Alcide De Gasperi
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Alčidė De Gasperis it. Alcide De Gasperi | |
---|---|
Gimė | 1881 m. balandžio 3 d. Pjeve Tezinas, Tirolis, Austrija-Vengrija |
Mirė | 1954 m. rugpjūčio 19 d. (73 metai) Borgo Valsugana, Trentas, Italija |
Pilietybė | italas |
Sutuoktinis (-ė) | Francesca Romani |
Partija | Italijos krikščionių demokratų partija |
Vikiteka | Alcide De Gasperi |
Alčidė Amedeo Frančesko De Gasperis (it. Alcide Amedeo Francesco De Gasperi; 1831 m. balandžio 3 d. Pjeve Tezine, Tirolis, Austrija-Vengrija – 1954 m. rugpjūčio 19 d. Borgo Valsugana, Trento, Italija) – pirmasis Italijos respublikos premjeras, vidaus reikalų ministras, Italijos karalystės paskutinis užsienio reikalų ministras. Italijos krikščionių demokratų partijos įkūrėjas, pirmasis partijos pirmininkas. Antrasis Europos parlamento prezidentas.
Politinis ir asmeninis gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Austrijos-Vengrijos imperijoje, mažame kaimelyje Tirolio provincijoje (dabar Italija). Vedė italę Francesca Romani, susilaukė 4 dukterų. Aktyviai kovojo prieš fašizmą ir prieš Benito Mussolini valdžią. Baigęs Vienos universitetą. 1943 m. nelegaliai įkūrė demokratinę partiją – Italijos krikščionių demokratų partija, nes fašistinė valdžia priešinosi demokratiniam judėjimui, todėl demokratinių partijų įkūrimas buvo draudžiamas. Britams valdant Italijos karalystę, gyvavusią paskutiniuosius monarchijos metus, De Gasperi buvo paskutinis užsienio reikalų ministras. Vėliau jo partija laimėjo ne vienerius rinkimus ir buvo tapusi valdančioji partija Italijoje. Italijai tapus respublika ir partijai surinkus daugiausia piliečių balsų per parlamento rinkimus, Alcide De Gasperi tapo pirmuoju ministru pirmininku Italijos respublikoje. Būnant premjeru, jam teko vienu metu būti vidaus reikalų ministru, o vėliau ir užsienio reikalų ministru su premjero pareigomis. Gyvenant paskutiniuosius 72-uosius metus, Alcide De Gasperi buvo išrinktas antruoju Europos parlamento prezidentu, o 1954 m. kadencijos metu jis mirė. Po mirties jam už nuopelnus ir didelį indėlį įkuriant Europos Sąjungą atiteko vieno iš Europos Sąjungos įkūrėjų titulas.
Politinis postas | ||
---|---|---|
Prieš tai: Ferruccio Parri |
Italijos ministras pirmininkas 1945–1953 |
Po to: Giuseppe Pella |
Prieš tai: Paul-Henri Spaak |
Europos parlamento prezidentas 1954–1954 |
Po to: Giuseppe Pella |
Prieš tai: Giuseppe Romita |
Italijos vidaus reikalų ministras 1946–1947 |
Po to: Mario Scelba |
Prieš tai: Ivanoe Bonomi |
Italijos užsienio reikalų ministras 1944–1946 |
Po to: Pietro Nenni |
Prieš tai: Carlo Sforza |
Italijos užsienio reikalų ministras 1951–1953 |
Po to: Giuseppe Pella |