai visokie prie istorijos nederėję ir tikrai jai nebūtini (citata netiksli) „mus pasitiko Oksana prisirpusiomis krūtimis“ ir pan. Dar kažkaip, kai knyga dedikuota autoriaus sūnui. Tai va, man atrodo, kad gal visgi nereikėjo mėginti spraustis lyg ir į romano rėmus, gal mieliau būčiau perskaičiusi tai kaip publicistinio žanro kūrinį, be visų tų, šiai istorijai visai nereikalingų, beletristikų.
Kita vertus iškart puolu nesutikti su tuo, ką pasakiau - tos asmeninės ar šiek tiek pridurtos (bei gal gi ir kai kur prikurtos) detalės suteikia knygai tokio lengvumo, tam tikros nuotaikos, paprastumo - o tokie elementai, man regis, labai svarbūs, jei tu nori, kad tą istoriją sužinotų kuo daugiau žmonių. Ne niša, ne kažkokie interesantai - bet plačioji visuomenė. Tie visi autoriaus asmeniškumai tikrai palenks daugybę skaitytojų, privers knygą perskaityti iki pabaigos. Tokio stiliaus pasakojimas bus lengvai įkandamas kiekvienam, net su literatūra ir visai nedraugaujančiam asmeniui. Gal toks sprendimas - visgi yra teisingas, būtent šiuo atveju.
Taigi, jei knygą vertintum būtent tokioje terpėje - ji puiki, įtraukianti, įdomi, informatyvi.
Jei apie įvykius, aprašomus knygoje, jau žinai: tai istorija turės mažai pridėtinių verčių, tuolab teiks pasitenkinimo iš literatūrinės perspektyvos, o lyg ir bandomas nupaišyti autoriaus virsmas iš berniuko į vyrą, atrodo, gal ir nuoširdus, tačiau perdėm paprastas, akivaizdus.
Taigi taigi - knygos vertinimas visiškai priklauso nuo požiūrio taško, tačiau bendrai: labai gerai, kad tokia knyga apskritai yra.
August 18, 2021
Audioknyga.
Knyga stipri savo turiniu. Autoriaus atvirumas su skaitytoju ir pačiu savimi padaro ją vertingą.
Tačiau literatūrine prasme kūrinys prėskas: ten buvo tas ir tas, ten ir ten, taip ir taip. Grynai žurnalistinis ilgas straipsnis apie tai, kas vyko Ukrainoj tuo metu.
Knyga stipri savo turiniu. Autoriaus atvirumas su skaitytoju ir pačiu savimi padaro ją vertingą.
Tačiau literatūrine prasme kūrinys prėskas: ten buvo tas ir tas, ten ir ten, taip ir taip. Grynai žurnalistinis ilgas straipsnis apie tai, kas vyko Ukrainoj tuo metu.
May 25, 2019
Knyga, kurią ryte surijau per dvi dienas! Būtinas skaitinys visiems niurzgliams, nepatenkintiems ukrainiečiais Uberio vairuotojais. Kai paklausi kur jų šeima, o jie atsako, kad dabar Kijeve, bet namai kadaise buvo Donbaso regione...nubėga šiurpas. Gyvename šiltoje jaukioje ES, o prie pat mūsų - karas. Jau aprimęs ir įsisenėjęs, kurį D. Pancerovas matė ir aprašė jo išvargintus karius savanorius. Paskaitykit, pamilsit savo patogią kasdienybę daug labiau!
February 6, 2018
Perskaičius pusę atrodė, kad wowowow, prarysiu ir nepajausiu! Bet galų gale vos prisiverčiau pabaigti, rašytojo užsidegimas, kaip ir mano, po truputį vis blėso ir blėso.
Labai jaučiasi, kad autorius vis tik žurnalistas, ne rašytojas. Ypač nervino visi tie "vyrukai" ant kiekvieno kampo, visų rankos kaip letenos, o nosys mėsingos. Ir "karo žurnalistikos vilkas Romas". Skaitytojui jau buvo papasakota apie Romą. Aš žinau, kas toks yra Romas. Man nereikia, kad kiekvieną kartą, kalbant apie Romą šalia būtų parašyta "karo žurnalistikos vilkas Romas".
Labai konfūzino tai, kad blet, pydarai, pochui yra normaliai ir laisvai vartojami žodžiai, o kokia nors "rozetė" kažkodėl pavirsta "kištukiniu elektros lizdu". Kas taip šneka? Nesusikalbėjo su redaktorium?
Bitchinu daug, bet čia daugiausiai tik kabinėjimasis prie žodžių, šiaip patiko ir visiems visada rekomenduočiau perskaityti.
Labai jaučiasi, kad autorius vis tik žurnalistas, ne rašytojas. Ypač nervino visi tie "vyrukai" ant kiekvieno kampo, visų rankos kaip letenos, o nosys mėsingos. Ir "karo žurnalistikos vilkas Romas". Skaitytojui jau buvo papasakota apie Romą. Aš žinau, kas toks yra Romas. Man nereikia, kad kiekvieną kartą, kalbant apie Romą šalia būtų parašyta "karo žurnalistikos vilkas Romas".
