What do you think?
Rate this book
Sextíu kíló #1
60 kilogramų saulės šviesos
„1000° moteris" knygos autorius Halgrimas Helgasonas naujame savo romane pasakoja apie vargingiausią ir šalčiausią Europos valstybę XIX–XX amžių sandūroje. „60 kilogramų saulės šviesos" – romanas, kuriame vieno žmogaus istorija atkartoja visos Islandijos istorinį lūžį, šaliai sukant modernizmo keliu.
Atokiame Islandijos fjorde gyvenantis Eilivas Gudmundsonas grįžta namo iš savaitę trukusios kelionės, tačiau namų neberanda – juos palaidojusi sniego lavina. Per stebuklą išgyvena tik kūdikis, besimaitinęs kartu su juo užverstos karvės pienu. Taip prasideda nepaprasta Eilivo sūnaus Gesto gyvenimo istorija, neatskiriamai susipynusi ir su visos islandų tautos atgimimu.
2018 m. Islandijos literatūros premija apdovanotoje knygoje H. Helgasonas su humoru ir jautrumu pasakoja apie turbūt didžiausią Islandijos permainų laikotarpį – kai į šimtmečius nesikeitusį tautos gyvenimo būdą įsiveržė naujos tradicijos ir vertybės, privertusios islandus pasukti nauju keliu.
Paskutinį šios knygos puslapį skaitytojas užvers sujaudintas, sužavėtas ir praturtėjęs. Jis bus verkęs ir juokęsis, išgyvenęs užuojautą bei viltį.
Atokiame Islandijos fjorde gyvenantis Eilivas Gudmundsonas grįžta namo iš savaitę trukusios kelionės, tačiau namų neberanda – juos palaidojusi sniego lavina. Per stebuklą išgyvena tik kūdikis, besimaitinęs kartu su juo užverstos karvės pienu. Taip prasideda nepaprasta Eilivo sūnaus Gesto gyvenimo istorija, neatskiriamai susipynusi ir su visos islandų tautos atgimimu.
2018 m. Islandijos literatūros premija apdovanotoje knygoje H. Helgasonas su humoru ir jautrumu pasakoja apie turbūt didžiausią Islandijos permainų laikotarpį – kai į šimtmečius nesikeitusį tautos gyvenimo būdą įsiveržė naujos tradicijos ir vertybės, privertusios islandus pasukti nauju keliu.
Paskutinį šios knygos puslapį skaitytojas užvers sujaudintas, sužavėtas ir praturtėjęs. Jis bus verkęs ir juokęsis, išgyvenęs užuojautą bei viltį.
448 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
About the author
Hallgrímur Helgason
30 books246 followersHallgrímur Helgason is an Icelandic author, painter, translator, cartoonist and essayist. He has studied at the School of Visual Arts and Crafts in Reykjavík and the Academy of Fine Arts in Munich.
His most famous works are 101 Reykjavík, which was made into a popular film, and Höfundur Íslands (Iceland's Author), which won the Icelandic Literary Prize in 2001. He was nominated for the prize again in 2005 for the novel Rokland (Stormland), along with the Nordic Council's Literature Prize for 101 Reykjavík and Rokland.
His most famous works are 101 Reykjavík, which was made into a popular film, and Höfundur Íslands (Iceland's Author), which won the Icelandic Literary Prize in 2001. He was nominated for the prize again in 2005 for the novel Rokland (Stormland), along with the Nordic Council's Literature Prize for 101 Reykjavík and Rokland.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 138 reviews
December 2, 2020
Winner of the Icelandic Literary Prize for Fiction 2018
Hallgrímur Helgason tells the story of the arrival of modernity in Iceland by offering us a postmodern pageturner with a distinct saga feel - what more could you ask for? We accompany a little boy born ca. 1890 in the remote (fictional) village of Segulfjörður through his childhood and teenage years and from this main narrative thread, Helgsason extrapolates: We hear about the local farmers and priests, the knitting women and poor fishermen, the vagabonds, the maids, servants and farmhands who live in de facto serfdom, we learn about customs, status, the organization of trade and the justice system and life in relentless, icy surroundings. Our protagonist Gestur (the name means guest - you'll soon see why) loses his mother and sister as a toddler, his father dies soon after while trying to support himself and his son in the dangerous business of shark fishing. After a longer stint with a rich trader, he ends up in a poor village where he comes of age, and while he himself changes, the world around him changes as well.
In 1262, Iceland became Norwegian, and in 1380, Norway became Danish - it took until 1904 until Danmark granted the island autonomy, and the colonial rule plays an important rule in the story. When Nowegian fishermen arrive in the little fjord with their modern ship, they (with the help of a local politician) make contracts to start their herring business and employ the local population to gut and salt the fishes, which factually introduces the money-based economy (before that, people were exchanging goods and services which gave the local traders with access to overseas goods significant power considering the tough natural surroundings). Helgason shows the local population meeting the new ways with different attitudes, portraying the little village as a laboratory for the effects of change at the turn of the century.
While the hardships and the dire poverty of people are shown in brutal directness, Helgason always maintains his edgy, often satirical tone when he talks about the trials and tribulations, but also the quirks of the local population who of course consists of people like us: They want to belong, love, be safe, be happy, and constantly wonder what to do in order to achieve these goals. Frequently, those without power and influence are held down by the way society is organized, and Helgasons readers have to deal with the fact that some of the most sympathetic characters meet terrible destinies (and ends). The local priest plays a special role though: While modernity knocks at the door, he collects and archives Icelandic folks songs, honoring Iceland's ancient cultural heritage and using it to strengthen the people around him. This kind of music is the treasure of the common, lowly people who struggle to survive: After a vagabond sings a song, he explains that it's the tune of the abandoned children of Iceland.
As the title (English: "60 Kilos of Sunshine") suggests, the motif of sunshine appears again and again, representing the metaphorical and actual ray of hope the characters see. This is a moving, funny and insightful text, and while the thing is a real brick, I kept turning the pages. No wonder Helgason won the most important literary award in Iceland. And btw: It's interesting to compare this to The Fish Can Sing, the novel about the arrival of modernity in Iceland by the great Halldór Laxness.
You can learn more about the book on the podcast (in German).
Hallgrímur Helgason tells the story of the arrival of modernity in Iceland by offering us a postmodern pageturner with a distinct saga feel - what more could you ask for? We accompany a little boy born ca. 1890 in the remote (fictional) village of Segulfjörður through his childhood and teenage years and from this main narrative thread, Helgsason extrapolates: We hear about the local farmers and priests, the knitting women and poor fishermen, the vagabonds, the maids, servants and farmhands who live in de facto serfdom, we learn about customs, status, the organization of trade and the justice system and life in relentless, icy surroundings. Our protagonist Gestur (the name means guest - you'll soon see why) loses his mother and sister as a toddler, his father dies soon after while trying to support himself and his son in the dangerous business of shark fishing. After a longer stint with a rich trader, he ends up in a poor village where he comes of age, and while he himself changes, the world around him changes as well.
In 1262, Iceland became Norwegian, and in 1380, Norway became Danish - it took until 1904 until Danmark granted the island autonomy, and the colonial rule plays an important rule in the story. When Nowegian fishermen arrive in the little fjord with their modern ship, they (with the help of a local politician) make contracts to start their herring business and employ the local population to gut and salt the fishes, which factually introduces the money-based economy (before that, people were exchanging goods and services which gave the local traders with access to overseas goods significant power considering the tough natural surroundings). Helgason shows the local population meeting the new ways with different attitudes, portraying the little village as a laboratory for the effects of change at the turn of the century.
While the hardships and the dire poverty of people are shown in brutal directness, Helgason always maintains his edgy, often satirical tone when he talks about the trials and tribulations, but also the quirks of the local population who of course consists of people like us: They want to belong, love, be safe, be happy, and constantly wonder what to do in order to achieve these goals. Frequently, those without power and influence are held down by the way society is organized, and Helgasons readers have to deal with the fact that some of the most sympathetic characters meet terrible destinies (and ends). The local priest plays a special role though: While modernity knocks at the door, he collects and archives Icelandic folks songs, honoring Iceland's ancient cultural heritage and using it to strengthen the people around him. This kind of music is the treasure of the common, lowly people who struggle to survive: After a vagabond sings a song, he explains that it's the tune of the abandoned children of Iceland.
As the title (English: "60 Kilos of Sunshine") suggests, the motif of sunshine appears again and again, representing the metaphorical and actual ray of hope the characters see. This is a moving, funny and insightful text, and while the thing is a real brick, I kept turning the pages. No wonder Helgason won the most important literary award in Iceland. And btw: It's interesting to compare this to The Fish Can Sing, the novel about the arrival of modernity in Iceland by the great Halldór Laxness.
You can learn more about the book on the podcast (in German).
March 19, 2022
Islandija man dažnai atrodo kaip šalis ne visai mūsų planetoje. Kažkokia nežemiška, net pasakiška. Taip toli, apsupta nuostabaus grožio gamtos ir visiškai nepažintos istorijos. H. Helgason šiame romane atskleidžia tam tikras mistika apsuptas Islandijos paslaptis ir parodo šią šalį ne tik kaip pilną nuostabių kraštovaizdžių, bet ir kaip žmogišką, artimą, purviną ir kartais netgi labai pavojingą. Tačiau šalia viso to jis suteikia ir daug vilties – su netektimi koja kojon eina bendrystė, su nepritekliumi – dosnumas, o su atžarumu – kažkieno kito šilta šypsena.
Patiko verčiant puslapius susipažinti su Islandijos istorija, suprasti jos gyventojų užsispyrimą ir nenorą priimti pokyčius, juoktis iš kartais visiškai absurdiškų situacijų, kuriose, neabejoju, slypi nemažai tiesos. Tačiau iki galo kūriniu mėgautis visgi nesugebėjau ir net tiksliai sunku suvokti kodėl, nes teoriškai viskas čia gerai, užžymėtos visos varnelės ir visgi... Visų pirma, romanas gerokai per ilgas. Nemažai daugžodžiavimo, ėjimo per aplinkui ir nieko nepasakymo, nemažai ir kartojimosi. O ir stilius vienas iš tų, kurį mano buvo sunku prisijaukinti – nesu tikra, problema originale, vertime ar abiejų derinyje, bet tekstas lengvai neslydo, susikaupti buvo sunku, o ir galvoje išliko kur kas mažiau nei norėčiau. Daug veikėjų, kai kurių jų istorijos į bendrą pasakojimą įpintos neaišku kokiu tikslu, nes po to prie jų nebegrįžtama, todėl galiausiai lieki apkrautas daug informacijos, kurią galvoje sutalpinti sunku.
