Francis Hutcheson

Frensis Hačesonas angl. Francis Hutcheson
F. Hačesono portretas, nutapytas Alano Ramzio, 1745 m. Vilkėdamas juodą akademinę mantiją virš rudo palto, F. Hačesonas laiko Cicerono veikalą „Apie gėrio ir blogio ribas“.
Gimė	1694 m. rugpjūčio 8 d. Seintfildas, Dauno grafystė, Alsteris, Airijos karalystė
Mirė	1746 m. rugpjūčio 8 d. (52 metai) Dublinas, Airijos karalystė
Veikla	filosofas
Alma mater	Glazgo universitetas

Frensis Hačesonas (angl. Francis Hutcheson, 1694 m. rugpjūčio 8 d. – 1746 m. rugpjūčio 8 d.) ​​– Alsterio škotų filosofas, gimęs Alsteryje škotų presbiterijonų šeimoje. Jis yra vienas iš Škotijos Apšvietos pradininkų. F. Hačesonas buvo Glazgo universiteto moralės filosofijos profesorius ir yra „Moralinės filosofijos sistemos“ (angl. A System of Moral Philosophy) autorius.

F. Hačesonas padarė didelę įtaką reikšmingiems Apšvietos mąstytojų, Deivido Hjumo ir Adamo Smito, darbams.

Ankstyvasis gyvenimas

Manoma, kad jis gimė Drumalige, Seintfildo parapijoje, Dauno grafystėje, dabartinės Šiaurės Airijos teritorijoje. Jis buvo Alsterio škotų presbiterijonų dvasininko sūnus, gimęs Airijoje, tačiau kurio šaknys buvo iš Eršyro, Škotijoje. F. Hačesonas baigęs mokyklą Kililėjuje išvyko studijuoti į Glazgo universitetą Škotijoje. 1710–1718 m. universitete jis studijavo filosofiją, klasiką ir bendrąją literatūrą, vėliau pradėjo studijuoti teologiją. Būdamas studentu, dirbo Kilmarnoko grafo mokytoju.

Grįžimas į Airiją

Atminimo lenta Frensiui Hačesonui, Seintfildas

Dėl jo „airiškų“ šaknų ir draugystės su teologu Džonu Simsonu (kurį tuo metu tardė Škotijos bažnytiniai teismai), F. Hačesonas manė, kad kunigo karjera Škotijoje jam, greičiausiai, nebus sėkminga, todėl jis grįžo į Airiją siekti karjeros akademinėje bendruomenėje. Artimieji jį paskatino įkurti privačią akademiją Dubline, kur, padedamas airių presbiterijonų dvasininko Tomo Drenano, F. Hačesonas dėstė 10 metų. Dubline, dėl savo literatūrinių pasiekimų, jis susidraugavo su daugeliu iškilių to meto gyventojų. Tarp jų buvo ir Dublino vyskupas Dr. Viljamas Kingas, kuris arkivyskupo teisme atsisakė patraukti F. Hačesoną baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad atidarė mokyklą be vyskupo leidimo. F. Hačesono santykiai su bažnyčios dvasininkais, ypač su arkivyskupais V. Kingu ir Hju Boulteriu, buvo nuoširdūs, o jo biografas, kalbėdamas apie „draugų polinkį jam tarnauti, jam siūlomas paaukštinimo schemas“, tikriausiai turi omenyje kai kurias siūlomas karjeros kilimo galimybes, su sąlyga, kad jis priims vyskupo įšventinimą.

1725 m. F. Hačesonas vedė savo pusseserę Mariją, Frensio Vilsono iš Longfordo dukterį. Su kraičiu ji atsinešė didelę nuosavybės valdą, įskaitant Dramnakroso, Garinčo ir Nokenos miestelius Longfordo grafystėje. Kartu jie susilaukė septynių vaikų, iš kurių tik vienas – Frensis – išgyveno.