Labai konfūzino tai, kad blet, pydarai, pochui yra normaliai ir laisvai vartojami žodžiai, o kokia nors "rozetė" kažkodėl pavirsta "kištukiniu elektros lizdu". Kas taip šneka? Nesusikalbėjo su redaktorium?
Bitchinu daug, bet čia daugiausiai tik kabinėjimasis prie žodžių, šiaip patiko ir visiems visada rekomenduočiau perskaityti.
January 18, 2023
Sprogo kaip sprogmuo ir išsitaškė galvoje. Kasdien istorija lydi ir nepalieka vienos. Šedevras.
March 4, 2017
Knygą paskolino draugas, išgyrė pro visus galus. Nusprendžiau perskaityti ir buvo vau.
Pradžia šlubavo, nelabai sužavėjo rašymo stilius, bet kažkur ties pirmuoju išvykimu į Ukrainą viskas pakrypo į gerąją pusę ir kuo toliau, tuo geriau. Labai įdomu buvo kartu augti su autoriumi, stebėti, kaip keičiasi jo pačio ryšis su karu, pasaulėžiūra ir jausmai. Vis dėlto tas nuoširdumas papirko ir knygos pabaiga, kad ir kokia cliche, sustatė viską į vietas.
Negalėjau nustoti skaityti šios knygos, net į darbą pradėjau važinėti viešuoju transportu, kad galėčiau paskaityti eidama į stotelę ar spaudžiama bobulyčių pergrūstame autobuse. Knyga įtraukę, sužavėjo ir sukrėtė.
Pradžia šlubavo, nelabai sužavėjo rašymo stilius, bet kažkur ties pirmuoju išvykimu į Ukrainą viskas pakrypo į gerąją pusę ir kuo toliau, tuo geriau. Labai įdomu buvo kartu augti su autoriumi, stebėti, kaip keičiasi jo pačio ryšis su karu, pasaulėžiūra ir jausmai. Vis dėlto tas nuoširdumas papirko ir knygos pabaiga, kad ir kokia cliche, sustatė viską į vietas.
Negalėjau nustoti skaityti šios knygos, net į darbą pradėjau važinėti viešuoju transportu, kad galėčiau paskaityti eidama į stotelę ar spaudžiama bobulyčių pergrūstame autobuse. Knyga įtraukę, sužavėjo ir sukrėtė.
May 14, 2017
Retai kada bent jau man taip būna, kad perskaičius knygą sutinku su kiekvienu giriančiu komentaru, kuris būna atspausdintas knygoje, kad pritrauktų daugiau skaitytojų. Mažai ką galiu pridėti apart to, kad ši knyga nėra kažkoks objektyvus įvykių aprašymas, todėl politkorektiškai nusiteikę objektyvumo garbintojai neturėtų manyti, kad tai bus sterilus faktų atpasakojimas su išklausytomis abiejomis pusėmis. Šis kūrinys yra subjektyvus autoriaus pasakojimas apie tai, ką jis matė, ką išgyveno ir tas intymus pėdsakas, kurį karas Ukrainoje paliko Dovydo Pancerovo sąmonėje ir yra tikra ir nepagražinta konflikto realybė.
March 24, 2020
Nuostabi knyga, nežinau kodėl anksčiau nesusiruošiau jos perskaityti. Įdomu buvo pamatyti karą Ukrainoje iš arčiau. Gaila, kad šitas konfliktas beveik pasimiršo, visgi tikiuosi, kad ateis diena, kai blogio imperija žlugs ir galėsime ramiai gyventi.
May 25, 2017
Sukrečianti ir įtaigi knyga. Seniai jau neskaičiau nieko panašaus. Puikiai padirbėta, Dovydai :) Rekomenduoju visiems kas nori tikrų ir rimtų išgyvenimų bei emocijų.
September 1, 2017
Jaudinanti, įtraukianti, tikra.
May 9, 2022
Puiku. Negaliu atsidžiaugti Pancerovu, jis man yra absoliutus žurnalisto etalonas. Esu skaičiusi jo ir Davidonytės “Kabinetą 339”, taip pat domėjausi kai kuriais kitais jo/jų abiejų tyrimais - nė karto neapvylė. Tad taip ir šįkart.
“Kiborgų žemė” yra ganėtinai asmeniška - tai viena iš priežasčių, kodėl ji skaitosi lengvai, maloniai, kelia susidomėjimo, empatijos jausmus. Per savo trumpą gyvenimėlį susidariau įspūdį, kad žiniasklaida dažniausiai visai kaip bando nusiasmeninti, bet kad žinios vis tiek būtų įdomios, šį asmeniškumo trūkumą bandoma kompensuoti vaikantis visokias sensacijas, šokiruojant ir kitaip dirbtinai pritraukiant dėmesį. Iš dalies taip daroma siekiant objektyvumo, bet objektyvumas man atrodo kaip viena iš daugelio žavių, žmonių susigalvotų iliuzijų. Kad ir kaip bandytum atsiriboti nuo asmeninių įsitikinimų, tai, ką rašai ar sakai neišvengiamai paliesta tavo paties nuomonių bei suvokimų. Žmonija yra subjektyvi. Tad man patinka, kad Pancerovas šioje knygoje leidžia šiek tiek daugiau sužinoti ir apie jį patį, leidžia suprasti, kodėl jis į tai, kas vyksta aplink, žiūri būtent taip. Vien faktai apie įvykius mums nelabai ką reiškia, nes žmogus visumą suvokia tik per palyginimą.