Autorius neabejotinai turi puikų humoro jausmą ir tai man tapo geriausia šio kūrinio dalimi. Daug ironijos ir saviironijos, įdomus pasakojimo būdas, kartais nustebinantis palyginimais ar nuorodomis į šiuos laikus, ir apskritai unikali istorija apie šalies modernėjimą bei atskirų gyventojų kasdienybę. Jei mėgstat skandinavus, bet tuos, kurie rodo visą purvą ir nebijo daugžodžiauti, tikriausiai istorija jums. Aš po jos jaučiausi kiek pavargusi.
Patiko verčiant puslapius susipažinti su Islandijos istorija, suprasti jos gyventojų užsispyrimą ir nenorą priimti pokyčius, juoktis iš kartais visiškai absurdiškų situacijų, kuriose, neabejoju, slypi nemažai tiesos. Tačiau iki galo kūriniu mėgautis visgi nesugebėjau ir net tiksliai sunku suvokti kodėl, nes teoriškai viskas čia gerai, užžymėtos visos varnelės ir visgi... Visų pirma, romanas gerokai per ilgas. Nemažai daugžodžiavimo, ėjimo per aplinkui ir nieko nepasakymo, nemažai ir kartojimosi. O ir stilius vienas iš tų, kurį mano buvo sunku prisijaukinti – nesu tikra, problema originale, vertime ar abiejų derinyje, bet tekstas lengvai neslydo, susikaupti buvo sunku, o ir galvoje išliko kur kas mažiau nei norėčiau. Daug veikėjų, kai kurių jų istorijos į bendrą pasakojimą įpintos neaišku kokiu tikslu, nes po to prie jų nebegrįžtama, todėl galiausiai lieki apkrautas daug informacijos, kurią galvoje sutalpinti sunku.
Autorius neabejotinai turi puikų humoro jausmą ir tai man tapo geriausia šio kūrinio dalimi. Daug ironijos ir saviironijos, įdomus pasakojimo būdas, kartais nustebinantis palyginimais ar nuorodomis į šiuos laikus, ir apskritai unikali istorija apie šalies modernėjimą bei atskirų gyventojų kasdienybę. Jei mėgstat skandinavus, bet tuos, kurie rodo visą purvą ir nebijo daugžodžiauti, tikriausiai istorija jums. Aš po jos jaučiausi kiek pavargusi.
September 13, 2022
Ein locker geschriebener Unterhaltungsroman über das Leben in einem abgelegenen isländischen Fjord. Man lernt viel über die Geschichte Islands und die harten Lebensumstände, denen die Bewohner der Insel jahrhundertelang ausgesetzt waren. Hallgrímur Hellgason verfügt unzweifelhaft über Einfallsreichtum und erzählerisches Talent. Allerdings wirkt das Buch insgesamt wie Stückwerk. Zwar gibt es etliche starke Episoden, aber es mangelt an einer Handlung, welche die einzelnen Elemente schlüssig miteinander verbindet. Ähnliches gilt für die Figuren, die selbst in ihrer Hässlichkeit noch liebevoll gezeichnet sind und durchaus einprägsame Erscheinungen sind. Doch drängt sich der Eindruck auf, dass sie in erster Linie als Aufhänger für die Hintergrundinformationen über Island dienen. So hat mir das Buch als kurzweilige Lektion in isländischer Kultur und Geschichte ganz gut gefallen, als Roman dagegen weniger.
September 30, 2022
Nordisland gegen Ende des 19. Jahrhunderts. Als Eilíflur Guðmundsson von einem Besorgungsgang zu seinem Hof im Fjord Segulfjörður zurückkehrt, findet er sein Haus von einer Lawine verschüttet vor. Seine Frau und die kleine Tochter sind tot, nur der kleine Sohn und die Kuh haben in einem Hohlraum überlebt. Sie finden zunächst Zuflucht bei Nachbarn im Fjord, doch der Vater sieht seine Zukunft anderenorts. Gestur wird nun von einem Zuhause ans nächste weitergereicht, bis er schließlich auf dem Hof des Zimmermanns Sigurlás endet, der zu einer Art Ziehvater wird. Gestur ist zwar die Hauptperson in diesem historischen Roman, doch wir erfahren auch einiges über die anderen Bewohner des Fjords, vom stets besoffenen Pfarrer und dessen volksliedsammelnden Nachfolger bis zum norwegischen Kapitän eines Heringsfangschiffs.
Helgason brauchte nicht lange, bis er mich „hatte“:
„Wir hören ihn besser als er selbst, denn wir sind Büchermenschen und verfolgen die Dinge aus gehöriger Entfernung; von der vollkommenen Stille des Lesens umgeben, die um das Bettzeug herrscht, genießen wir es, die Verzweiflung anderer im Schein der Nachtischlampe zu betrachten.“ (S. 7)
Geschickt, geschickt, damit gewinnt er Leute wie mich natürlich direkt. Ich mag es, wenn Autor*innen es wagen, ihre Leser*innen einzubeziehen. Und es geht sehr vergnüglich weiter, Helgasons Stil ist sehr originell, ohne jemals schlecht lesbar zu werden, er hat ein besonderes Talent für sprachlichen Humor, verwendet Zeugmas (das ist tatsächlich der Plural, hab nachgesehen), die einem Heinz Erhardt mehr als würdig wären. Zwar bin ich des Isländischen nicht mächtig, glaube aber, erkennen zu können, dass der Übersetzer den Humor ganz hervorragend transportiert.
Das Panorama des harten Lebens an einem nordisländischen Fjord im 19. Jahrhundert ist packend, faszinierend, den Mief in den Grassodenhäusern kann man praktisch riechen. Es handelt sich nicht um ein plotlastiges Buch, grob verfolgen wir Gesturs Kindheit und Jugend, einiges liest sich eher episodenhaft, aber wer damit zurechtkommt und ein Faible für Historisches hat, wird sich nie langweilen. Wirklich interessant fand ich beispielsweise, dass die Menschen lieber Hunger gelitten haben, als den ganzen Hering zu essen, der vor ihren Häusern herumschwimmt, bis die Norweger mit ihren Schiffen Einzug im Fjord halten und das ändern
Aufgefallen ist mir auch die Zahlensymbolik, die den Roman durchzieht. Die Zahl 13 spielt dabei die Hauptrolle, es werden 13 Forellen gegen 3 Kilo Mehl getauscht, es gibt an einer Stelle 13 ausgekühlte Männer, 13 gewaltige Stürme, 13 Fragen, 13 gelbe Osterglocken, 13 Schafe usw. Ein Mitglied unsere Lesegruppe machte mich darauf aufmerksam, dass es eine isländische Sage um 13 Weihnachtsmänner gibt und entsprechend dreizehntägige Adventskalender, die Zahl scheint also in der isländischen Tradition eine Rolle zu spielen.
Die Zeichnung der meist skurrilen Charaktere geht zugegebenermaßen nicht besonders tief, das hat mir den Spaß an dem Roman jedoch nicht verdorben. Es ist auch einzuwenden, dass das Buch in der zweiten Hälfte ein wenig nachlässt. Trotzdem war „60 Kilo Sonnenschein“ für mich ein wirkliches Lesevergnügen und ein Highlight meines Lesejahres.
Helgason brauchte nicht lange, bis er mich „hatte“:
„Wir hören ihn besser als er selbst, denn wir sind Büchermenschen und verfolgen die Dinge aus gehöriger Entfernung; von der vollkommenen Stille des Lesens umgeben, die um das Bettzeug herrscht, genießen wir es, die Verzweiflung anderer im Schein der Nachtischlampe zu betrachten.“ (S. 7)
Geschickt, geschickt, damit gewinnt er Leute wie mich natürlich direkt. Ich mag es, wenn Autor*innen es wagen, ihre Leser*innen einzubeziehen. Und es geht sehr vergnüglich weiter, Helgasons Stil ist sehr originell, ohne jemals schlecht lesbar zu werden, er hat ein besonderes Talent für sprachlichen Humor, verwendet Zeugmas (das ist tatsächlich der Plural, hab nachgesehen), die einem Heinz Erhardt mehr als würdig wären. Zwar bin ich des Isländischen nicht mächtig, glaube aber, erkennen zu können, dass der Übersetzer den Humor ganz hervorragend transportiert.
Das Panorama des harten Lebens an einem nordisländischen Fjord im 19. Jahrhundert ist packend, faszinierend, den Mief in den Grassodenhäusern kann man praktisch riechen. Es handelt sich nicht um ein plotlastiges Buch, grob verfolgen wir Gesturs Kindheit und Jugend, einiges liest sich eher episodenhaft, aber wer damit zurechtkommt und ein Faible für Historisches hat, wird sich nie langweilen. Wirklich interessant fand ich beispielsweise, dass die Menschen lieber Hunger gelitten haben, als den ganzen Hering zu essen, der vor ihren Häusern herumschwimmt, bis die Norweger mit ihren Schiffen Einzug im Fjord halten und das ändern
Aufgefallen ist mir auch die Zahlensymbolik, die den Roman durchzieht. Die Zahl 13 spielt dabei die Hauptrolle, es werden 13 Forellen gegen 3 Kilo Mehl getauscht, es gibt an einer Stelle 13 ausgekühlte Männer, 13 gewaltige Stürme, 13 Fragen, 13 gelbe Osterglocken, 13 Schafe usw. Ein Mitglied unsere Lesegruppe machte mich darauf aufmerksam, dass es eine isländische Sage um 13 Weihnachtsmänner gibt und entsprechend dreizehntägige Adventskalender, die Zahl scheint also in der isländischen Tradition eine Rolle zu spielen.
Die Zeichnung der meist skurrilen Charaktere geht zugegebenermaßen nicht besonders tief, das hat mir den Spaß an dem Roman jedoch nicht verdorben. Es ist auch einzuwenden, dass das Buch in der zweiten Hälfte ein wenig nachlässt. Trotzdem war „60 Kilo Sonnenschein“ für mich ein wirkliches Lesevergnügen und ein Highlight meines Lesejahres.