Gyvendamas Dubline, F. Hačesonas anonimiškai paskelbė žinomiausias savo esė: 1725 m. „Grožio, tvarkos, harmonijos ir dizaino tyrimas“ (angl. Inquiry concerning Beauty, Order, Harmony and Design) ir „Moralinio gėrio ir blogio tyrimas“ (angl. Inquiry concerning Moral Good and Evil), kurios abi kartu sudaro jo „Mūsų grožio ir dorybės idėjų originalo tyrimą“ (angl. Inquiry into the Original of our Ideas of Beauty and Virtue). 1726 m. buvo išleisti šių esė pakeitimai ir papildymai. 1728 m. jis parašė „Esė apie aistrų ir potraukių prigimtį ir elgesį bei iliustracijos apie moralinį jausmą“ (angl. Essay on the Nature and Conduct of the Passions and Affections and Illustrations upon the Moral Sense). Jo gyvenimo Dubline laikotarpiui taip pat galima priskirti 1725 m. „Mintis apie juoką“ (angl. Thoughts on Laughter), kuriame jis kritikuoja Tomą Hobsą, ir „Bičių pasakėčių pastebėjimus“ (angl. Observations on the Fable of the Bees).

Moralinės filosofijos katedros vedėjas Glazgo universitete

1729 m. F. Hačesonas tapo Glazgo universiteto moralės filosofijos katedros vadovu bei tapo pirmuoju profesoriumi, kuris čia skaitė paskaitas anglų, o ne lotynų kalba. Įdomu tai, kad nors iki tol visos jo esė ir laiškai buvo publikuojami anonimiškai, tačiau atrodė, kad jų autorystė buvo gerai žinoma. 1730 m. perskaitęs inauguracinę paskaitą De naturali hominum socialitate (liet. Apie prigimtinę žmonijos bendrystę), kuri vėliau buvo paskelbta viešai, jis pradėjo eiti savo pareigas. Paskaitoje jis džiaugėsi, kad gali skirti laisvalaikį savo mėgstamoms studijoms: non-levi igitur laetitia commovebar cum almam matrem Academiam me, suum olim alumnum, in libertatem asseruisse audiveram. (liet. Mane apėmė rimtas pasitenkinimas, kai išgirdau, kad mano alma mater man, universiteto alumnui, suteikė tokią galimybę). Dėstydamas Glazge, jis dėstė Adamui Smitui, ekonomistui ir filosofui, bei padarė jam didelę įtaką. Airių istorikas Viljamas Robertas Skotas teigė, kad „Hačesono „[Moralinės filosofijos] sistemos“ skyriuje apie ekonomiką aptartų temų tvarką pakartoja A. Smitas dėstydamas Glazge bei knygoje „Tautų turtas““.

A. Smitui tokią didelę įtaką padarė ne tik F. Hačesono rašto darbai. F. Hačesonas savo laikais buvo laikomas vienu iškiliausių Glazgo universiteto dėstytojų ir savo aistringomis ir rimtomis kalbomis greitai užsitarnavo studentų, kolegų ir net paprastų Glazgo gyventojų pagarbą. Jis išties pasižymėjo paskaitose, kuriose stengėsi ne tik išdėstyti filosofiją, bet ir priversti studentus įgyvendinti šią filosofiją savo gyvenimuose. Skirtingai nei A. Smitas, F. Hačesonas nebuvo sistemų kūrėjas. Veikiau jo patraukli asmenybė ir paskaitų skaitymo metodas taip paveikė jo studentus ir privertė didžiausius iš jų pagarbiai vadinti jį „niekada nepamirštamu Hačesonu“. Fraze „niekada nepamirštamas“, A. Smitas visose savo korespondencijose vadino tik du žmones – gerą draugą Deividą Hjumą ir įkvepiantį mentorių F. Hačesoną.​​

Kiti darbai

Be įvardintų kūrinių, F. Hačesonas išleido: 1735 m. brošiūrą „Pasvarstymai apie patronažą“ (angl. Considerations on Patronage), 1742 m. Philosophiae moralis institutio compendiaria, ethices et jurisprudentiae naturalis elementa continens ir Metaphysicae synopsis ontologiam et pneumatologiam campleciens (liet. Metafizinės santraukos, apimančios ontologiją ir pneumatologiją). Paskutinis darbas buvo paskelbtas anonimiškai. 1755 m., po filosofo mirties, jo sūnus Frensis Hačesonas išleido ilgiausią tėvo veikalą „Moralinės filosofijos sistema, trijose knygose“ (angl. A System of Moral Philosophy, in Three Books).