Dar skaityti buvo įdomu dėl to, kad 2013/2014 m., kai Ukrainoje prasidėjo šioje knygoje aprašomi neramumai, pati buvau mokyklos suole ir nelabai supratau, kas iš tiesų vyksta. Politika pradėjau domėtis po metų ar kelių, bet Ukrainos įvykių negvildenau, tad buvo gera pagaliau susidėlioti kai kurias dėlionės dalis į joms skirtas vietas. Šioje knygoje Pancerovas ne tik aprašo, kas vyksta, bet ir leidžia užčiuopti viso to priežastingumą (pvz., labai įsirėžė tai, kad ukrainiečiai laisva tauta tiek pat metų kaip ir mes, bet savo naujus gyvenamuosius rajonus vis dar stato pagal pilkus, nei akiai, nei sielai nemielus sovietinių daugiabučių brėžinius - tai aišku, kad žmones visa tai užpiso; užpiso prokremliški šulai, sėdintys įtakinguose postuose ir toliau nuodijantys šalį). Tikrai vertingos, įdomios įžvalgos. Ypač dabartiniame kontekste.
“Kiborgų žemė” yra ganėtinai asmeniška - tai viena iš priežasčių, kodėl ji skaitosi lengvai, maloniai, kelia susidomėjimo, empatijos jausmus. Per savo trumpą gyvenimėlį susidariau įspūdį, kad žiniasklaida dažniausiai visai kaip bando nusiasmeninti, bet kad žinios vis tiek būtų įdomios, šį asmeniškumo trūkumą bandoma kompensuoti vaikantis visokias sensacijas, šokiruojant ir kitaip dirbtinai pritraukiant dėmesį. Iš dalies taip daroma siekiant objektyvumo, bet objektyvumas man atrodo kaip viena iš daugelio žavių, žmonių susigalvotų iliuzijų. Kad ir kaip bandytum atsiriboti nuo asmeninių įsitikinimų, tai, ką rašai ar sakai neišvengiamai paliesta tavo paties nuomonių bei suvokimų. Žmonija yra subjektyvi. Tad man patinka, kad Pancerovas šioje knygoje leidžia šiek tiek daugiau sužinoti ir apie jį patį, leidžia suprasti, kodėl jis į tai, kas vyksta aplink, žiūri būtent taip. Vien faktai apie įvykius mums nelabai ką reiškia, nes žmogus visumą suvokia tik per palyginimą.
Dar skaityti buvo įdomu dėl to, kad 2013/2014 m., kai Ukrainoje prasidėjo šioje knygoje aprašomi neramumai, pati buvau mokyklos suole ir nelabai supratau, kas iš tiesų vyksta. Politika pradėjau domėtis po metų ar kelių, bet Ukrainos įvykių negvildenau, tad buvo gera pagaliau susidėlioti kai kurias dėlionės dalis į joms skirtas vietas. Šioje knygoje Pancerovas ne tik aprašo, kas vyksta, bet ir leidžia užčiuopti viso to priežastingumą (pvz., labai įsirėžė tai, kad ukrainiečiai laisva tauta tiek pat metų kaip ir mes, bet savo naujus gyvenamuosius rajonus vis dar stato pagal pilkus, nei akiai, nei sielai nemielus sovietinių daugiabučių brėžinius - tai aišku, kad žmones visa tai užpiso; užpiso prokremliški šulai, sėdintys įtakinguose postuose ir toliau nuodijantys šalį). Tikrai vertingos, įdomios įžvalgos. Ypač dabartiniame kontekste.
August 23, 2018
Kai žurnalistas Dovydas Pancerovas paskelbė, kad rašys knygą apie Ukrainą, tikėjausi, jog jis parengs reportažų ciklą iš savo kelionių po Maidaną bei frontą. Arba parašys ekspertinę-publicistinę knygą, kurioje bus daug skaičių, faktų, situacijos vertinimų.
Tačiau knyga „Kiborgų žemė“ buvo visiškai kitokia nei tikėjausi. Nors D. Pancerovą pažįstu asmeniškai (tegul kiekvienas tai turi omenyje, skaitydamas recenziją), nesitikėjau, kad jis sukurs tokį jautrų ir nuo pat pirmų puslapių įtraukiantį pasakojimą, kurį skaitai tartum gerą trilerį.
Plačiau: http://knygosnugarele.lt/2017/02/dovy...
Tačiau knyga „Kiborgų žemė“ buvo visiškai kitokia nei tikėjausi. Nors D. Pancerovą pažįstu asmeniškai (tegul kiekvienas tai turi omenyje, skaitydamas recenziją), nesitikėjau, kad jis sukurs tokį jautrų ir nuo pat pirmų puslapių įtraukiantį pasakojimą, kurį skaitai tartum gerą trilerį.
Plačiau: http://knygosnugarele.lt/2017/02/dovy...
