Austrijos–Prūsijos karas
Austrijos–Prūsijos karas, arba Vokietijos karas (vok. Deutscher Krieg), Prūsijos ministro - prezidento Otto von Bismarcko 1866 m. išprovokuotas karinis konfliktas, trukęs septynias savaites. Kilo Bismarckui siekiant sumenkinti Austrijos įtaką vokiečių žemėse ir taip eliminuoti ją nuo Prūsijos vykdomo Vokietijos suvienijimo „iš viršaus“. Iš esmės tai buvo Prūsijos karas ne su Austrija, bet su visa Vokietijos Sąjunga.
Kontekstas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Otto von Bismarcko esminis užsienio politikos tikslas nuo pat paskyrimo Prūsijos ministru - prezidentu 1862 m. buvo Prūsijos viršenybės įtvirtinimas Vokietijoje. Tam reikėjo įveikti Austriją, kuri dominavo Vokietijos Sąjungoje. Kaip tik todėl Austrija Bismarckui buvo pagrindinis priešas. Kadangi Habsburgų monarchija XIX a. 7 dešimtmetyje turėjo problemų su besivienijančiais italais, Bismarckas manė išnaudoti šios situacijos dėkingumą ir pažeminti Austrijos vaidmenį Vokietijoje. Tačiau karas su Austrija, skirtingai nei 1863–1864 m. karas su Danija, buvo labai nepopuliarus ir būtų sulaukęs didelės opozicijos Prūsijos visuomenėje; tam priešinosi ir artimiausia Prūsijos karaliaus Vilhelmo I aplinka. Tad Bismarckui rūpėjo išprovokuoti Habsburgų monarchiją žengti pirmąjį žingsnį.
Prūsijos (iš esmės – Vokietijos Sąjungos) karui su Danija pasibaigus 1864 m. spalio 30 d. Vienos sutartimi, pagal kurią Šlėzvigo ir Holšteino hercogystės buvo atimtos iš Danijos, Bismarckas įtikino Austriją valdyti šias hercogystes bendrai. Tačiau jau 1865 m. pradžioje jis ėmė kurstyti prieštaravimus dėl bendro Šlėzvigo-Holšteino valdymo. Įsikišus Prancūzų imperatoriui Napoleonui III, 1865 m. rugpjūčio 14 d. buvo pasirašyta Gašteino konvencija, pagal kurią Prūsija gavo valdymo teises Šlėzvige, o Austrija – Holšteine. Tačiau ne vėliau kaip 1866 m. vasario mėn. Bismarckas vėl ėmė provokuoti Austriją. Habsburgų vyriausybė neatlaikė, kai balandžio 9 d. Prūsija pasiūlė demokratizuoti Vokietijos Sąjungą įvedant visuotiniu balsavimu išrinktą parlamentą ir konstituciją. Atsakydama į tai, Austrija birželio 1 d. paskelbė, kad Šlėzvigo-Holšteino likimą turi nuspręsti Vokietijos Sąjungos susirinkimas. Prūsija savo ruožtu atsakė, kad tai – Gašteino konvencijos sulaužymas ir birželio 9 d. pasiuntė kariuomenę okupuoti Holšteino.
Visos svarbiausios Vokietijos Sąjungos valstybės – Saksonija, Bavarija, Badenas, Viurtembergas, Hanoveris, Hesenas-Keselis ir Nasau – šiame konflikte parėmė Austriją. Tuomet Prūsija birželio 14 d. paskelbė Vokietijos Sąjungą „negaliojančia“ ir išstojo prieš Austriją kartu su smulkiais sąjungininkais – Oldenburgu, Meklenburgu ir Braunšveigu.
Skirtingai nei karas su Danija, kuris tebuvo palankios situacijos išnaudojimas, karas su Austrija Bismarckui buvo svarbiausias užsienio politikos tikslas, todėl jis buvo nuosekliai planuojamas, o greitos pergalės Bismarckas visiškai nesitikėjo. Neapibrėžtais pažadais dėl tam tikrų teritorijų Vokietijoje Bismarckas užsitikrino Prancūzų imperatoriaus Napoleono III – tuomet įtakingiausios Europos diplomatinės figūros – neutralumą. Be to, 1866 m. balandžio 8 d. jis sudarė slaptą sutartį su Italija, kuri siekė „išlaisvinti“ Austrijos valdomą Veneciją – italai, prasidėjus karui su Prūsija, turėjo atitraukti Austrijos pajėgų dalį savo kariniais veiksmais Venecijoje.
Karo veiksmai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prūsija, mobilizavusi 280 tūkst. žmonių kariuomenę, birželio 17 d. įsiveržė į Hanoverį, Heseną ir Saksoniją (po trijų dienų italai sureagavo Venecijoje). Austrija, planuodama invaziją į Sileziją, koncentravo armiją Bohemijoje, tačiau jai vadovauti buvo pasiųstas vidutinių gabumų karvedys Ludwigas Benedekas. Prūsijos kariuomenės vadas Helmuthas von Moltkė greitai mobilizuotą kariuomenę pasiuntė į Bohemiją. Susidūrimas įvyko 1866 m. liepos 3 d. prie Königgrätzo (Sadovos), kur prūsų pajėgos apsupo ir sumušė austrus. Nesunkiai įveikusi italus, Austrija savo ruožtu organizavo naują gynybinį frontą prie Dunojaus ir rengėsi ilgalaikiam karui su Prūsija.
Tokio karo tikimybė buvo reali, kadangi nustebinti ir sužavėti greitos generolo Helmutho von Moltkės sėkmės, karininkai ir daugelis svarbiausių Prūsijos politikų ėmė spausti karalių Vilhelmą I išnaudoti pasiektą pergalę ir sutriuškinti Austriją, tačiau Bismarckas šioje vietoje pasiūlė sustoti ir įtikino Vilhelmą I bei generolus skubiai sudaryti Nikolsburgo paliaubas (liepos 26 d.), užuot siekus tolesnių laimėjimų. Tuo metu Bismarcką varžė ta aplinkybė, kad Austrijos imperija buvo pernelyg didelė jėga, dar turėjusi vidinių rezervų tęsti karą, be to, supratęs, kokias pasekmes balansavimui Vokietijoje gali turėti Austrijos sutriuškinimas, vėl įsikišo Napoleonas III.
Šio karo metu išryškėjo artilerijos svarba, efektyviai naudota žaibo karo taktika.
Karo rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Taikos sutartis buvo pasirašyta 1866 m. rugpjūčio 23 d. Prahoje: Prūsija nepareikalavo jokių Austrijos teritorijų, tačiau Austrija:
- turėjo pripažinti Šlėzvigo, Holšteino, Frankfurto, Hanoverio, Heseno-Keselio ir Nasau prijungimą prie Prūsijos;
- turėjo oficialiai paleisti Vokietijos Sąjungą;
- turėjo sankcionuoti naują Šiaurės Vokietijos Sąjungos projektą, pripažinti, kad vokiečių valstybės piečiau Maino bus susaistytos su Šiaurės Vokietijos sąjunga vėliau bei įsipareigoti nebesikišti į pastarosios sąjungos reikalus.
Istoriko Jacobo Burckhardto vertinimu, šiuo karu Prūsijos vyriausybė ir armija įvykdė „didžiąją 1866 metų vokiečių revoliuciją“.