August 23, 2023
Dank Geothermie und Tourismus lebt man heute in Island in ähnlichen Bedingungen, wie in den anderen skandinavischen Ländern. Dass dies nicht immer so war, führt uns Hallgrimur Helgason eindrücklich vor Augen.
Zum Ende des 19. Jahrhunderts herrscht in Island ein feudal-kapitalistisches System, in dem (zumeist dänische) Kaufleute die isländischen Fischer-Bauern mit Barterhandel in tiefster Armut halten. Tausend Jahre lang hatte die isländische Arbeitskultur unverändert Bestand. ... Die Menschen erarbeiteten sich nie ERsparnisse, sondern höchstens das Recht weiterschuften zu dürfen. Viele wohnen in ärmlichen Grassodenhütten (Baðstofa) ohne Kamin und mit einem einzigen, mit der Fruchtblase eines Schafes abgedichteten Lichteinlass. So auch der Kätner Eilífur, der bei einem Lawinenabgang Frau und Tochter verliert. Nur der Säugling Gestur überlebt. Dessen Geschichte als Kind und Jugendlicher bildet den roten Faden des Buches. Die Akteure aber sind die Bewohner des fiktiven Segulfjörður, einem Fjord im dünn besiedelten Norden der Insel, der frappant dem realen Siglufjörður ähnelt. Sie leben von Schafzucht und dem Fang von Eishai. Den in rauen Mengen vorkommenden Herings verachten sie aus Tradition. Lieber hungern sie, als dass sie solch niederen Fisch verspeisen. Das ändert sich erst als eine norwegische Heringsfangflotte anlegt. Die Norweger stellen die Bewohner zum Einsalzen an und bezahlen sie mit GELD.Zum ersten Mal in der Geschichte Islands versprach die aktuelle Tagesarbeit die Aussicht, dass der morgige Tag anders aussehen könnte. Auch die Gemeinde erhält Geld als Gebühr für das Anlanden und Pacht für eine Fischverarbeitung. Darüber hinaus bringt junge Pfarrersgattin aus Südisland Wunder der Zivilisation mit, ein Harmonium und eine Blume, und ihr Mann (er ähnelt dem realen Bjarni Þorsteinsson) sammelt das isländische Liedgut. Mit diesen Entwicklungen erhält quasi über Nacht die Moderne Einzug, sie kamen aus der Grassodenwelt in eine Holzwelt, aus Strümpfen in Schuhe, von Rudern zur Dampfkraft, aus einer Sklavengesellschaft zu Sklavenarbeit, vom Katen-ismus zum Kapitalismus. Die Bewohner des Fjords erlangen ein Selbstbewusstsein als wertvolle Arbeitskräfte und Träger gegenüber Dänemark und Norwegen eigenständigen Kultur, denn noch besaß dieses Volk weder Hymne noch Fahne.
Bislang kannte ich Island nur aus farbenprächtigen Bildbänden über die raue, aber einzigartige Landschaft und Natur. Nach der Lektüre dieses Buches steigen mir bei der Betrachtung dieser Bilder die Mühen und Leiden der Menschen vor Augen, die dieser lebensfeindlichen Umgebung über Jahrhunderte eine klägliche Existenz abgerungen haben. Ich freue mich, dass diese Zeiten für die Isländer vorbei sind, und hoffe, dass sie das Andenken ihrer Vorfahren wahren und in Achtung halten wie es Hallgrímur Helgason mit diesem Buch tut.
Zum Ende des 19. Jahrhunderts herrscht in Island ein feudal-kapitalistisches System, in dem (zumeist dänische) Kaufleute die isländischen Fischer-Bauern mit Barterhandel in tiefster Armut halten. Tausend Jahre lang hatte die isländische Arbeitskultur unverändert Bestand. ... Die Menschen erarbeiteten sich nie ERsparnisse, sondern höchstens das Recht weiterschuften zu dürfen. Viele wohnen in ärmlichen Grassodenhütten (Baðstofa) ohne Kamin und mit einem einzigen, mit der Fruchtblase eines Schafes abgedichteten Lichteinlass. So auch der Kätner Eilífur, der bei einem Lawinenabgang Frau und Tochter verliert. Nur der Säugling Gestur überlebt. Dessen Geschichte als Kind und Jugendlicher bildet den roten Faden des Buches. Die Akteure aber sind die Bewohner des fiktiven Segulfjörður, einem Fjord im dünn besiedelten Norden der Insel, der frappant dem realen Siglufjörður ähnelt. Sie leben von Schafzucht und dem Fang von Eishai. Den in rauen Mengen vorkommenden Herings verachten sie aus Tradition. Lieber hungern sie, als dass sie solch niederen Fisch verspeisen. Das ändert sich erst als eine norwegische Heringsfangflotte anlegt. Die Norweger stellen die Bewohner zum Einsalzen an und bezahlen sie mit GELD.Zum ersten Mal in der Geschichte Islands versprach die aktuelle Tagesarbeit die Aussicht, dass der morgige Tag anders aussehen könnte. Auch die Gemeinde erhält Geld als Gebühr für das Anlanden und Pacht für eine Fischverarbeitung. Darüber hinaus bringt junge Pfarrersgattin aus Südisland Wunder der Zivilisation mit, ein Harmonium und eine Blume, und ihr Mann (er ähnelt dem realen Bjarni Þorsteinsson) sammelt das isländische Liedgut. Mit diesen Entwicklungen erhält quasi über Nacht die Moderne Einzug, sie kamen aus der Grassodenwelt in eine Holzwelt, aus Strümpfen in Schuhe, von Rudern zur Dampfkraft, aus einer Sklavengesellschaft zu Sklavenarbeit, vom Katen-ismus zum Kapitalismus. Die Bewohner des Fjords erlangen ein Selbstbewusstsein als wertvolle Arbeitskräfte und Träger gegenüber Dänemark und Norwegen eigenständigen Kultur, denn noch besaß dieses Volk weder Hymne noch Fahne.
Bislang kannte ich Island nur aus farbenprächtigen Bildbänden über die raue, aber einzigartige Landschaft und Natur. Nach der Lektüre dieses Buches steigen mir bei der Betrachtung dieser Bilder die Mühen und Leiden der Menschen vor Augen, die dieser lebensfeindlichen Umgebung über Jahrhunderte eine klägliche Existenz abgerungen haben. Ich freue mich, dass diese Zeiten für die Isländer vorbei sind, und hoffe, dass sie das Andenken ihrer Vorfahren wahren und in Achtung halten wie es Hallgrímur Helgason mit diesem Buch tut.
October 8, 2022
English version below
*******************
Hallgrímur Helgason erzählt uns hier die Geschichte, wie Island den Schritt in die Moderne schafft.
Er beschreibt die Zustände in Island ab ca. Ende des 19. Jahrhunderts und führt seine Erzählung am Lebensweg des jungen Gestur entlang. Zu Beginn des Buches ist Gestur ein kleiner Junge, der bei einem Lawinenabgang seine Mutter und seine Schwester verliert und auch sein weiterer Lebensweg wendet sich nur mit Mühe zum Besseren.
Das Buch verfolgt keinen irgendwie gearteten spannenden Plot, sondern beschreibt in erster Linie was für ein unglaublich hartes Leben die einfache Bevölkerung (und das ist der Großteil der isländischen Population) führt.
Helgason beschreibt aus der Sicht und mit dem Vokabular eines heutigen Erzählers die Ereignisse und er schafft es, obwohl die Schicksale oft unendlich bedrückend sind, unglaublich viel (unerwarteten) Humor in sein Buch zu packen, so dass ich mich wirklich gut unterhalten gefühlt habe.
Neben dem Unterhaltungsfaktor vermittelt Helgason auch enorm viel Wissen über Island, das mir bisher gefehlt hat, obwohl ich mich schon lange für dieses Land interessiere.
Alles in allem war es eine wirklich lohnenswerte Lektüre, die ich gerne weiterempfehle. 4 Sterne.
-----------------------
Hallgrímur Helgason tells us the story of how Iceland makes the step into modernity.
He describes the conditions in Iceland from around the end of the 19th century and follows his story along the life of young Gestur. At the beginning of the book, Gestur is a little boy who loses his mother and sister in an avalanche and his future life only changes for the better with difficulty.
The book does not pursue any kind of exciting plot, but primarily describes what an incredibly hard life the common people (and that is the majority of the Icelandic population) lead.
Helgason describes the events from the point of view and with the vocabulary of a contemporary narrator and, although the fates are often infinitely depressing, he manages to pack an incredible amount of (unexpected) humor into his book, so that I felt really well entertained.
In addition to the entertainment factor, Helgason also imparts an enormous amount of knowledge about Iceland, which I have been missing until now, although I have been interested in this country for a long time.
All in all, it was a really worthwhile read, which I would happily recommend. 4 stars.
*******************
Hallgrímur Helgason erzählt uns hier die Geschichte, wie Island den Schritt in die Moderne schafft.
Er beschreibt die Zustände in Island ab ca. Ende des 19. Jahrhunderts und führt seine Erzählung am Lebensweg des jungen Gestur entlang. Zu Beginn des Buches ist Gestur ein kleiner Junge, der bei einem Lawinenabgang seine Mutter und seine Schwester verliert und auch sein weiterer Lebensweg wendet sich nur mit Mühe zum Besseren.
Das Buch verfolgt keinen irgendwie gearteten spannenden Plot, sondern beschreibt in erster Linie was für ein unglaublich hartes Leben die einfache Bevölkerung (und das ist der Großteil der isländischen Population) führt.
Helgason beschreibt aus der Sicht und mit dem Vokabular eines heutigen Erzählers die Ereignisse und er schafft es, obwohl die Schicksale oft unendlich bedrückend sind, unglaublich viel (unerwarteten) Humor in sein Buch zu packen, so dass ich mich wirklich gut unterhalten gefühlt habe.
Neben dem Unterhaltungsfaktor vermittelt Helgason auch enorm viel Wissen über Island, das mir bisher gefehlt hat, obwohl ich mich schon lange für dieses Land interessiere.
Alles in allem war es eine wirklich lohnenswerte Lektüre, die ich gerne weiterempfehle. 4 Sterne.
-----------------------
Hallgrímur Helgason tells us the story of how Iceland makes the step into modernity.
He describes the conditions in Iceland from around the end of the 19th century and follows his story along the life of young Gestur. At the beginning of the book, Gestur is a little boy who loses his mother and sister in an avalanche and his future life only changes for the better with difficulty.
