Chorasanas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Didžiojo Irano regionas Chorasanas خراسان | |
|---|---|
| |
| Šalis | šiaurės rytų Iranas, šiaurės vakarų Afganistanas, pietų Turkmėnija |
| Tautos | tadžikai (persai) |
| Valstybės | žr. Chorasano istorija |
| Miestai | Heratas, Balchas, Nišapūras, Mervas |
| Ankstesnis pav. | Arija, Baktrija, Parta, Margiana |
 | |
| Didžiojo Irano regionai: Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Puštūnistanas, Beludžistanas | |
Chorasanas (pers. خراسان = Khorasan), dar žinomas kaip Chavar-zaminas (pers. خاور زمین = Khāvar-zamīn, „rytų šalis“) – senovinis regionas Artimuosiuose Rytuose, Irano, Afganistano, Turkmėnistano, teritorijose.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Chorasano regiono vakarinė riba yra aiški, nes jis buvo ribojamas geografinės užtvaros – Dešte Luto dykumos. Nuo Kalifato laikų Chorasanu buvo vadinamos teritorijos, esančios į šiaurės rytus nuo jos, todėl tikslesnis regiono rytinių ir šiaurinių ribų apibrėžimas nėra nusistovėjęs. Čia yra išskiriamos tikrojo Chorasano ir išplėstinio Chorasano sąvokos.
Tikrąjį Chorasaną šiaurėje ribojo Turkmėnijos stepės, kurios skyrė nuo Chorezmo, šiaurės rytuose jis susisiekė su Sogdu, o rytuose-pietryčiuose jį apribojo Hindukušo kalnai. Į išplėstinio Chorasano sampratą galėjo įeiti ir aplinkiniai regionai – Chorezmas ir Sogdas šiaurėje, Seistanas ir Puštūnistanas už Hindukušo.
Regionas pasižymėjo kalnuotomis, tačiau neretai derlingomis vietovėmis su klestinčiais miestais.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senovės Persijos laikais Chorasaną sudarė keturi atskiri regionai, kurie islamo laikotarpiu impti vadinti pagal pagrindinius jų miestus: Baktrija (Balchas) šiaurės rytuose, Parta (Nišapūras) šiaurės vakaruose, Margiana (Mervas) tarp jų ir Arija (Heratas) pietuose. Iš čia kilo keletas žymių senovės Persijos dinastijų – Graikų-baktrų karalystė (iš Baktrijos) ir Aršakidai (iš Partos). Chorasano pavadinimas pradėtas naudoti Sasanidų imperijoje, kuri dalinta į keturis ketvirčius: Chvavaran (vakarinį), Apachtar (šiaurinį), Nimruz (pietinį), Churasan (rytinį). Silpstant Sasanidams, 420–567 m. regioną valdė Eftalitai, kol jį vėl susigrąžino Persija.
Persų kultūros židinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]VII a. Sasanidų imperiją nukariavus Kalifatui, regionas sudarė ryčiausią jo dalį, kur mažiausiai siekė arabų kultūra. Tai leido vystytis vietinei persiškai kultūrai, o nuo IX a. suklestėti persiškoms dinastijoms. Kalifatui byrant, Chorasanas tapo vienu iš dviejų pagrindinių Irano centrų, kur kaupėsi kultūrinė ir politinė energija, o čia vykę procesai veikė visą rytinę Didžiojo Irano dalį iki pat Indo upės. Kitas Irano civilizacijos centras tuo metu buvo vakaruose – Persijos Irakas.
IX–XI a. Chorasaną valdė daug vietinių dinastijų – Tachiridai (827-873, iš Partos), Safaridai (861–1003, iš Seistano), Samanidai (875–999, iš Baktrijos), Gaznevidai (963–1167, iš Zabulistano), ir kai kurios iš jų sugebėdavo užkariauti ne tik Irano rytines, bet ir vakarines dalis. Nuo XI a. sustiprėjo Chorezmo regionas Maveranachre, iš kurio užkariavimus vykdė Seldžiukai (1037–1194) ir Chorezmidai (1077–1231).
Per visą laikotarpį regione įsigalėjo naujoji persų kalba (pakeitė iki tol įsigalėjusias partų, baktrų ir kitas kalbas). Taip formavosi peraakalbių tadžikų tautybė ir atskiras persų kalbos dialektas. Iš šio regiono buvo kilę žymiausi persų civilizacijos atstovai: rašytojai Rudakis, Ferdousi, Rumis, Šahidas Balchis, Abu al-Abbas Marvazis, mokslininkai Avicena, Al-Farabis, Al-Birunis, Omaras Chajamas, teologai Ahmadas ibn Hanbalis, Abu Hanifa, Imamas Bucharis, Imamas Muslimas ir daugybė kitų.
Po Mongolų užkariavimo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIII a. regioną nusiaubė Mongolų imperija, kuri pabaigė Chorasano kultūrinį ir politinį viešpatavimą Irane. Buvo sugriauti klestintys miestai, išnaikinta daugybė gyventojų. Irano politinis ir kultūrinis centras vis labiau persikėlė į vakarus (į istorinį Azerbaidžaną), kur koncentravosi Irano sostinės. Po Ilchanato subyrėjimo 1335 m., Chorasane nepriklausomą valstybę sukūrė Kartidai
Chorasano pakartotinis suklestėjimas buvo viešpataujant Timūridams (1381–1526), kurie perkėlė Irano sostinę į Heratą ir Samarkandą. Tuo metu buvo pastatyta daug architektūros šedevrų. Jų imperijai nusilpus, Chorasanas tapo buferine zona ir ginčo objektu tarp Safavidų rytuose ir Uzbekijos Šeibanidų šiaurėje. XVIII a. pradžioje kraštą jau valdė Safavidai, bet į jį savo pretenzijas ėmė reikšti ir puštunų Duranių dinastija iš istorinio Seistano.
1736 m. Chorasane kilo tiurkų afšarų kilmės Nadyr Šachas, kuris nukariavo Didįjį Iraną. Tačiau po jo mirties 1747 m. istorinis Chorasanas buvo padalintas į 3 dalis: vakarinė liko Irane, rytinė – atiteko Duraniams, o šiaurinėje įsigalėjo Rusijos imperija. Šis Chorasano padalijimas išlieka iki dabar: jis padalintas tarp Irano, Afganistano ir Turkmėnistano.