June 14, 2021
Kiborgų žemė - tai informatyvus, įtraukiantis, sukrečiantis, emocionalus, asmeniškas ir atviras žurnalistinis pasakojimas apie Maidano revoliuciją ir tebevykstantį karą Ukrainos Rytuose.
Labai patiko ne tik tai, kad pasakojimas parašytas aiškiai ir vaizdingai, bet ir tai, kad audioknyga puikiai skaitoma pačio autoriaus.
Labai patiko ne tik tai, kad pasakojimas parašytas aiškiai ir vaizdingai, bet ir tai, kad audioknyga puikiai skaitoma pačio autoriaus.
June 26, 2017
Karas Ukrainoje žurnalisto Dovydo Pancerovo akimis. Tai labai įtaigi, vaizdinga ir šiandien ypač aktuali knyga, kuri ne tik pristato šio karo užkulisius, bet ir bando paaiškinti įvairių įtakos grupių, veikusių ir vis dar veikiančių šiame konflikte, interesus. Verta perskaityti visiems.
June 3, 2017
Dar viena knyga, kamšanti nesenos istorijos spragas, o kartu - labai intymi ir asmeniška istorija. O būtent Dovydo savikritiškumas man labiausiai patiko.
May 5, 2020
*audioknyga
Pasakojimas - puikus! Stiprus, įtraukiantis, rodos net jauti šaltį, girdi kažkur fone šaudant.
Na, bet įspūdį pagadina įžanga ir epilogas. Visiškai nelipo prie likusio teksto.
Pasakojimas - puikus! Stiprus, įtraukiantis, rodos net jauti šaltį, girdi kažkur fone šaudant.
Na, bet įspūdį pagadina įžanga ir epilogas. Visiškai nelipo prie likusio teksto.
August 11, 2022
Nežinau, kas čia pastaruoju metu pasidarė, jog kiekvienas skaitinys mažiau ar daugiau džiugina.
Taip ir su „Kiborgų žeme”. Kas ganėtinai keista, kadangi nesu (didelė) D. Pancerovo gerbėja ir jo žurnalistikos etalonu nelaikau. Visgi knyga pranoko lūkesčius.
Aišku, buvo dalykų, kurie erzino. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje autoriaus aprašoma istorija apie bėgimą kaip didžiausią kankynę, kažkokia, mano kuklia nuomone, liguista konkurencija su kolega žurnalistu, kuris paskambino Pancerovui pranešti apie išvykimą į Ukrainą, ir apskritai pats autoriaus nusiteikimas apie karą kaip didžiausią nuotykį šiek tiek vertė susimąstyti apie autoriaus brandą. Na, suprantu, kad leistis kelionei į karo niokojamą Ukrainą išties nemenka avantiūra, tačiau kartais skaitant atrodė, jog autorius iš pradžių nelabai suprato, kur veliasi. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui tas vėjavaikiškas nusiteikimas išdilo.
Būta ir sutirštintų vietų, perspaudimo. Bet užvis labiausiai nesupratau D. Pancerovo noro ištęsti sakinius iki begalybės. Na tikrai nėra svarbu aprašyti kokį nors kabinetą iki mažiausių detalyčių. Susidariau įspūdį, jog Pancerovas — tikras grafomanijos meistras.
Be šito dar išnašos kėlė šiokią tokią nuostabą. Nežinau kodėl, bet Pancerovas yra linkęs aiškinti pačius paprasčiausius dalykus. Pavyzdžiui, Pancerovas išnašose aiškina, kas yra Pergalės diena arba Georgijaus juosta. Na kas Lietuvoje nėra apie tai girdėjęs?.. Vietomis gali dėl to kilti klausimas, į kokią auditoriją orientuojasi Pancerovas. Jeigu tikisi, kad knyga pasieks platesnius ratus, t.y. netgi tuos, kuriems gali kilti klausimas, kas yra den pobedy, turėčiau nuvilti, kad pastarieji apskritai turbūt niekad nėra į rankas knygų paėmę, o dar ypač apie karą.
Visgi be šių kliurkų pati knyga tikrai patiko. Ir stipriausia jos pusė — pats turinys. Man patiko Pancerovo rašymo stilius (autorius tarsi derina prozą ir publicistiką...), bet net jeigu ir čia būtų problemų, manau, knyga neprarastų savo vertės. Buvo ir įdomu, ir liūdna skaityti apie tai, ką teko išgyventi ir žurnalistams, ir ukrainiečiams. Ypač sujaudino tėvo Valentino istorijos apie tardymus ir apskritai seperatistų elgesį su juo. Kai kurie dalykai protu nesuvokiami. Apie politinę situaciją Ukrainoje karo metu esu jau minėjusi apžvalgoje apie „Donbaso džiazą”, to apstu ir šioje knygoje, bet visgi mane stebino ir tai, kad netgi karo metu Ukrainos valdžia geba pasodinti tariamus Ukrainos karo nusikaltėlius iš ukrainiečių pusės. Matyt, tiek daug neigiamo buvau prisiskaičiusi apie Ukrainos valdžią, kad šitai maloniai nustebino. Aišku, užvis maloniausia būtų tikėtis, jog Ukrainos valdžia klydo ir tie žmonės nieko blogo nepadarę.