The book does not pursue any kind of exciting plot, but primarily describes what an incredibly hard life the common people (and that is the majority of the Icelandic population) lead.
Helgason describes the events from the point of view and with the vocabulary of a contemporary narrator and, although the fates are often infinitely depressing, he manages to pack an incredible amount of (unexpected) humor into his book, so that I felt really well entertained.
In addition to the entertainment factor, Helgason also imparts an enormous amount of knowledge about Iceland, which I have been missing until now, although I have been interested in this country for a long time.
All in all, it was a really worthwhile read, which I would happily recommend. 4 stars.
September 19, 2022
Sprachlich ist das immer wieder erste Sahne beziehungsweise allererster Gammelhai. Helgasons Erzähler hockt offenbar hoch oben auf einem isländischen Eisberg, raucht guuutes Kraut und fabuliert dann munter und ohne Hemmungen drauf los, was er vor sich im Tal sieht.
Leider hat mich die Geschichte aber kaum fesseln können, keine Figur stand mir vor Augen, das ist mir auf 560 Seiten zu wenig. Fesselnd und wunderbar geschrieben, aber worum geht's eigentlich? Schräg.
Leider hat mich die Geschichte aber kaum fesseln können, keine Figur stand mir vor Augen, das ist mir auf 560 Seiten zu wenig. Fesselnd und wunderbar geschrieben, aber worum geht's eigentlich? Schräg.
April 15, 2021
numyžta Islandija
Puoliau prie ’60 kilogramų saulės šviesos’ grynai dėl savo meilės Islandijos. Viršelyje liaupsinamos kitos šio autoriaus H. Helgason knygos neskaičiau, apie autorių nieko nežinojau, bet ši užmirguliavusi prie naujienų kažkuo pritraukė.
Pradžioje verkiau kruvinom ašarom dėl šito savo sprendimo, nes tekstas buvo košmariškas - daug bereikalingo triukšmo, kuris nieko nepagražino, bet suvokti, kas bandoma papasakoti neleido beveik visiškai. Teko tiesiog slinkti tekstu ir kabintis už aiškesnių epizodų. Vėliau - gal susigyvenau su autoriumi, gal jis baigė išsidirbinėti - situacija pagerėjo ir galėjau visai padoriai skaityti tokią gana paprastą istoriją apie vieno Islandijos šiaurės kaimelio gyvenimą XIX - XX amžių sandūroje.
Žadėtas buvo to kaimelio, kartu ir visos šalies virsmas, modernėjimas, bet knyga kažkaip nutrūko tik pasukus vos vos tuo modernėjimo keliu, nespėjusi net ant posūkio užnešti baigėsi. Jautėsi labai tas toks piktas nusivylimas Islandija, kurį pats autorius mini interviu, ir vietomis man norėjosi mažiau to tokio gana buko burnojimo ant protėvių iš ateities perspektyvos, bet daugiau tos paprastos kasdienybės atšiaurioje, bet tikrai unikalioje šalyje, kur na tikrai turėjo būti vienas kitas šviesus momentas. Eskimai ir tie laimingesni savo gyvenimu atrodo, nei knygos autorius Islandijoje.
Daug mėtytasi myžalais ir vėmalais, bet pasitaikius tikrai tokiam purvinesniam, žiauresniam epizodui, imamasi nutylėjimų ir metaforų, kas nebuvo itin skanu. Nenuneigsiu neblogų satyrinių momentų knygos pradžioje, bet bendros knygos nuotaikos neatsvėrė.
Puoliau prie ’60 kilogramų saulės šviesos’ grynai dėl savo meilės Islandijos. Viršelyje liaupsinamos kitos šio autoriaus H. Helgason knygos neskaičiau, apie autorių nieko nežinojau, bet ši užmirguliavusi prie naujienų kažkuo pritraukė.
Pradžioje verkiau kruvinom ašarom dėl šito savo sprendimo, nes tekstas buvo košmariškas - daug bereikalingo triukšmo, kuris nieko nepagražino, bet suvokti, kas bandoma papasakoti neleido beveik visiškai. Teko tiesiog slinkti tekstu ir kabintis už aiškesnių epizodų. Vėliau - gal susigyvenau su autoriumi, gal jis baigė išsidirbinėti - situacija pagerėjo ir galėjau visai padoriai skaityti tokią gana paprastą istoriją apie vieno Islandijos šiaurės kaimelio gyvenimą XIX - XX amžių sandūroje.
Žadėtas buvo to kaimelio, kartu ir visos šalies virsmas, modernėjimas, bet knyga kažkaip nutrūko tik pasukus vos vos tuo modernėjimo keliu, nespėjusi net ant posūkio užnešti baigėsi. Jautėsi labai tas toks piktas nusivylimas Islandija, kurį pats autorius mini interviu, ir vietomis man norėjosi mažiau to tokio gana buko burnojimo ant protėvių iš ateities perspektyvos, bet daugiau tos paprastos kasdienybės atšiaurioje, bet tikrai unikalioje šalyje, kur na tikrai turėjo būti vienas kitas šviesus momentas. Eskimai ir tie laimingesni savo gyvenimu atrodo, nei knygos autorius Islandijoje.
Daug mėtytasi myžalais ir vėmalais, bet pasitaikius tikrai tokiam purvinesniam, žiauresniam epizodui, imamasi nutylėjimų ir metaforų, kas nebuvo itin skanu. Nenuneigsiu neblogų satyrinių momentų knygos pradžioje, bet bendros knygos nuotaikos neatsvėrė.
April 30, 2021
⚫️ “Vyriškio rauda aidėjo tarp stačių kalnų, prigesdama sniege ir nykdama, bet nepradingdama, o susiliedama su visų bangų rauda bei siūbavinu, o visa tai kartu tapo tuo, kas vadinosi
“egziztencijos kertinis akmuo”. Ir tai girdėjosi kiekviename Islandijos slėnyje, jei tik giliai klauseisi.”
⚫️ “Islandai, atrodė, vietoj to, kad Dievui melstųsi, jo laukė.”
⚫️ “…iš gilumos išlindo saulė, pirma kaip banginis, tada kaip Dievo pakaušis, o paskui kaip krauju užpildytas oro balionas, bauginamai raudonas, šviečiantis virš vandenyno šviesos šaltinio. Priešakyje buvo viena gražiausių fjordo akimirkų.
<…> Saulė visus žmones paverčia vaikais. Gestas taip pat vieną akimirką pažvelgė į horizontą, bet pamatė, kad jūros grožis tebuvo tik šešėlis, palyginti su ta galinga jėga, sklindančia iš banknoto jo rankose.”
“egziztencijos kertinis akmuo”. Ir tai girdėjosi kiekviename Islandijos slėnyje, jei tik giliai klauseisi.”
⚫️ “Islandai, atrodė, vietoj to, kad Dievui melstųsi, jo laukė.”
⚫️ “…iš gilumos išlindo saulė, pirma kaip banginis, tada kaip Dievo pakaušis, o paskui kaip krauju užpildytas oro balionas, bauginamai raudonas, šviečiantis virš vandenyno šviesos šaltinio. Priešakyje buvo viena gražiausių fjordo akimirkų.
<…> Saulė visus žmones paverčia vaikais. Gestas taip pat vieną akimirką pažvelgė į horizontą, bet pamatė, kad jūros grožis tebuvo tik šešėlis, palyginti su ta galinga jėga, sklindančia iš banknoto jo rankose.”
September 25, 2022
Island an der Schwelle zur Moderne, zwischen dem Ende des 19. zum Anfang des 20. Jahrhunderts, wird hier sehr bildlich an den Geschehnissen an einem Fjord im Norden der Insel erzählt. Da es mein erstes Buch eines Isländers war und ich mich bisher nie mit dem Land und seiner Geschichte beschäftigte, enthielt das Buch sehr viel Neues, das ich in dieser Darbietung mit Freude in mich aufnahm. Das unvorstellbar primitive Leben in einem Grassodenhaus, die Wetterunbilden mit viel Sturm und Schnee, die Dunkelheit, Kälte und Nässe, die einseitige Ernährung, der Alkoholmissbrauch, die fehlende Bildung und Kultur – das alles wurde so plastisch und mit viel Humor dargestellt. Bis über die Hälfte des Buches wurde ich völlig in den Bann gezogen und las das Buch sehr gerne. Dann aber störte ich mich zunehmend daran, dass ich den Personen nicht nahe kommen konnte, mit Ausnahme von Gestur, von dem ich einige Probleme und Träume erfuhr, die ich auch nachvollziehen konnte, blieben die meisten Bewohner eher Typen als dass sie echte Menschen wurden.
Der Erzähler betrachtet das damalige Geschehen aus einer heutigen Sicht, was zu Vergleichen mit heutigen Gewohnheiten bzw. Techniken führt (bis hin zu Facebook). Auch das hat mich nicht immer überzeugt, war mir manchmal zu weit hergeholt. Aber diese Mängel werden durch die eindringliche Beschreibung der Situation, der einsetzenden Veränderung im Fjord, wieder wett gemacht. Meine Vorstellung von Island wird noch lange von diesem Buch bestimmt werden.
Das Ende des Buches war mir etwas zu gewollt mit dem Anfang verbunden. Dazu musste eine Konstellation erzählt werden, die diese Verbindung ermöglichte. Aber mit der eigentlichen Beschreibung des Einzugs der Moderne und mit den Auswirkungen der Veränderungen hatte das alles so wenig zu tun – für mich war das Ende misslungen. Stattdessen hätte ich gerne noch einen Ausblick in die Zukunft einiger Figuren gehabt, manche Handlungsstränge rissen mir zu abrupt. Doch meine Nörgelei geschieht hier auf sehr hohem Niveau, wer ein Buch über Island lesen möchte, dem sei Hallgrimur Helgason wärmstens empfohlen.
Der Erzähler betrachtet das damalige Geschehen aus einer heutigen Sicht, was zu Vergleichen mit heutigen Gewohnheiten bzw. Techniken führt (bis hin zu Facebook). Auch das hat mich nicht immer überzeugt, war mir manchmal zu weit hergeholt. Aber diese Mängel werden durch die eindringliche Beschreibung der Situation, der einsetzenden Veränderung im Fjord, wieder wett gemacht. Meine Vorstellung von Island wird noch lange von diesem Buch bestimmt werden.
