Įkapės
Įkapės (archeologija) – kartu su mirusiuoju laidojami jo asmeniniai daiktai, ginklai, darbo įrankiai, keramika, papuošalai, buities ir ritualiniai reikmenys bei apranga.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įkapės randamos jau akmens amžiaus kapuose. Paprotys dėti įkapes susijęs su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Iš įkapių galima spręsti apie mirusiojo verslą, laikotarpio visuomenės struktūrą, religiją, ūkio raidą. Kariui į kapą buvo dedami ginklai, amatininkui – amatų, žemdirbiui – žemdirbystės įrankiai. Moterų įkapės daugiausia buvo darbo įrankiai (pjautuvas, verpstukas, adata, yla, žirklės) bei papuošalai. Įkapės – įvairios paskirties ir vertės; randama ir brangių metalinių dirbinių. Pasižymėjusius karius ir karo vadus laidojo kartu su kovos žirgais ir puošnia apranga.
Itin daug informacijos gauta ištyrus faraono Tutanchamono kapą Egipte, skitų pilkapius – Čortomlykas, Tolstaja Mogila Ukrainoje; juose rasta auksinių ir sidabrinių dirbinių – ginklų, papuošalų, indų, puoštų įvairiais ornamentais ir reljefais, gyvenimo scenomis, skulptūromis.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje ankstyviausios įkapės randamos mezolito Biržulio gyvenvietėse ir stovyklavietėse. Tai strėlės (išliko tik titnago antgaliai) ir žvėrių dantų kabučiai – amuletai. Neolito kapų su įkapėmis pavyzdžiai: Duonkalnio gyvenvietė, alkas ir kapinynas, Plinkaigalio kapinynas ir Plinkaigalio piliakalnis, Kuršių nerija, Kretuono gyvenvietės ir kapinynas. Šio laikotarpio įkapes sudaro ginklai (akmeniniai kirvukai, skeltės, kauliniai ietigaliai) ir papuošalai – amuletai: pragręžti žvėrių dantys, gintaro kabučiai.
Pradėjus naudoti metalą įkapės tapo įvairesnės, pirmaisiais amžiais jų pagausėjo. Pajūrio geležies amžiaus kapuose randama simbolinių įkapių. Tai įvairūs miniatiūriniai dirbiniai – keramika, juostų audimo įrankiai, kirvukai, kapliai, dalgiai, neturėję praktinės paskirties. Įkapės buvo dedamos tam tikra tvarka pagal etninės grupės papročius. Darbo įrankiai ir buities reikmenys buvo dedami dažniausiai galvūgalyje, ietys – prie kairiojo šono smaigaliu prie galvos. Plintant krikščionybei nuo XV a. paprotys dėti įkapes ėmė nykti, bet pavienių daiktų, dažniausiai monetų, dar randama XVI a. – XVII a. kapuose.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Įkapės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 753 psl.