Knyga pamokanti visomis prasmėmis. Nors tai jau ne pirma mano skaitoma knyga apie Ukrainą, bet ir iš jos sužinojau šį bei tą naujo. Itin įstrigo faktas, jog kažkada Ivano-Frankivsko meras buvo lietuvio tremtinio sūnus. Kas galėtų pagalvoti, ar ne? Na, o iš moralinės pusės knyga dar kartą įrodo, kad karas išties pats šūdiniausias dalykas, kuris gali nutikti žmonijai. O jo metu išryškėja groteskas, kai vieni gyvena įprastą gyvenimą ir jaučia nepasitenkinimą dėl menkniekių, o kiti kiekvieną dieną kovoja už savo laisvę fronto linijoje ir tikisi kuo ilgiau išgyvent. Netgi Pancerovas šiokį tokį panašų reginį aprašo. Vienu metu jis su kitais žurnalistais sėdi trijų žvaigždučių viešbutyje ir sau šiltai sėdėdami komentuoja, kol tuo tarpu lauke per šaltį grumiasi ukrainiečiai protestuotojai su milicininkais. Žurnalistai atgal į tėvynę šiaip ne taip išvyko, o ukrainiečiams tokia kova prieš neteisybę — kasdienis reikalas. Bet čia aš autoriaus nekaltinu. Tiesiog toks pastebėjimas gimė iš savo pačios refleksijos, kadangi pati neretai taip pasijaučiu šiomis dienomis — turiu privilegiją į ramų gyvenimą, kol Europos pašonėje vykdomas tikrų tikriausias genocidas.
Sunku ką daugiau ir bepridurti. Manau, kad šiuo metu „Kiborgų žemė” ypač būtinas skaitinys. Galiu tik pasidalyti paprasto ukrainiečio vairuotojo Horsto mintimis, nes kartais tie paprastieji būna patys išmintingiausi:
Pabaigai linskma istorija. Įpusėjus skaityti apie kiborgus, sužinojau, jog autorius ketina greitu metu išleisti papildytą leidimą, kuriame bus aprašomi ir šių metų karo Ukrainoje įvykiai :))
Taip ir su „Kiborgų žeme”. Kas ganėtinai keista, kadangi nesu (didelė) D. Pancerovo gerbėja ir jo žurnalistikos etalonu nelaikau. Visgi knyga pranoko lūkesčius.
Aišku, buvo dalykų, kurie erzino. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje autoriaus aprašoma istorija apie bėgimą kaip didžiausią kankynę, kažkokia, mano kuklia nuomone, liguista konkurencija su kolega žurnalistu, kuris paskambino Pancerovui pranešti apie išvykimą į Ukrainą, ir apskritai pats autoriaus nusiteikimas apie karą kaip didžiausią nuotykį šiek tiek vertė susimąstyti apie autoriaus brandą. Na, suprantu, kad leistis kelionei į karo niokojamą Ukrainą išties nemenka avantiūra, tačiau kartais skaitant atrodė, jog autorius iš pradžių nelabai suprato, kur veliasi. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui tas vėjavaikiškas nusiteikimas išdilo.
Būta ir sutirštintų vietų, perspaudimo. Bet užvis labiausiai nesupratau D. Pancerovo noro ištęsti sakinius iki begalybės. Na tikrai nėra svarbu aprašyti kokį nors kabinetą iki mažiausių detalyčių. Susidariau įspūdį, jog Pancerovas — tikras grafomanijos meistras.
Be šito dar išnašos kėlė šiokią tokią nuostabą. Nežinau kodėl, bet Pancerovas yra linkęs aiškinti pačius paprasčiausius dalykus. Pavyzdžiui, Pancerovas išnašose aiškina, kas yra Pergalės diena arba Georgijaus juosta. Na kas Lietuvoje nėra apie tai girdėjęs?.. Vietomis gali dėl to kilti klausimas, į kokią auditoriją orientuojasi Pancerovas. Jeigu tikisi, kad knyga pasieks platesnius ratus, t.y. netgi tuos, kuriems gali kilti klausimas, kas yra den pobedy, turėčiau nuvilti, kad pastarieji apskritai turbūt niekad nėra į rankas knygų paėmę, o dar ypač apie karą.
Visgi be šių kliurkų pati knyga tikrai patiko. Ir stipriausia jos pusė — pats turinys. Man patiko Pancerovo rašymo stilius (autorius tarsi derina prozą ir publicistiką...), bet net jeigu ir čia būtų problemų, manau, knyga neprarastų savo vertės. Buvo ir įdomu, ir liūdna skaityti apie tai, ką teko išgyventi ir žurnalistams, ir ukrainiečiams. Ypač sujaudino tėvo Valentino istorijos apie tardymus ir apskritai seperatistų elgesį su juo. Kai kurie dalykai protu nesuvokiami. Apie politinę situaciją Ukrainoje karo metu esu jau minėjusi apžvalgoje apie „Donbaso džiazą”, to apstu ir šioje knygoje, bet visgi mane stebino ir tai, kad netgi karo metu Ukrainos valdžia geba pasodinti tariamus Ukrainos karo nusikaltėlius iš ukrainiečių pusės. Matyt, tiek daug neigiamo buvau prisiskaičiusi apie Ukrainos valdžią, kad šitai maloniai nustebino. Aišku, užvis maloniausia būtų tikėtis, jog Ukrainos valdžia klydo ir tie žmonės nieko blogo nepadarę.