Das Ende des Buches war mir etwas zu gewollt mit dem Anfang verbunden. Dazu musste eine Konstellation erzählt werden, die diese Verbindung ermöglichte. Aber mit der eigentlichen Beschreibung des Einzugs der Moderne und mit den Auswirkungen der Veränderungen hatte das alles so wenig zu tun – für mich war das Ende misslungen. Stattdessen hätte ich gerne noch einen Ausblick in die Zukunft einiger Figuren gehabt, manche Handlungsstränge rissen mir zu abrupt. Doch meine Nörgelei geschieht hier auf sehr hohem Niveau, wer ein Buch über Island lesen möchte, dem sei Hallgrimur Helgason wärmstens empfohlen.
April 5, 2021
O, nuostabioji Islandija! Ir šįkart manęs nenuvylei! 🖤 Tavo kitoniškumas, savitumas, mistika - visas gėris mane apsivijo ir panardino į rūko, šalčio ir vargo pasaulį. Och, kaip buvo gera ten būti! Dar kartą įsitikinau, kad Hallgrímur Helgason yra visiškai mano skonio autorius. Nepaisant to, kad, prisipažinsiu, buvo tokių vietų, kai nebesupratau, nei apie ką skaitau, nei kur esu, bet kalbos grožis, humoras atpirko viską. Beje, mano akimis, ypatingai geras vertimas!
Neabejoju, kad šis kūrinys labai patiks Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai" gerbėjams. Ir šiaip - Skandinavija ir XIX - XX a. yra bombinis derinys.
Tai kviečiu nerti į vieno žmogaus istoriją, kuri atkartoja visos Islandijos istorijį lūžį, šaliai sukant modernizmo keliu.
Beje, silkės nuotraukoje netikros, bet lavos žemė- tikra! 🌋
"Šaltas ir šlapias rankos paspaudimas, pagardintas keletu karvės mėšlo likučių, buvo specifiškai islandiškas, nes nieko nereiškė."
"Rykliena iš Segulneso buvo gerai šalyje žinomas delikatesas, auginamas kaip ir bet kokia daržovė. Mėsos gabalai buvo užkasami į žemę pakrantėje rudenį, o ištraukiama po trejų metų ir dėl išrūgimo būdavo daržovės spalvos."
"Čia kalnai jauni ir pašėlę, šiandien pasislėpę po sniegu, o rytoj liepsnojantys. Čia arba visą vasarą tamsu, arba visą parą šviečia saulė. Čia vasaromis ateina žiemos dienos, o vasaros dienos žiemomis. Vanduo arba karštas, kad niekas negali jonpaliesti, arba toks šaltas, kad ant jo galima čiuožti. Ir fjordas arba visiškai tuščias, arba toks pilnas žuvų, kad net valtis nepraplaukia."
"Bet toks yra gyvenimo tikslas - nuolat gaminti naujus ir gražesnius rūpesčius, kuriais išsprendžiami senieji."
Neabejoju, kad šis kūrinys labai patiks Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai" gerbėjams. Ir šiaip - Skandinavija ir XIX - XX a. yra bombinis derinys.
Tai kviečiu nerti į vieno žmogaus istoriją, kuri atkartoja visos Islandijos istorijį lūžį, šaliai sukant modernizmo keliu.
Beje, silkės nuotraukoje netikros, bet lavos žemė- tikra! 🌋
"Šaltas ir šlapias rankos paspaudimas, pagardintas keletu karvės mėšlo likučių, buvo specifiškai islandiškas, nes nieko nereiškė."
"Rykliena iš Segulneso buvo gerai šalyje žinomas delikatesas, auginamas kaip ir bet kokia daržovė. Mėsos gabalai buvo užkasami į žemę pakrantėje rudenį, o ištraukiama po trejų metų ir dėl išrūgimo būdavo daržovės spalvos."
"Čia kalnai jauni ir pašėlę, šiandien pasislėpę po sniegu, o rytoj liepsnojantys. Čia arba visą vasarą tamsu, arba visą parą šviečia saulė. Čia vasaromis ateina žiemos dienos, o vasaros dienos žiemomis. Vanduo arba karštas, kad niekas negali jonpaliesti, arba toks šaltas, kad ant jo galima čiuožti. Ir fjordas arba visiškai tuščias, arba toks pilnas žuvų, kad net valtis nepraplaukia."
"Bet toks yra gyvenimo tikslas - nuolat gaminti naujus ir gražesnius rūpesčius, kuriais išsprendžiami senieji."
July 19, 2021
Ot ir duodu penkis. Negaila.
https://knyguziurkes.com/2021/07/19/6...
https://knyguziurkes.com/2021/07/19/6...
March 7, 2021
“Tūkstantį metų islandų darbo kultūra buvo vienoda:. Sezoniniai darbai buvo nenutrūkstamos grandies dalis: ėriavimasis, atskyrimas, ginimas į kalnus, šienavimas, skerdimas, mezgimo savaitės, žiemos žvejyba, pavasario žvejyba... Kiekviena darbo diena buvo logiškas praeitos dienos tęsinys ir įvadas į ateinančią. Plušėdami žmonės judėdavo grandimi pirmyn, bet niekad į naują vietą. Progresas neegzistavo. Žmonės niekad nieko neuždirbdavo, tik teisė toliau dirbti tą patį darbą. Ateityje nebuvo jokių vilčių, jokių svajonių, jokio jaudulio, ateitis buvo praeities kopija. O tai buvo didis islandiško gyvenimo užraktas.”
Kas skaitė “1000 🌡 moteris”, tiems šio autoriaus naujas romanas yra vienas laukiamiausių šių metų kūrinių. Tiems, kurie dar neskaitė nei vieno iš jo romanų, nuoširdžiausios rekomendacijos juos atsiversti. Nors gali būti, kad iš pradžių ir nepavyks jų prisijaukinti (man taip nutiko su “1000 🌡 moterimi”), bet vėliau viską atpirks istorijos malonumas. Tiesa, pačios istorijos nėra lengvos ir “bėgančios puslapiais” ir tikrai gali nepavykti iš karto “užkibti” (vien dėl islandiškų vietovardžių bei vardų pačioje pradžioje būna sunku orientuotis), tačiau, kuomet jos jus pagaus, taip lengvai nebepaleis. Išmoksite tarti (bent mintyse) ir fjordų pavadinimus ir herojų vardus, pradėsite orientuotis istorijos erdvėje, galėdamas nuosekliai keliauti su jos herojais. O pastaroji kelionė tikrai nebus emociškai nuobodi. Nors atrodytų, ką ten gali įdomaus papasakoti apie ledo ir sniego dykumą. Kas ten įdomaus gali vykti, tuose tyruose, kur žmonės gyvena žemėje iškastose lūšnose, o į žydinčią begoniją pastoriaus namuose susirenka pasižiūrėti visų apylinkių gyventojai, kur nepageidaujamais naujagimiais atsikratoma juos išnešant ar pernešant, kur nėra vietos jausmams ir atjautai, kur vieną dieną tu esi, o kitą tu jau guli palaidots po sniego lavina, kur skraido bažnyčios, o silkių dorojimas yra pramoga, kur... Kas įdomaus ten gali nutikti? Kas ten gali gyventi?
“Paprastam islandui yra tik trys galimybės tempti gyvenimo pančius. Arba pats turi būti ūkininku, arba būti samdiniu ir taip šeimininkui priklausyti ant žemės ar jūroje, arba kaip laisvos avys gali klajoti po šalį, dainuodamas saulės dainas, garbinančias save patį.”🧊❄️🧊
Kas skaitė “1000 🌡 moteris”, tiems šio autoriaus naujas romanas yra vienas laukiamiausių šių metų kūrinių. Tiems, kurie dar neskaitė nei vieno iš jo romanų, nuoširdžiausios rekomendacijos juos atsiversti. Nors gali būti, kad iš pradžių ir nepavyks jų prisijaukinti (man taip nutiko su “1000 🌡 moterimi”), bet vėliau viską atpirks istorijos malonumas. Tiesa, pačios istorijos nėra lengvos ir “bėgančios puslapiais” ir tikrai gali nepavykti iš karto “užkibti” (vien dėl islandiškų vietovardžių bei vardų pačioje pradžioje būna sunku orientuotis), tačiau, kuomet jos jus pagaus, taip lengvai nebepaleis. Išmoksite tarti (bent mintyse) ir fjordų pavadinimus ir herojų vardus, pradėsite orientuotis istorijos erdvėje, galėdamas nuosekliai keliauti su jos herojais. O pastaroji kelionė tikrai nebus emociškai nuobodi. Nors atrodytų, ką ten gali įdomaus papasakoti apie ledo ir sniego dykumą. Kas ten įdomaus gali vykti, tuose tyruose, kur žmonės gyvena žemėje iškastose lūšnose, o į žydinčią begoniją pastoriaus namuose susirenka pasižiūrėti visų apylinkių gyventojai, kur nepageidaujamais naujagimiais atsikratoma juos išnešant ar pernešant, kur nėra vietos jausmams ir atjautai, kur vieną dieną tu esi, o kitą tu jau guli palaidots po sniego lavina, kur skraido bažnyčios, o silkių dorojimas yra pramoga, kur... Kas įdomaus ten gali nutikti? Kas ten gali gyventi?
“Paprastam islandui yra tik trys galimybės tempti gyvenimo pančius. Arba pats turi būti ūkininku, arba būti samdiniu ir taip šeimininkui priklausyti ant žemės ar jūroje, arba kaip laisvos avys gali klajoti po šalį, dainuodamas saulės dainas, garbinančias save patį.”🧊❄️🧊
November 3, 2023
Absoliučiai nuostabi knyga.
January 30, 2019
Þessi bók er mikill yndislestur! Ég hef ekki sóst sérstaklega eftir að lesa bækur Hallgríms hingað til en er algjörlega heilluð eftir þessa bók. Orðkynngin, málfarið, húmorinn eru alveg stórkostleg, persónusköpunin, söguþráðurinn og það hvernig höfundur skapar ný orð og nýja staði er líka vel gert og grípandi. Ég var nokkra stund að koma mér í gang með bókina en naut hennar mjög þegar ég komst á skrið. Hljóðbók í upplestri Sigurðar H Pálssonar. Mjög góður upplestur.
I wonder how this will translate into other languages- the language is taken to an all new level here- a true gem.
Uppfært: Fékk Íslensku bókmenntaverðlaunin í flokki fagurbókmennta 29.jan 2019.
