Šiaurinis baltakrūtis ežys
| Erinaceus roumanicus |
|---|
 Šiaurinis baltakrūtis ežys |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Erinaceus roumanicus Barrett-Hamilton, 1900 |
| Sinonimai |
|
| Paplitimas |
 Šiaurinių baltakrūčių ežių ir pietinių baltakrūčių ežių paplitimo arealas Eurazijoje:
|
Šiaurinis baltakrūtis ežys (Erinaceus roumanicus) – ežinių (Erinaceidae) šeimos, ežių (Erinaceinae) pošeimio, paprastųjų ežių (Erinaceus) genties žinduolių rūšis.
Sistematika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Biologinėje klasifikacijoje ilgą laiką paprastieji ežiai (Erinaceus) buvo laikomi viena rūšimi su keliais porūšiais, tačiau po išsamių genetinių ir morfologinių Eurazijoje gyvenančių ežių tyrimų nustatyta, kad tai iš tiesų yra trys skirtingos rūšys:[2].
- Erinaceus concolor – pietinis baltakrūtis ežys;
- Erinaceus europaeus – rudakrūtis ežys;
- Erinaceus roumanicus – šiaurinis baltakrūtis ežys (senesnėje sistematikoje laikytas Erinaceus europaeus, vėliau Erinaceus concolor porūšiu).
Apie rudakrūčių ežių (Erinaceus europaeus) paplitimą Lietuvoje duomenų nėra, arčiausiai nuo Lietuvos rudakrūčiai ežiai gyvena šiaurės rytų Latvijoje.
Paplitimas pasaulyje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Savaiminis arealas labai platus. Paplitę Rytų ir Vidurio Europoje. Europos šalys, kuriose aptinkami – Albanija, Austrija, Gudija, Bulgarija, Čekija, Estija, Graikija, Vengrija, Lenkija, Latvija, Lietuva, Moldova, Rumunija, Serbija, Slovėnija, Ukraina, Turkijos Trakija. Rusijoje paplitę iki Obės upės.
Paplitimas Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienintelė paprastųjų ežių (Erinaceus) genties rūšis, paplitusi Lietuvoje. Pastebimi tiek natūralioje gamtoje, tiek urbanizuotose vietovėse. Gyvena miškų pakraščiuose, krūmynuose, soduose, parkuose. Vasarą šiauriniai baltakrūčiai ežiai nesinaudoja gūžta. Poilsiui jie susiranda bet kokią nuošalesnę vietą: tankų krūmą, po šaknimis susidariusias netikras olas, išpuvusias virtuolių ertmes arba negilius apleistus urvus. Šiauriniai baltakrūčiai ežiai miega susirietę atsipalaidavusiu puslankiu tiesiai ant žemės arba ant natūralios paklotės.[3]
Apibūdinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nedideli žinduoliai. Kūno ilgis iki 35 cm, kūno svoris 240–1232 g.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Maistas įvairus, bet vyrauja įvairios vystymosi fazės vabzdžiai, tarp jų ir žemės ūkio kenkėjai (grambuoliai, žygiai, drugių verpikų vikšrai). Minta taip pat ir sliekais, sraigėmis, paukščių kiaušiniais. Ežių organizmas labai atsparus nuodams, todėl dalį jų raciono sudaro kitų gyvūnų vengiami gyviai ir dvėseliena. Pasitaiko, kad ežiai ėda gyvates, varles, peles, bet nedideliais kiekiais, dažniau iš bado nei tikslingai jas medžiodami.[4]
Žiemojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Per vasarą šiauriniai baltakrūčiai ežiai sukaupia storą riebalų sluoksnį ir žiemai įminga gilaus miego. Sau lizdą sukasi tik prieš artėjančią žiemą. Prieš įmigį jie nekaupia maisto atsargų ir žiemą nesimaitina, išgyvena iš vasarą sukauptų riebalų. Nubunda ankstyvą pavasarį, kai dar nenutirpęs visas sniegas. Jie būna nepasotinami. Maisto paieškos būna svarbiausia užduotis, kuriai nepakanka nakties, tad ankstyvą pavasarį jie būna aktyvūs net dieną. Bėginėdamas ir ieškodamas maisto ežys šiugždina žoles ir džiūstančių lapų paklotę, be to, tarsi savotiškai šnopuoja, krenkščia – pagal šiuos garsus nesunkiai galima juos aptikti.
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Netrukus po nubudimo iš žiemos miego prasideda šiaurinių baltakrūčių ežių ruja. Nėštumas trunka 49 paras[5]. Veda tik kartą per metus, vadoje būna nuo 2–4 iki 6–8 ežiukų (kartais iki 10). Jų jaunikliai gimsta akli, užkimštu klausos kanalu, nuogi, šviesiai rausvos odos, nusėtos gumburėliais, iš kurių jau per kelias pirmąsias valandas išsikala dar minkšti spygliukai. Ežiukai praregi 16-tą parą. Motinos pienu jie minta apie mėnesį.
Porūšiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išskiriami penki šiaurinių baltakrūčių ežių porūšiai:
- Erinaceus roumanicus bolkayi V. Martino, 1930;
- Erinaceus roumanicus drozdovskii V. and E. Martino, 1933;
- Erinaceus roumanicus nesiotes Bate, 1906;
- Erinaceus roumanicus pallidus Stroganov, 1957;
- Erinaceus roumanicus roumanicus Barrett-Hamilton, 1900;
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „IUCN Red List - Erinaceus roumanicus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-09-07.
- ↑ departments.bucknell.edu / Erinaceus roumanicus
- ↑ Жизнь животных, том 7, 1989, p.73
- ↑ Ten pat, p.73
- ↑ Ten pat, p.74
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- itis.gov / Erinaceus roumanicus Barrett-Hamilton, 1900, anglų kalba
- departments.bucknell.edu / Erinaceus roumanicus, anglų k.
- nature.com / Microevolution of sympatry: landscape genetics of hedgehogs Erinaceus europaeus and E. roumanicus in Central Europe | B Bolfíková and P Hulva. Department of Zoology, Charles University, Prague, Czech Republic. Heredity (2012) 108, 248–255; doi:10.1038/hdy.2011.67; published online 24 August 2011 | anglų k.
|
Šis straipsnis apie zoologiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |