Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Versija spausdinimui nebėra palaikoma ir gali turėti atkūrimo klaidų. Prašome atnaujinti savo interneto naršyklės žymes ir naudoti numatytąją interneto naršyklės spausdinimo funkciją.
Šis straipsnis apie Popiežių Leoną X. Apie kitus popiežius vardu Leonas skaitykite straipsnyje Popiežius Leonas. Apie kitas žodžio Leonas reikšmes skaitykite straipsnyje Leonas.
Kilęs iš FlorencijosMedičių giminės, antrasis Lorenco de Medičio sūnus. Jo pusbrolis Džiulijus di Džiulianas de Medičis tapo popiežiumi Klemensu VII (1523–1534 m.).
1489 m. kardinolasin pectore (paskelbtas slaptai), 1492 m. kovo 26 d. šešiolikmetis Džiovanis buvokardinolu paskelbtas viešai ir persikėlė į Romą. Po kelių mėnesių jo karjeros perspektyvas aptemdė beveik vienu metu ištikusi jo tėvo ir popiežiaus mirtis, po kurių pasibaigė taiki era Italijoje ir prasidėjo užsienio invazijų ir vidinių konfliktų periodas.
Į Italiją įsiveržus Prancūzijos kariuomenei, Medičių šeima 1494m. lapkritį buvo ištremta iš Florencijos. Bandęs kiek įmanoma priešintis, kardinolas de Medičis prieglobstį rado Bolonijoje, keliavo po užsienio šalis su grupe draugų. Grįžęs iš kelionių apsistojo Romoje, nesikišo į viešąjį gyvenimą.
Išrinkimas popiežiumi
1513 m. kovo 9 d. nebūdamas kunigu išrinktas popiežiumi, po rinkimų įšventintas kunigu ir vyskupu, kovo 11 d. įšventintas popiežiumi. Kaip teigiama, jis pasakęs savo broliui Džiulianui: „Jei Dievas suteikė mums popiežiaus vietą, mėgaukimės ja.“ Nors apie tai pranešęs Venecijos pasiuntinys nebuvo nešališkas, be to, tuo metu net nebuvo Romoje, ši frazė gerai iliustruoja į malonumus linkusio popiežiaus būdą ir rimtumo stoką. Ir iš tikrųjų jis mėgavosi rengdamas Romoje paradus su panteromis ir baltuoju drambliu Hanno.
Nuo 1513 m. vadovavo Laterano V susirinkimui; jam pasibaigus skelbė popiežiaus viršenybę Susirinkimo atžvilgiu. 1516 m. su Prancūzijos karaliumiPranciškumi I sudarė Bolonijos konkordatą, kuriuo suteikė karaliui teisę skirti vyskupus. Jo politikai buvo būdingas nepotizmas. Išplėtė prekybą indulgencijomis, tai paskatino M. Liuterį paskelbti savo 95 tezes, nuo kurių prasidėjo Reformacija.
Leonas X garsėjo labdara: ligoninėms, atleistiems kareiviams, piligrimams, vargšams studentams, pabėgėliams, luošiams, ligoniams ir įvairiausiems nelaimėliams kasmet buvo išdalinama daugiau nei 6000 dukatų. Globojo žydus. Buvo Renesanso kultūros žinovas, rėmė menininkus (Rafaelį, Mikelandželą ir kitus).
Jo ekstravagancija įžeidė net kai kuriuos kardinolus, kurie, vadovaujami Alfonso Petručio iš Sienos, kaip įtariama, rengė pasikėsinimą, bet jis nepavyko. Kai kas teigė, kad Leonas X ir jo pasekėjai išsigalvojo sąmokslą, kad galėtų išlupti pinigų iš turtingų, bet nemėgstamų kardinolų.
Leonas X taip pat pasižymėjo architektūros projektais, pratęsė Šventojo Petro bazilikos statybą.
Reformacija
1520 m. liepos 15 d. popiežius Leonas X išleido popiežiaus bulę „Exsurge Domine“ ir 1521 m. sausio 3 d. ekskomunikavo Liuterį (bulė Decel Romanum Pontificem). Ši bulė buvo ignoruojama, o Liuteris ją viešai sudegino. Tai buvo ne vienintelis Leono X dokumentas, į kurį nebuvo kreipiamas dėmesys.
↑Algirdas Jurevičius. Leonas X. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 12 psl.
Vikiteka
Popiežius