Vel að því komin!
I wonder how this will translate into other languages- the language is taken to an all new level here- a true gem.
Uppfært: Fékk Íslensku bókmenntaverðlaunin í flokki fagurbókmennta 29.jan 2019.
Vel að því komin!
December 31, 2018
Hef átt í erfiðleikum með Hallgrím. Of mikið af orðum, of upptekinn af að vera fyndinn í annarri hverri setningu. Of mörg orð.
Þessi b��k byrjar eins og Höfundur Íslands (aka Sjálfstætt fólk) en endar sem sveitarróman, minnir á Guðrún frá Lundi.
Besta bók Hallgríms, skemmtileg aflestrar og margt afar vel gert. Fínir one-linerar, sem ganga meira eða minna upp. Það er nýjung hjá HH að mínu mati.
Endirinn er þannig að framhald sýnist boðað. Hlakka til að lesa meira um Gest og fleira fólk á Segulfirði.
Þessi b��k byrjar eins og Höfundur Íslands (aka Sjálfstætt fólk) en endar sem sveitarróman, minnir á Guðrún frá Lundi.
Besta bók Hallgríms, skemmtileg aflestrar og margt afar vel gert. Fínir one-linerar, sem ganga meira eða minna upp. Það er nýjung hjá HH að mínu mati.
Endirinn er þannig að framhald sýnist boðað. Hlakka til að lesa meira um Gest og fleira fólk á Segulfirði.
May 10, 2021
Nedažnai duoduosi paperkama knygos viršelio, bet šios knygos jis – tobulas. Tas mėlynos su geltona spalvos derinys labai atitinka knygos pavadinimą. Ir pavadinimas išskirtinis, skaitydama vis bandžiau įminti jo prasmę.
Islandija nėra tokia madinga romanų veiksmo vieta, kaip kokia Prancūzija, Italija ar kitos Skandinavijos šalys. Bet todėl ir savotiškai masina, norisi ją atrasti ir geriau pažinti. Tačiau ne tokio tikėjausi šios šalies paveikslo. Gal todėl autoriui pavyko savo pasakojimu mane nustebinti, paliesti, sujaudinti. Noriu dar ir labai lauksiu tęsinio!
Tai kokia ta senovinė Islandija? Sunkumų šalis, vargo laimėtoja žoliniais stogais iki žemės ir langais iš avies vaisiaus membranos. Tai kone bemedė šalis, kurioje iš žemės neauga joks maistas, išskyrus žolių klijų košę. Tauta, be kelių ir ratų, ilgą laiką gyvenusi istorijos laukiamajame. Jos gyventojai, sulinkę it vinys, o tautosaka byloja apie išneštus islandų vaikus.
Man šis romanas atsiskleidė tartum kontrastų mišinys, kuris būdingas ko gero tik Islandijai: gamtos grožio ir stichijų baisumo, tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio, izoliacijos ir laisvės, grožio ir šlykštumo, tradicijų ir modernumo. O toje vietoje, kur girtas kunigas, eidamas sakyti pamokslo nukrenta ir užminga, norėjosi ir juoktis, ir verkti vienu metu.
Žmogus kartais bejėgis prieš gamtą, ypač tokią kaip Islandijos. Skaitydama, ne kartą savęs klausiau: kaip? Kaip įmanoma išgyventi tokioje šalyje? Tačiau koks bebūtų šalčio, skurdo, nevilties, vienatvės ir atskirties pojūtis, aš pojūtį tą spindulį saulės. Šešiasdešimt kilogramų saulės šviesos 💙
Daugiau įspūdžių apie perskaitytas knygas: www.profesionalimama.wordpress.com
Islandija nėra tokia madinga romanų veiksmo vieta, kaip kokia Prancūzija, Italija ar kitos Skandinavijos šalys. Bet todėl ir savotiškai masina, norisi ją atrasti ir geriau pažinti. Tačiau ne tokio tikėjausi šios šalies paveikslo. Gal todėl autoriui pavyko savo pasakojimu mane nustebinti, paliesti, sujaudinti. Noriu dar ir labai lauksiu tęsinio!
Tai kokia ta senovinė Islandija? Sunkumų šalis, vargo laimėtoja žoliniais stogais iki žemės ir langais iš avies vaisiaus membranos. Tai kone bemedė šalis, kurioje iš žemės neauga joks maistas, išskyrus žolių klijų košę. Tauta, be kelių ir ratų, ilgą laiką gyvenusi istorijos laukiamajame. Jos gyventojai, sulinkę it vinys, o tautosaka byloja apie išneštus islandų vaikus.
Man šis romanas atsiskleidė tartum kontrastų mišinys, kuris būdingas ko gero tik Islandijai: gamtos grožio ir stichijų baisumo, tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio, izoliacijos ir laisvės, grožio ir šlykštumo, tradicijų ir modernumo. O toje vietoje, kur girtas kunigas, eidamas sakyti pamokslo nukrenta ir užminga, norėjosi ir juoktis, ir verkti vienu metu.
Žmogus kartais bejėgis prieš gamtą, ypač tokią kaip Islandijos. Skaitydama, ne kartą savęs klausiau: kaip? Kaip įmanoma išgyventi tokioje šalyje? Tačiau koks bebūtų šalčio, skurdo, nevilties, vienatvės ir atskirties pojūtis, aš pojūtį tą spindulį saulės. Šešiasdešimt kilogramų saulės šviesos 💙
Daugiau įspūdžių apie perskaitytas knygas: www.profesionalimama.wordpress.com
April 18, 2021
“Tas, kas nieko nėra patyręs, ir tas, kuris yra patyręs viską - abu pasižymi visiška ramybe, kuri randama tik gyvenimo kraštutinumuose. O lauko viduryje puola žmonės į skausmo ir džiaugsmo lenktynes, išsipurvinę iki kelių, ir su tragiškomis ašaromis arba juoko priepuoliais švenčia tas pergales ir pralaimėjimus.”
*****************************************
“Tas, kas laiko vaiką, yra nebe vaikas. Tas, kas laiko kūdikį, jau yra kažkas kita ir daug daugiau. Tas, kas rankose laiko gyvenimą, negali numirti.”
*****************************************
Hallgrimur Helgason “60 kilogramų saulės šviesos” - dar viena atšiauri Šiaurės šalių istorija, kurios ėmiausi. Įprastai skandinaviškas stilius mane “pagauna” iškart - tuo savotišku balansu tarp šalčio, tamsumos ir veikėjų stiprybės, senojo pagoniškojo tikėjimo nuotrupų, tuo išskirtiniu įvykių, jausmų tikrumu, nuoširdumu. Bet tiesą sakant, pirmąkart susidūriau su tokiu savotišku skandinavų kūrėjo rašymo stiliumi. Ir, nors galų gale, istorija “pagavo”, tačiau vargo turėjau nemažai.
“60 kilogramų saulės šviesos” - tai istorija apie XIX - XX amžių sandūros Islandiją, vietinio atokaus fjordo - Segulfjordo - bei jame įsikūrusių gyventojų susidūrimą su per amžius nusistovėjusio gyvenimo pokyčiais. Pasakojimas perteikiamas per išskirtinę našlaičio Gesto Eilivsono vaikystės ir jaunystės istoriją. Vos dvejų metukų netekus motinos ir tėvo, o vėliau ir globėjo, kuriam atidavė savo širdį, berniuko širdis atšąla kaip tie fjordo sniegynai. Gyvenimo grūdinamas įvairiais absoliučiai nevaikiškais išbandymais, panieka, skurdu ir atstūmimu, berniukas užauga į stiprų ir išsiskiriantį jaunuolį. O kartu su juo keičiasi ir aplinkiniai. Iš nuolatinio skurdo spaudžiamų, besiglaudžiančių medinėse pašiūrėse kartu su gyvuliais, priklausomų nuo pirklių ar ryklių medžioklės laivų savininkų malonės vergų, Segulfjordo gyventojai virsta dirbančiais ir uždirbančiais modernėjančių kaimelių gyventojais. Šalia Gesto istorijos, autorius meistriškai liudija ir begales šalutinių veikėjų gyvenimų - sunkių, tamsių, kartais skaudžių ar net tragiškų patirčių, nesuvokiamo abejingumo ar susitaikymo, vietiniams islandams tapusių jų gyvenimo norma ir kasdienybe. Kartu skaitytojas supažindinamas su išskirtine tuomečių vyrų, moterų ar vaikų stiprybe išgyventi ar prisitaikyti prie gyvenimo realijų.
Ir nors šis iškirtinis liudijimas demonstruoja neįtikėtiną gylį, o kalbos grožis vietomis prikausto, vis dėlto nusiteikite, kad su pasakojimu teks pavargti dėl neįprasto autoriaus rašymo stiliaus. H. Helgason kalbos stilius ypač romano pradžioje mane gerokai nustebino. Iš pasakojimo apie XIX a. amžių, tikėjausi tradinės, kažkiek senąsias legendas primenančios, dainingos literatūrinės kalbos. Čia jos rasite užtektinai, ir tikrai - autorius meistriškai geba dėlioti žodžius, sakinius ar vietomis kažką nutylėti. Tačiau kartu čia rasite ir pernelyg modernių palyginimų (pvz., su interneto tinklalapiu ar TV laida) ar akį rėžiančios buitinės kalbos apie tuštinimąsi, gleives ir pan., kas man asmeniškai tiesiog “nelipo” prie pasakojimo laikotarpio, tematikos ir vaizduojamų problemų. Iš tiesų, “prisipratinti” pasakojimo stilių užtruko tikrai ilgai - daugiau nei pusę romano (nors antroje pusėje, atrodo, ir kalba supaprastėjo), o tai sunkino mėgavimąsi tikrai dėmesio vertu siužetu.
Vertinu keturiomis žvaigždutėmis iš penkių. Rekomenduoju skandinaviškos literatūros mėgėjams, nebijantiems sudėtingesnės pasakojimo kalbos, bet ieškantiems išskirtinai daugiasluoksnės istorijos apie senąsias Šiaurės šalių kultūras, jų tradicinį gyvenimą, o taip pat tamsumoje ir purve slypinčią stiprybę, gimstančią viltį ir vidinę laisvę.
*****************************************
“Tas, kas laiko vaiką, yra nebe vaikas. Tas, kas laiko kūdikį, jau yra kažkas kita ir daug daugiau. Tas, kas rankose laiko gyvenimą, negali numirti.”