F. Hačesonas per savo gyvenimą nagrinėjo metafiziką, logiką ir etiką. Tačiau svarbiausi jo veikalai yra jo etiniai raštai, o tarp jų – keturios esė ir laiškai, paskelbti jo gyvenimo Dubline metu. Savo darbuose jis stipriai prieštaravo Tomui Hobsui bei Bernardui Mandeviliui, o iš esmės pritarė Entoniui Ešliui Kuperiui.

Etika

Pasak F. Hačesono, žmogus turi daugybę pojūčių, tiek vidinių, tiek išorinių, tiek refleksinių, tiek tiesioginių, o bendras pojūčio apibrėžimas yra „bet koks mūsų proto pasiryžimas priimti idėjas nepriklausomai nuo mūsų valios ir jausti malonumą bei skausmą“. Jis nesistengia pateikti išsamaus šių „pojūčių“ sąrašo, tačiau įvairiose savo darbų dalyse, be penkių visuotinai pripažintų išorinių pojūčių (kuriuos, kaip jis užsimena, galima papildyti), nurodo ir kitus:

1. sąmonė, kuria kiekvienas žmogus suvokia save ir viską, kas vyksta jo galvoje;
2. grožio pojūtis (kartais specifiškai vadinamas „vidiniu pojūčiu“);
3. visuomenės pojūtis, arba sensus communis, „pasiryžimas džiaugtis kitų laime ir nerimauti dėl jų nelaimės“;
4. moralinis pojūtis, arba „moralinis grožio pojūtis veiksmuose ir jausmuose, kuriuo suvokiame dorybę ar ydą savyje ar kituose“;
5. garbės, garbinimo ir kaltės pojūtis, „dėl kurio kitų žmonių pritarimas ar dėkingumas yra būtina malonumo priežastis, o jų nemeilė, pasmerkimas ar apmaudas dėl mūsų padarytų skriaudų – nemalonaus jausmo, vadinamo gėda, priežastis“;
6. humoro pojūtis.

Akivaizdu, kad, kaip pripažįsta pats autorius, gali būti „kitų suvokimų, kurie skiriasi nuo visų šių tipų“, ir iš tikrųjų atrodo, kad „pojūčių“, kuriuos būtų galima psichologiškai suskirstyti, skaičius yra neribotas.

Iš šių „pojūčių“ F. Hačesono etinėje sistemoje svarbiausias vaidmuo tenka „moraliniam pojūčiui”. Šis pojūtis iš karto pasisako apie veiksmų ir jausmų pobūdį, teigiamai vertindamas dorus ir neigiamai vertindamas ydingus veiksmus. „Pagrindinis jo tikslas, – teigia F. Hačesonas pirmųjų dviejų traktatų įžangoje, – parodyti, kad žmogaus prigimtis nebuvo palikta visiškai abejinga dorybės srityje, kad ji galėtų pati sau susidaryti nuomonę apie veiksmų naudą ar nenaudą ir atitinkamai reguliuoti savo elgesį. Mūsų proto silpnumas ir mūsų prigimties silpnumo bei poreikių nulemti polinkiai yra tokie dideli, kad tik nedaugelis žmonių kada nors būtų galėję suformuluoti tokias ilgas priežasčių išvadas, kurios rodo, kad kai kurie veiksmai iš esmės yra naudingi veikėjui, o jų priešingybės – žalingos. Gamtos kūrėjas mus daug geriau paruošė doram elgesiui, nei mūsų moralistai įsivaizduoja, duodamas beveik tokius pat greitus ir galingus nurodymus, kaip ir mes turime savo kūnui išsaugoti. Jis sukūrė gražią dorybės formą, kad paskatintų mus jos siekti, ir suteikė mums stiprius jausmus, kad jie būtų kiekvieno dorybingo veiksmo šaltinis.“