Knyga pamokanti visomis prasmėmis. Nors tai jau ne pirma mano skaitoma knyga apie Ukrainą, bet ir iš jos sužinojau šį bei tą naujo. Itin įstrigo faktas, jog kažkada Ivano-Frankivsko meras buvo lietuvio tremtinio sūnus. Kas galėtų pagalvoti, ar ne? Na, o iš moralinės pusės knyga dar kartą įrodo, kad karas išties pats šūdiniausias dalykas, kuris gali nutikti žmonijai. O jo metu išryškėja groteskas, kai vieni gyvena įprastą gyvenimą ir jaučia nepasitenkinimą dėl menkniekių, o kiti kiekvieną dieną kovoja už savo laisvę fronto linijoje ir tikisi kuo ilgiau išgyvent. Netgi Pancerovas šiokį tokį panašų reginį aprašo. Vienu metu jis su kitais žurnalistais sėdi trijų žvaigždučių viešbutyje ir sau šiltai sėdėdami komentuoja, kol tuo tarpu lauke per šaltį grumiasi ukrainiečiai protestuotojai su milicininkais. Žurnalistai atgal į tėvynę šiaip ne taip išvyko, o ukrainiečiams tokia kova prieš neteisybę — kasdienis reikalas. Bet čia aš autoriaus nekaltinu. Tiesiog toks pastebėjimas gimė iš savo pačios refleksijos, kadangi pati neretai taip pasijaučiu šiomis dienomis — turiu privilegiją į ramų gyvenimą, kol Europos pašonėje vykdomas tikrų tikriausias genocidas.
Sunku ką daugiau ir bepridurti. Manau, kad šiuo metu „Kiborgų žemė” ypač būtinas skaitinys. Galiu tik pasidalyti paprasto ukrainiečio vairuotojo Horsto mintimis, nes kartais tie paprastieji būna patys išmintingiausi:
Niekas nieko nerado. Labiausiai apmaudu dėl pačių rusų. Toji tauta įsikalė į galvą, kad jai reikia caro. Caras gali žudyti, gali kariauti, gali vogti. Bet vis tiek rusams reikia caro! - jau visai įsiaudrino. - Tu žinai, ir Ukrainoje pilna panašiai mąstančių. Aš nesu Porošenkos gerbėjas, jis turi savų minusų, bet vis tiek turim prezidentą, mokantį angliškai, važiuojantį į Europą. Juk prezidentas taip ir turi elgtis, ar ne? Bet ukrainiečiai irgi nori caro. Įsivaizduoja, kaip prezidentas pats turi korupciją išnaikinti, vagis nuteisti, bobutes pamaitinti, pensijas išmokėti, kelius sutvarkyti, pigios mėsą į parduotuves atvežti, -piktinosi Horstas.
Pabaigai linskma istorija. Įpusėjus skaityti apie kiborgus, sužinojau, jog autorius ketina greitu metu išleisti papildytą leidimą, kuriame bus aprašomi ir šių metų karo Ukrainoje įvykiai :))
August 5, 2020
Autorius pasakoja savo įspūdžius iš Ukrainoje vykusių, pradžioje Maidano revoliucijos, o vėliau ir karo. Pabaigiau knygą ir nežinau koks mano įspūdis apie ją. Pradžioje šiek tiek erzino toks jaunatviškai maksimalistinis autoriaus rašymo stilius. Vėliau knyga įtraukė.
Įspūdis nevienareikšmiškas. Viena vertus tas pasakojimas lyg neišbaigtas, kita vertus - autorius stengiasi visą tą siaubą pasakoti iš savo pozicijos. Stilius gal kiek ne tai, kad sausokas - toks labiau lyg autorius žvelgtų į viską, ką jam teko išgyventi, per atstumą, lyg bandydamas atsiriboti. Gal taip ir buvo - knyga parašyta jau sugrįžus į gyvenimą, kaip rašo pats Dovydas.
Vis dėlto pabaigusi knygą, suprantu, kad pavyko pajusti tą autoriaus karštligišką norą vis grįžti į karo zoną, jausmą, kad gyvenimas, likęs Lietuvoje, yra tuščias, nuobodus, nykus, palyginus su tuo, kas vyko ten. Nors, kaip prisipažįsta pats autorius, pradžioje jis važiavo "vedamas primityvaus troškimo patirti. Patirti siaubą, sukrėtimą, skausmą, stiprias emocijas. Norėjau išvysti kraują, žaizdas, pūlinius, mirtį." Galiu suprasti šį norą. Tačiau, manau, susidūrus su visa tai patyrusiais žmonėmis, kai išgirsti istoriją žmogaus, net ne kareivio - šventiko - apie patirtus kankinimus, siaubą, išgyventą klausantis kankinamų ir prievartaujamų moterų ir vaikų klyksmų, pasijunti menkysta dėl tokių primityvių savo norų. Nes tu grįši į saugius namus. O tie žmonės, jeigu išgyvens, niekada nebegrįš tokie, kokie buvo. Tai baisu ir siaubinga. Ir belieka bailiai džiaugtis, kad mums netenka to patirti. Pabaiga vis dėlto sukrečia. Supranti, kad abiejose pusėse kariauja žmonės. Turintys tėvus, vaikus, žmonas. Bet taip pat ir turintys žemuosius instinktus, norą atkeršyti už nužudytą ar kankintą bendražygį. Ar tiesiog norą tyčiotis iš priešo vien dėl to, kad jis kovoja ne tavo pusėje. Laimei, knygoje apstu žmonių, kurie padeda, stengiasi, dirba be atlygio, palaikydami savus karius.