*****************************************
Hallgrimur Helgason “60 kilogramų saulės šviesos” - dar viena atšiauri Šiaurės šalių istorija, kurios ėmiausi. Įprastai skandinaviškas stilius mane “pagauna” iškart - tuo savotišku balansu tarp šalčio, tamsumos ir veikėjų stiprybės, senojo pagoniškojo tikėjimo nuotrupų, tuo išskirtiniu įvykių, jausmų tikrumu, nuoširdumu. Bet tiesą sakant, pirmąkart susidūriau su tokiu savotišku skandinavų kūrėjo rašymo stiliumi. Ir, nors galų gale, istorija “pagavo”, tačiau vargo turėjau nemažai.
“60 kilogramų saulės šviesos” - tai istorija apie XIX - XX amžių sandūros Islandiją, vietinio atokaus fjordo - Segulfjordo - bei jame įsikūrusių gyventojų susidūrimą su per amžius nusistovėjusio gyvenimo pokyčiais. Pasakojimas perteikiamas per išskirtinę našlaičio Gesto Eilivsono vaikystės ir jaunystės istoriją. Vos dvejų metukų netekus motinos ir tėvo, o vėliau ir globėjo, kuriam atidavė savo širdį, berniuko širdis atšąla kaip tie fjordo sniegynai. Gyvenimo grūdinamas įvairiais absoliučiai nevaikiškais išbandymais, panieka, skurdu ir atstūmimu, berniukas užauga į stiprų ir išsiskiriantį jaunuolį. O kartu su juo keičiasi ir aplinkiniai. Iš nuolatinio skurdo spaudžiamų, besiglaudžiančių medinėse pašiūrėse kartu su gyvuliais, priklausomų nuo pirklių ar ryklių medžioklės laivų savininkų malonės vergų, Segulfjordo gyventojai virsta dirbančiais ir uždirbančiais modernėjančių kaimelių gyventojais. Šalia Gesto istorijos, autorius meistriškai liudija ir begales šalutinių veikėjų gyvenimų - sunkių, tamsių, kartais skaudžių ar net tragiškų patirčių, nesuvokiamo abejingumo ar susitaikymo, vietiniams islandams tapusių jų gyvenimo norma ir kasdienybe. Kartu skaitytojas supažindinamas su išskirtine tuomečių vyrų, moterų ar vaikų stiprybe išgyventi ar prisitaikyti prie gyvenimo realijų.
Ir nors šis iškirtinis liudijimas demonstruoja neįtikėtiną gylį, o kalbos grožis vietomis prikausto, vis dėlto nusiteikite, kad su pasakojimu teks pavargti dėl neįprasto autoriaus rašymo stiliaus. H. Helgason kalbos stilius ypač romano pradžioje mane gerokai nustebino. Iš pasakojimo apie XIX a. amžių, tikėjausi tradinės, kažkiek senąsias legendas primenančios, dainingos literatūrinės kalbos. Čia jos rasite užtektinai, ir tikrai - autorius meistriškai geba dėlioti žodžius, sakinius ar vietomis kažką nutylėti. Tačiau kartu čia rasite ir pernelyg modernių palyginimų (pvz., su interneto tinklalapiu ar TV laida) ar akį rėžiančios buitinės kalbos apie tuštinimąsi, gleives ir pan., kas man asmeniškai tiesiog “nelipo” prie pasakojimo laikotarpio, tematikos ir vaizduojamų problemų. Iš tiesų, “prisipratinti” pasakojimo stilių užtruko tikrai ilgai - daugiau nei pusę romano (nors antroje pusėje, atrodo, ir kalba supaprastėjo), o tai sunkino mėgavimąsi tikrai dėmesio vertu siužetu.
Vertinu keturiomis žvaigždutėmis iš penkių. Rekomenduoju skandinaviškos literatūros mėgėjams, nebijantiems sudėtingesnės pasakojimo kalbos, bet ieškantiems išskirtinai daugiasluoksnės istorijos apie senąsias Šiaurės šalių kultūras, jų tradicinį gyvenimą, o taip pat tamsumoje ir purve slypinčią stiprybę, gimstančią viltį ir vidinę laisvę.
January 30, 2023
Halgrimur Helgason er fantastisk. Jeg både klukkede af latter, væmmedes, og fælleden en lille tåre. Denne islandsfortælling er så barsk og så kærlig, så klog og underfundig at jeg nærmest savner bogen og den følelse den skabte i mig under læsning. Rigtig god fornøjelse til jer der har den til gode.
October 13, 2020
Eilifur Gudmundson stapft nach einem heftigen Schneesturm um 1900 in diese absurde Geschichte hinein. Der bitterarme Kätner wollte zu Weihnachten etwas Weizen eintauschen und war dafür tagelang in Schnee und Eis unterwegs. Doch weil das Handelsschiff noch nicht eingetroffen war, sah es im Kaufladen mau aus. Eilifur lässt sich auf ein sonderbares Tauschgeschäft ein, das Kilogramm Mehl gegen 33 Forellen, zahlbar im nächsten Frühling. Während der Schacherei um noch ungefangene Forellen scheint der Mehlpreis ständig zu steigen. Beim Lesen befürchtete ich deshalb, dass die Dinge im fiktiven Segulfjörður ins Absurde kippen werden. Eilifur findet bei seiner Rückkehr Frau und Tochter tot unter den Schneemassen, nur der zweijährige Sohn Gestur hat in den Trümmern der Kate überlebt. Alles für ein paar Handvoll Getreide. Eilifur, früher Ruderer eines Fischerbootes, ist noch immer arm wie eine Kirchenmaus und nirgends willkommen, obwohl er stets kräftig mit anpackt. Nur der kleine Gestur scheint es mit seiner Adoption durch Kaufmann Kopp zunächst glücklich getroffen zu haben, jedoch nur so lange, bis er wortlos weiter auf einen Bauernhof gegeben wird.
Alles Positive scheint zunächst von ausländischen Schiffen in den Fjord zu kommen, die Gebühren für das Anlegen zahlen. Ein Agent verkauft Tickets für Auswandererschiffe in die USA und entvölkert damit offenbar ganze Landstriche Islands. Frischen Wind bringt ein junger Pfarrer – man hatte ihn ahnungslos in einem dunklen Fjord ausgesetzt - der sich nicht nur für das Volksliedgut interessiert, sondern vor allen anderen die Vorteile der Moderne erkennt. Auch wenn man hier niemanden ernstnimmt, der nicht körperlich arbeitet, handelt Sera Árni für die Fjordbewohner eine staatliche Finanzierung des Schiffsanlegers aus, der schließlich Beginn blühender Geschäfte mit ausländischen Schiffen sein wird. Weil der Prophet im eigenen Land noch nie etwas galt, wird Pfarrer Árni nicht durch seine Geschäftstüchtigkeit zum Star der Gemeinde, sondern weil er auf seinen Seelsorger-Wegen stets Fruchtblasenhäute mitbringt für die Fensteröffnungen der Grassoden-Häuser.
Gerade weil die Geschichte meine Zweifel weckte, warum dieses Dorf überhaupt einen Pfarrer benötigt und keinen Schreiner oder Brunnenbauer, hat mich Árnis Raffinesse erheitert. Amüsieren kann ebenso die Rolle der Pfarrersfrauen, die sich durch ihre Eheschließung ein Leben in einem vergleichsweise komfortablen Steinhaus sicherten. Nach dem zu erwartenden Tod des Gatten durch übermäßiges Trinken lagen vor einer Pfarrerswitwe viele finanziell abgesicherte Jahre im Obergeschoss des Pfarrhauses, in dieser Geschichte Madamenhaus genannt
Hallgrímur Helgason erzählt von starken Frauen, traditionsbewussten Männern, Kindern, die wie Gepäckstücke weitergegeben werden, von unvorstellbarer Armut, Unwissenheit und der zweischneidigen Beziehung der Isländer zu Norwegen. Mancher Isländer mag Norwegen als Kolonialmacht empfunden haben – und dann besaßen die Norweger noch die Frechheit, geschickte Tischler zu sein und wasserdichte Schuhe zu besitzen! Mit überbordender Fantasie präsentiert Helgason seinen Lesern die Begegnung einer kargen, abgelegenen Gegend Islands mit der Moderne. Der Einstieg in die Geschichte wirkt durch die zahlreichen Personen-, Schiffs- und Landschafts-Namen durchaus komplex. Doch Helgason als genialer Geschichtenerzähler weiß, dass gute Geschichten bis heute eine wichtige Tauschwährung sind. In Segulfjörður erwarb sich Ruhm, wer an langen Winterabenden aus menschlichen Schwächen unvergessliche Anekdoten zaubern konnte. Wer einen Schaden erlitt oder sich blamierte, sorgte wenigstens für den Spaß der anderen und lebte in ihren Erzählungen weiter. Ist das nicht heute noch immer so?
Alles Positive scheint zunächst von ausländischen Schiffen in den Fjord zu kommen, die Gebühren für das Anlegen zahlen. Ein Agent verkauft Tickets für Auswandererschiffe in die USA und entvölkert damit offenbar ganze Landstriche Islands. Frischen Wind bringt ein junger Pfarrer – man hatte ihn ahnungslos in einem dunklen Fjord ausgesetzt - der sich nicht nur für das Volksliedgut interessiert, sondern vor allen anderen die Vorteile der Moderne erkennt. Auch wenn man hier niemanden ernstnimmt, der nicht körperlich arbeitet, handelt Sera Árni für die Fjordbewohner eine staatliche Finanzierung des Schiffsanlegers aus, der schließlich Beginn blühender Geschäfte mit ausländischen Schiffen sein wird. Weil der Prophet im eigenen Land noch nie etwas galt, wird Pfarrer Árni nicht durch seine Geschäftstüchtigkeit zum Star der Gemeinde, sondern weil er auf seinen Seelsorger-Wegen stets Fruchtblasenhäute mitbringt für die Fensteröffnungen der Grassoden-Häuser.
