Svēkata

Svēkata ī žmuogaus tuokė būklie, kap ana kūns, anuo ciels gīvats, dūšė vēk kap rēk, kap žmuogos jautas ciels, stipros, drūts, tora sīlas, nie liguons, netora lėgū. Gera svēkata prigol nug daugelė prīžastiū – jaunoma vuo senoma, gīvenėma būda, prīgėmėma, aplinkuos, katruo gīven, laimės. Dėdlė dalėm žmuogos sava svēkata gal prīveizėtė ė gerintė – jiedont svēka jiedi, nakūrėjont, nageront alkaguolė, namūčėjont sava dūšė dėdlēs rūpesnēs, gīvenont svēkuo, čīstuo, tīkiuo vėituo, gerā ėšmiegont, gerā sotariant so kėtās žmuonim, ė panašē. Bet dėdlė dalės svēkatās parēn ė nug žmuogaus laimės – anuo prīgėmėma (a gėmė drūts, napasilėguojė̄s, naparsinešė šeimuos lėgū), a napasigava ožkretamū lėgū, a nepakliova i kuokė nelaimė (naparkrėta, nabova kuo tās ožpolts, nasosiruonėjė). Gera kūna svēkata prīgol ė nug geras dūšės svēkatas – ramė, čīsta dūšė tonkē paded ėšsilėnktė so senatvė atēnontiu lėgū, vuo sosirgus – spieriau pasvēktė.