Įspūdis nevienareikšmiškas. Viena vertus tas pasakojimas lyg neišbaigtas, kita vertus - autorius stengiasi visą tą siaubą pasakoti iš savo pozicijos. Stilius gal kiek ne tai, kad sausokas - toks labiau lyg autorius žvelgtų į viską, ką jam teko išgyventi, per atstumą, lyg bandydamas atsiriboti. Gal taip ir buvo - knyga parašyta jau sugrįžus į gyvenimą, kaip rašo pats Dovydas.
Vis dėlto pabaigusi knygą, suprantu, kad pavyko pajusti tą autoriaus karštligišką norą vis grįžti į karo zoną, jausmą, kad gyvenimas, likęs Lietuvoje, yra tuščias, nuobodus, nykus, palyginus su tuo, kas vyko ten. Nors, kaip prisipažįsta pats autorius, pradžioje jis važiavo "vedamas primityvaus troškimo patirti. Patirti siaubą, sukrėtimą, skausmą, stiprias emocijas. Norėjau išvysti kraują, žaizdas, pūlinius, mirtį." Galiu suprasti šį norą. Tačiau, manau, susidūrus su visa tai patyrusiais žmonėmis, kai išgirsti istoriją žmogaus, net ne kareivio - šventiko - apie patirtus kankinimus, siaubą, išgyventą klausantis kankinamų ir prievartaujamų moterų ir vaikų klyksmų, pasijunti menkysta dėl tokių primityvių savo norų. Nes tu grįši į saugius namus. O tie žmonės, jeigu išgyvens, niekada nebegrįš tokie, kokie buvo. Tai baisu ir siaubinga. Ir belieka bailiai džiaugtis, kad mums netenka to patirti. Pabaiga vis dėlto sukrečia. Supranti, kad abiejose pusėse kariauja žmonės. Turintys tėvus, vaikus, žmonas. Bet taip pat ir turintys žemuosius instinktus, norą atkeršyti už nužudytą ar kankintą bendražygį. Ar tiesiog norą tyčiotis iš priešo vien dėl to, kad jis kovoja ne tavo pusėje. Laimei, knygoje apstu žmonių, kurie padeda, stengiasi, dirba be atlygio, palaikydami savus karius.
March 9, 2019
Buvo geriau nei tikėjausi. Atvira, nuoširdu. Jautrus žvilgsnis į tai, su kuo mes, lietuviai, lyg ir nesusiduriame, - su karu. XXI amžiuje žinome tiek, kiek norime žinoti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulis toli gražu nesibaigia ties mūsų kaimu, miestu, šalimi ir t.t. Ir tai susiję su atsakomybe. Skaitydamas negali nepajusti pasakotojo atsakomybės už tuos žmones, su kuriais jis kalbėjosi, kurie juo daugiau ar mažiau pasitikėjo.
Skaitydamas jutau tarsi visa tai vyktų mano kaimynystėje ir tai didelis kūrinio pasiekimas.
Pati knyga skatina neidealizuoti. Tad ir kalbėdamas apie ją noriu pridurti vieną dalyką. Nepaisant to, jog nematau joje didelių trūkumų, šiek tiek įsijausti trukdė ganėtinai didelis skaičius parinktų veikėjų. Dovydas Pancerovas pasirodė pukiai geba perteikti savo patirtį kaip rašytojas, tik kiek pritrūko jo, kaip istorijos kūrėjo, talento. Suprantu, kad čia slidi riba :)
Skaitydamas jutau tarsi visa tai vyktų mano kaimynystėje ir tai didelis kūrinio pasiekimas.
Pati knyga skatina neidealizuoti. Tad ir kalbėdamas apie ją noriu pridurti vieną dalyką. Nepaisant to, jog nematau joje didelių trūkumų, šiek tiek įsijausti trukdė ganėtinai didelis skaičius parinktų veikėjų. Dovydas Pancerovas pasirodė pukiai geba perteikti savo patirtį kaip rašytojas, tik kiek pritrūko jo, kaip istorijos kūrėjo, talento. Suprantu, kad čia slidi riba :)
January 2, 2021
Knyga išties dvejopa. Žurnalistinės dalis palieka didžiulį įspūdį, apnuogitos karo grimasos priverčia susimąstyti, kodėl jis vis dar yra šitaip romantizuojamas. Savanorių pasiaukojimas ir kova už ateitį bet kokia kaina nuostabiai atskleistos.
Labiausiai kliūva autoriaus ekskursai į vidinio pasaulio gelmes ir beviltiškai netikusios metaforos. Metaforos atrodo įterptos dirbtinai ir suteikia ne jausmą, o tuštumą. Filosofinė plotmė atrodo taip pat šiek tiek paviršutiniška, padrika - teiginiai nepagrįsti ir skuboti.