Gerade weil die Geschichte meine Zweifel weckte, warum dieses Dorf überhaupt einen Pfarrer benötigt und keinen Schreiner oder Brunnenbauer, hat mich Árnis Raffinesse erheitert. Amüsieren kann ebenso die Rolle der Pfarrersfrauen, die sich durch ihre Eheschließung ein Leben in einem vergleichsweise komfortablen Steinhaus sicherten. Nach dem zu erwartenden Tod des Gatten durch übermäßiges Trinken lagen vor einer Pfarrerswitwe viele finanziell abgesicherte Jahre im Obergeschoss des Pfarrhauses, in dieser Geschichte Madamenhaus genannt
Hallgrímur Helgason erzählt von starken Frauen, traditionsbewussten Männern, Kindern, die wie Gepäckstücke weitergegeben werden, von unvorstellbarer Armut, Unwissenheit und der zweischneidigen Beziehung der Isländer zu Norwegen. Mancher Isländer mag Norwegen als Kolonialmacht empfunden haben – und dann besaßen die Norweger noch die Frechheit, geschickte Tischler zu sein und wasserdichte Schuhe zu besitzen! Mit überbordender Fantasie präsentiert Helgason seinen Lesern die Begegnung einer kargen, abgelegenen Gegend Islands mit der Moderne. Der Einstieg in die Geschichte wirkt durch die zahlreichen Personen-, Schiffs- und Landschafts-Namen durchaus komplex. Doch Helgason als genialer Geschichtenerzähler weiß, dass gute Geschichten bis heute eine wichtige Tauschwährung sind. In Segulfjörður erwarb sich Ruhm, wer an langen Winterabenden aus menschlichen Schwächen unvergessliche Anekdoten zaubern konnte. Wer einen Schaden erlitt oder sich blamierte, sorgte wenigstens für den Spaß der anderen und lebte in ihren Erzählungen weiter. Ist das nicht heute noch immer so?
January 22, 2023
Kaip aš įsivaizduoju Islandiją? Kad tai atšiauri šalis, kurioj laikas eina kitaip, lėčiau, kur viskas yra kiek kitaip vien dėl atstumo nuo likusio pasaulio ir, kur gyvenimo sąlygos yra tokios sunkios, kad turi būti stiprus, norėdamas ten išgyventi. Tad ir ši knyga, kuri yra lyg XXa Islandijos paveiklas, buvo lyg pati Islandija: skaitėsi lėtai, palengva, ją reikėjo prisijaukinti, po truputėlį priprasti prie kitokio skaitymo tempo ir būdo, prie kitokių sakinių, juokelių ir žodžių, tačiau prisijaukinus ši knyga tapo tokia sava ir atvėrė tokių įdomių įžvalgų, kad kartais tekdavo sustoti ir garsiai skaityti ištisas pastraipas.
January 7, 2019
Alveg á mörkum þess að vera frábær bók. Textinn hér er svo sannarlega til að smjatta á. Minnir um margt á jólahlaðborð eingöngu fyllt gómsætum krásum. Oft hljó ég upphátt og stundum komst ég við. Eina athugasemdin er að stökum sinnum fannst mér málskrúðið þvælast fyrir framvindunni.
Read
January 5, 2022Abgebrochen. Ich habe mich knapp 100 Seiten nur gelangweilt.
December 5, 2022
Ekki mikið fyrir Hallgrím en þessar 60 kílóa sögur hafa alveg náð mér. Frábær bók.
August 27, 2024
Pirma 2023 metų knyga ir WOW - garantuota vieta 2023 metų TOP3! 🔥
Gestas. Nė vienam knygos veikėjui nesu linkėjęs tiek laimės ir laikęs 👊, kad tik jam pasisektų 🙂
✍️✍️✍️✍️✍️ (5 ✍️ iš 5)
Gestas. Nė vienam knygos veikėjui nesu linkėjęs tiek laimės ir laikęs 👊, kad tik jam pasisektų 🙂
✍️✍️✍️✍️✍️ (5 ✍️ iš 5)
August 9, 2023
Úff. Var allt sumarið að klára þessa. Lagði hana frá mér reglulega og las eitthvað annað. Þessi fær 4,5 stjörnur frá mér því þetta er ein best skrifaða bók sem ég hef lesið. Hvernig hann segir frá og íslenskan sem hann notar er eins og að lesa 420 bls langt ljóð. En það sem ég á oft svo erfitt með í íslenskum bókmenntum er hvað þær eru oft harmiþrungnar. Ég elska kósý, léttar bækur um fallegar hliðar lífsins. Karakterarnir eru íslendingar í kringum 1900 sem upplifa hvert harðræðið á eftir öðru. En ég mæli með þessari bók þó svo að skemmtanagildið sé kannski ekki mikið. Þetta er þríleikur og ég mun örugglega lesa hinar tvær líka.
April 20, 2020
Ég byrjaði að lesa hana þegar ég var í fæðingarorlofi í byrjun árs 2019. Ég gafst fljótlega upp því mér fannst of mikil eymd og volæði og allt ganga á afturfótunum. Ég ákvað svo að prufa að hlusta á hana ári seinna og þá náði hún mér. Þetta er óvægin lýsing á íslensku samfélagi í byrjun 20. aldar en samt kómísk og mennsk líka.
March 22, 2022
Ši knyga mane šiek tiek iškamavo. Kol ją skaitydavau - ji man kažkaip visai nelipo, tekstas sudėtingas, apraizgytas, apipintas žodeliais žodelyčiais, vietom vulgarus, vietom jautrus - na toks jau tirštas, toks tirštas. Kai knygos neskaitydavau - visai norėdavau prie jos grįžti, kažkokios magijos jis tikrai turi. Ir jei labiau tai prasikankinau, nei pasimaloninau skaitydama - užvertus paskutinį puslapį, įspūdis ir jausmas liko tikrai geresnis, nei skaitymo metu.
Kodėl gi taip viskas pynėsi? Šis romanas daugiau ne vieno herojaus gylis (ką aš išties daug labiau mėgstu), o vieno laikmečio ir vietos visuomenės linija: su visomis jos ydomis, su visa ta nuotaika, kuria kvėpuoja visa begalė to meto žmonių. Tokiuose romanuose man labai sunku susitapatinti su veikėjais, įsijausti, ar net užjausti; tokiuose romanuose - aš suprantu, siekiama ne tai kad sujaudinti skaitytoją, bet gal greičiau apšviesti jį: kuriant foną, lyg gyslomis jungiant vieną veikėją su kitu, lyg labirintais marginant tekstą veiksmais ir jų atoveiksmiais. Todėl natūralu - toki1 knyg1 nėra skaityi lengva. O dar tiek daug skirtingų islandiškų vardų, kad šiuo metu nebeatkartočiau nei vieno vienintelio. Ir galiu kaltinti save, jog nesu pakankamai dėmesinga, kantri skaitytoja; galiu kaltinti autorių - jog jis nesugebėjo išryškinti charakterių taip, kad jie įssirėžtų atmintin ne tik savo vardais, bet ir išjaustais jų gyvenimais.
Nors...pabaiga - štai pabaiga buvo tokia, kad ją (o gal ir tik ją) - aš tikrai prisiminsiu.
Net jei negaliu sakyti, kad knyga man labai patiko, ji be abejonės turi savo skaitytoją: aš ją rekomenduočiau tiems, ką sužavėjo Daniel Kehlmann romanas Tilis Ulenšpygelis - nes abi šios knygos labai panašiu rakursu atskleidžia vieno ar kito istorinio laikotarpio žmonių būdą, gyvenimą, ir net, sakyčiau, intelektualiai šaiposi iš jo. Taip pat ji galėtų patikti Irene Solà knygos Aš dainuoju, o kalnas šoka gerbėjams - nors knygos iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingos, panašumų atradau minėtose gijose tarp knygos veikėjų, liūliuojančiu, smulkiu atšiaurios, nesuvaldomos gamtos aprašymų.
60 kilogramų saulės šviesos - įnoringas ir gan nišinis kūrinys, neabejotinai išskirtintis, tačiau nepataikaujantis.
Kodėl gi taip viskas pynėsi? Šis romanas daugiau ne vieno herojaus gylis (ką aš išties daug labiau mėgstu), o vieno laikmečio ir vietos visuomenės linija: su visomis jos ydomis, su visa ta nuotaika, kuria kvėpuoja visa begalė to meto žmonių. Tokiuose romanuose man labai sunku susitapatinti su veikėjais, įsijausti, ar net užjausti; tokiuose romanuose - aš suprantu, siekiama ne tai kad sujaudinti skaitytoją, bet gal greičiau apšviesti jį: kuriant foną, lyg gyslomis jungiant vieną veikėją su kitu, lyg labirintais marginant tekstą veiksmais ir jų atoveiksmiais. Todėl natūralu - toki1 knyg1 nėra skaityi lengva. O dar tiek daug skirtingų islandiškų vardų, kad šiuo metu nebeatkartočiau nei vieno vienintelio. Ir galiu kaltinti save, jog nesu pakankamai dėmesinga, kantri skaitytoja; galiu kaltinti autorių - jog jis nesugebėjo išryškinti charakterių taip, kad jie įssirėžtų atmintin ne tik savo vardais, bet ir išjaustais jų gyvenimais.
Nors...pabaiga - štai pabaiga buvo tokia, kad ją (o gal ir tik ją) - aš tikrai prisiminsiu.
Net jei negaliu sakyti, kad knyga man labai patiko, ji be abejonės turi savo skaitytoją: aš ją rekomenduočiau tiems, ką sužavėjo Daniel Kehlmann romanas Tilis Ulenšpygelis - nes abi šios knygos labai panašiu rakursu atskleidžia vieno ar kito istorinio laikotarpio žmonių būdą, gyvenimą, ir net, sakyčiau, intelektualiai šaiposi iš jo. Taip pat ji galėtų patikti Irene Solà knygos Aš dainuoju, o kalnas šoka gerbėjams - nors knygos iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingos, panašumų atradau minėtose gijose tarp knygos veikėjų, liūliuojančiu, smulkiu atšiaurios, nesuvaldomos gamtos aprašymų.
60 kilogramų saulės šviesos - įnoringas ir gan nišinis kūrinys, neabejotinai išskirtintis, tačiau nepataikaujantis.
November 25, 2022
Labai graži knyga ypač literatūrine prasme. Lyg keliaujant valtele po lengvai srūvenančia upe, kada gali ramiai mėgautis vaizdais ir gaiviu oru. Tik gaila kad manęs tai neįtraukė. Jaučiausi lyg stebinti įvykius iš šalies, o ne dalyvaujanti pati. Tikrai gaila. :)
June 24, 2022
Hallgrímur er góður sögumaður
Displaying 1 - 30 of 138 reviews