Atpirkimo sandoris
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Atpirkimo sandoris (REPO) – sandoris, pagal kurį bankas arba jo sandorio šalis perduoda vertybinius popierius arba teises į vertybinius popierius, kai tokią teisę suteikia pripažinta birža, turinti teises į minėtus vertybinius popierius, ir pagal kurį bankas negali perduoti arba įkeisti tam tikrų vertybinių popierių daugiau kaip vienai sandorio šaliai vienu metu, įsipareigodamas juos atpirkti už perdavėjo nustatytą kainą tam tikrą datą, kurią perdavėjas jau yra nurodęs arba dar nurodys.
Vertybinius popierius parduodančiam bankui tai yra atpirkimo sandoris, o vertybinius popierius perkančiam bankui – atvirkštinis atpirkimo sandoris.
Vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Finansų rinkose gali būti sudaromi lėšų skolinimosi arba skolinimo sandoriai, kai kitai sandorio šaliai sutartam laikotarpiui parduodami vertybiniai popieriai (t. y. pateikiamas finansinis užstatas), ir tuo pat metu susitariama atitinkamus vertybinius popierius atpirkti suėjus nustatytam terminui.
Vertybinius popierius parduodančiam asmeniui tai yra vadinama atpirkimo sandoriu (angl. Repurchase agreement, arba Repo), o vertybinius popierius perkančiam asmeniui – atvirkštiniu atpirkimo sandoriu (angl. Reverse repurchase agreement, arba Re-Repo).
Atvirkštinis atpirkimo sandoris (Re-Repo) – tai lėšų skolinimo sandoris, pagal kurį bankas skolina klientui lėšas už kliento laikinai parduodamus (įkeičiamus) bankui vertybinius popierius, kuriuos vėliau klientas atperka iš anksto sutartą dieną. Skirtumas tarp vertybinių popierių pardavimo ir atpirkimo kainų yra paskolos palūkanos, t. y. palūkanos įskaičiuojamos į atpirkimo kainą ir sumokamos atpirkimo dieną.
Sudarydamas atvirkštinį atpirkimo sandorį su banku klientas įsipareigoja pardavimo dieną perduoti bankui vertybinius popierius, o bankas įsipareigoja pardavimo dieną į kliento pinigų sąskaitą pervesti pardavimo kainą atitinkančią lėšų sumą. Atpirkimo dieną klientas be atskiro pranešimo įsipareigoja sumokėti bankui atpirkimo kainą (įskaitant palūkanas), o bankas įsipareigoja perduoti vertybinius popierius klientui.
Finansinis svertas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Investuotojai gali naudoti atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorius siekdami gauti finansinio sverto efektą – už laikinai parduotus vertybinius popierius gautas (pasiskolintas) lėšas įsigyti naujus vertybinius popierius, juos vėl įkeisti bankui už gaunamą paskolą, ir t. t.
Investuotojai, sudarantys atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorius siekdami panaudoti investavimo į vertybinius popierius svertą, kai investuojamos ne tik nuosavos, bet skolintos lėšos (kurios gali viršyti nuosavas lėšas keletą kartų), arba kitoms savo investavimo į vertybinius popierius strategijoms finansuoti, paprastai susiduria su didesne rizika, nei investuojant tik nuosavas lėšas finansų rinkose. Investuotojas, už atpirkimo sandoriu pasiskolintas lėšas įsigijęs vertybinių popierių turi suprasti riziką prarasti dalį ar visas pasiskolintas lėšas dėl įsigytų vertybinių popierių kainos sumažėjimo, tačiau pareiga grąžinti pasiskolintas lėšas skolintojui išlieka. Tuo labiau, kad lėšų skolintojas (pvz., bankas) Repo sandorių rizikai valdyti paprastai naudoja garantines įmokas, t. y. sumažėjus bankui parduotų (įkeistų) vertybinių popierių vertei, skolininkui gali iškilti prievolė atstatyti vertybinių popierių vertės sumažėjimą įmokant skolintojo nurodytą lėšų sumą. Skolininkui neįvykdžius tokio savo įsipareigojimo, skolintojas paprastai turi teisę vienašališkai parduoti laikinai kaip užstatas įsigytus vertybinius popierius, o skolininkui lieka prievolė sumokėti skolintojui trūkstamas lėšas ir visiškai grąžinti skolą.
Savo ruožtu lėšų skolintojas, Repo sandoriu laikinai kaip užstatą įsigijęs vertybinius popierius, gali tikėtis naudos iš akcijų kainos kritimo, todėl juos gali parduoti rinkoje. Kadangi pareiga grąžinti laikinai įsigytus vertybinius popierius išlieka, tai parduotų vertybinių popierių vertei rinkose padidėjus investuotojas patirs nuostolius, kuriuos įvertinti labai sunku, nes investuotojas turės rinkoje pirkti grąžintinus Repo sandorio šaliai vertybinius popierius už tuo metu rinkoje nusistovėjusią kainą, taigi gali būti ir brangiau, nei anksčiau pardavė.
Atpirkimo ar atvirkštinio atpirkimo sandoriais paskolintų (laikinai perduotų) lėšų ar vertybinių popierių rizika mažesnė, nei turto skolinimo be užstato atveju, nes įsigyjamas finansinis užstatas (vertybiniai popieriai arba lėšos), o kitos sandorio šalies įsipareigojimų pagal Repo sandorį nevykdymo rizika valdoma užstato vertės atstatymo garantinėmis įmokomis, kurias kita sandorio šalis privalo mokėti sumažėjus pateikto užstato rinkos vertei. Ši rizika priklauso nuo Repo sandorio vertybinių popierių rūšies, jų kainos kintamumo rinkoje ir kt., pvz., vyriausybių obligacijų kainos paprastai rinkoje kinta mažiau, nei akcijų, todėl Repo sandoriams bankai taiko skirtingus paskolos sumos ir reikalaujamo užstato (vertybinių popierių vertės) santykio koeficientus. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad skolindamasis lėšas atpirkimo sandoriu (parduodamas arba įkeisdamas vertybinius popierius) investuotojas turi žinoti, kad bankas gali vienašališkai nutraukti sandorį, jei įkeistų vertybinių popierių vertė rinkoje smarkiai sumažėja, arba kitomis sutartyje numatytomis sąlygomis.