Nepaisant literatūrinių trūkumų knygą pilna tikrų, tyrų jauno žurnalisto emocijų. Manau kiekvienas Lietuvos pilietis privalo perskaityti šią knygą, kad suprastų koks turtas yra laisvė, kad būtų pasiruošęs ją ginti.
Labiausiai kliūva autoriaus ekskursai į vidinio pasaulio gelmes ir beviltiškai netikusios metaforos. Metaforos atrodo įterptos dirbtinai ir suteikia ne jausmą, o tuštumą. Filosofinė plotmė atrodo taip pat šiek tiek paviršutiniška, padrika - teiginiai nepagrįsti ir skuboti.
Nepaisant literatūrinių trūkumų knygą pilna tikrų, tyrų jauno žurnalisto emocijų. Manau kiekvienas Lietuvos pilietis privalo perskaityti šią knygą, kad suprastų koks turtas yra laisvė, kad būtų pasiruošęs ją ginti.
July 20, 2017
Devynios valandos nenutrūkstančio skaitymo, tuščias skrandis, už lango besileidžianti saulė, ateinanti naktis - tiek reikėjo, kad perskaityčiau šią įtraukiančią knygą. Tai tikra.
,,Apkasuose buvo svarbūs tik du dalykai: šalia stovintys broliai ir gyvybė. Jokių minčių apie vargstančią šeimą, mokesčius, kylančias kainas, mažą algą, neįdomų darbą, nebaigtus mokslus."
,,Klausiu jo: „Gyventi nori?“ Jis man: „Noriu.“ O aš jam: „Tuo mes ir skiriamės.“
,,Bet ukrainiečiai irgi nori caro. Įsivaizduoja, kad prezidentas pats turi korupciją išnaikinti, vagis nuteisti, bobutes pamaitinti, pensijas išmokėti, kelius sutvarkyti, pigios mėsos į parduotuves atvežti, – piktinosi Horstas."
,,Apkasuose buvo svarbūs tik du dalykai: šalia stovintys broliai ir gyvybė. Jokių minčių apie vargstančią šeimą, mokesčius, kylančias kainas, mažą algą, neįdomų darbą, nebaigtus mokslus."
,,Klausiu jo: „Gyventi nori?“ Jis man: „Noriu.“ O aš jam: „Tuo mes ir skiriamės.“
,,Bet ukrainiečiai irgi nori caro. Įsivaizduoja, kad prezidentas pats turi korupciją išnaikinti, vagis nuteisti, bobutes pamaitinti, pensijas išmokėti, kelius sutvarkyti, pigios mėsos į parduotuves atvežti, – piktinosi Horstas."
September 2, 2020
Puiki knyga apie įvykius Ukrainoje: Maidaną ir karą šalies Rytuose. Pateikiama iš autoriaus perspektyvos, taip leidžiant skaitytojui geriau įsijausti į įvykius. Tiesa, vietomis kiek perspausta su dramatiškumu, pabosta, kai jis vis kuriamas per tas nelemtas cigaretes, kai kurių svarbių ir kontekstui svarbių personažų paveikslai galėtų būti geriau išplėtoti. Apibendrinant, rekomenduoju kiekvienam - tiek norintiems gero skaitalo prieš miegą, tiek trokštantiems praplėsti akiratį, o aš džiaugiuosi pagaliau šią knygą atsivertęs, toli gražu to nepasigailėjęs ir sužinojęs kažką naujo.
September 17, 2018
Knygą verta perskaityt vien tam, kad primintume sau kaip gera yra gyventi Lietuvoje. Be to, tikrai įdomiai perpasakotos ten gyvenančių/kariaujančių žmonių istorijos.
Šiek tiek trikdė vietos, kur Pancerovas pasakojo apie savo išgyvenimus, kurie stipriai priminė romantizmo laikų autorius - savęs ieškojimas, meilė moterims ir alkoholis. Manau, kad šioje knygoje tai nebuvo reikalinga.
Šiek tiek trikdė vietos, kur Pancerovas pasakojo apie savo išgyvenimus, kurie stipriai priminė romantizmo laikų autorius - savęs ieškojimas, meilė moterims ir alkoholis. Manau, kad šioje knygoje tai nebuvo reikalinga.
May 17, 2022
,,Mane labiausiai žavėjo tai, kad jie neverčiami atėjo į Kijevo centrą ir pasiryžo pasiaukoti dėl šalies. Būtent - pasiaukoti. 2014-ųjų sausio pabaigoje Maidane niekas jau neturėjo iliuzijų, kad revoliucija bus romantiška kaip patriotiniame filme. Prie barikadų stovintys kovotojai labai aiškiai suvokė, kad Maidanui reikia aukų.’’
March 12, 2017
Ukraina ir jos žmonių gyvenimas kovojant už laisvę. Tiek prieš trejus metus, tiek dabar, vykstant karui Rytų Ukrainoje. Labai panašu į Svetlanos Aleksijevič polifoninę literatūrą, bet papasakota vienbalsiai.
Displaying 1 - 30 of 83 reviews