Atmesdamas šioje ištraukoje esantį apeliavimą į galutines priežastis, taip pat prielaidą, kad „moralinis pojūtis“ neturėjo jokio augimo ar istorijos, bet buvo „įskiepytas“ žmogui lygiai taip pat, kaip ir labiau civilizuotoms rasėms (ši prielaida būdinga tiek F. Hačesonui, tiek Dž. Batleriui), jis, vartodamas terminą „pojūtis“, linkęs užgožti tikrąjį moralinio vertinimo proceso pobūdį. Juk, kaip nustatė D. Hjumas, šis veiksmas susideda iš dviejų dalių: svarstymo, kurio metu priimamas intelektinis sprendimas, ir refleksinio pasitenkinimo jausmo dėl veiksmų, kuriuos laikome gerais, ir nepasitenkinimo dėl tų, kuriuos laikome blogais. Intelektualine šio proceso dalimi mes priskiriame veiksmą ar įprotį tam tikrai klasei. Bet vos tik intelektualinis procesas baigiasi, mumyse sužadinamas pojūtis, panašus į tą, kurį ankstesniais atvejais sužadindavo daugybė (tariamai) tos pačios klasės veiksmų ir įpročių.

Net jei antroji šio proceso dalis yra momentinė, vienoda ir neklystanti, pirmoji – ne. Visi žmonės gali pritarti tam, kas yra dorybinga ar kuria bendrąją gerovę, tačiau jų nuomonės labai skiriasi ir jie dažnai prieina prie visiškai priešingų išvadų dėl konkrečių veiksmų ir įpročių. F. Hačesonas pripažįsta šį akivaizdų skirtumą analizuodamas psichinį procesą, vykstantį prieš moralinį veiksmą, ir neignoruoja jo net rašydamas apie moralinį pritarimą ar nepritarimą, kuris seka po veiksmo. Vis dėlto F. Hačesonas tiek savo frazeologija, tiek kalba, kurią vartoja moralinio pritarimo procesui apibūdinti, daug prisidėjo prie laisvo, populiaraus požiūrio į moralę, kuris, ignoruodamas svarstymo ir apmąstymo būtinybę, skatina skubotus sprendimus ir neapgalvotus nuosprendžius.

Terminas „moralinis pojūtis“ (kurį, kaip galima pastebėti, E. E. Kuperis jau buvo pavartojęs savo "Tyrimo" tekste), jei jis visada būtų vartojamas kartu su terminu "moralinis sprendimas", nesukeltų didelių prieštaravimų, tačiau vartojamas atskirai, kaip sudėtingo moralinio pritarimo proceso įvardijimas, gali sukelti ne tik rimtų nesusipratimų, bet ir rimtų praktinių klaidų. Juk jei kiekvieno žmogaus sprendimai yra tik tiesioginės moralinės intuicijos rezultatas, kam juos tikrinti, taisyti ar peržiūrėti? Arba kam ugdyti sugebėjimus žmogaus, kurio sprendimai yra neklystantys? Kaip paaiškinti moralinių sprendimų skirtumus skirtingose visuomenėse ir pastebimus paties žmogaus pažiūrų pokyčius? Tiesą sakant, šis išsireiškimas turi daugumai metaforinių terminų būdingą ydą: dėl jo perdėtai sureikšminama tiesa, kurią norima įvardyti.

Tačiau nors F. Hačesonas paprastai apibūdina moralinį gebėjimą kaip instinktyvų ir betarpišką veikimą, jis, kaip ir Dž. Batleris, nesupainioja moralinio gebėjimo su moralės norma. F. Hačesono, kaip ir E. E. Kuperio, teisingo veiksmo kriterijus yra jo tendencija skatinti bendrą žmonijos gerovę. Tokiu būdu jis aplenkia Dž. Bentamo utilitarizmą – ir ne tik iš principo, bet net ir vartodamas frazę „didžiausia laimė didžiausiam skaičiui“. Atrodo, kad F. Hačesonas nematė šio išorinio kriterijaus neatitikimo jo pagrindiniam etikos principui. Intuicija neturi jokio ryšio su empiriniu rezultatų apskaičiavimu, o F. Hačesonas, priimdamas tokį kriterijų, praktiškai paneigia savo pagrindinę prielaidą. Su tuo, kad jis faktiškai priėmė utilitaristinį standartą, yra susijusi tam tikra moralės algebra, pasiūlyta siekiant „apskaičiuoti veiksmų moralumą“. Šis apskaičiavimas pateikiamas „Moralinio gėrio ir blogio tyrimo“ trečiame skyriuje.

Kita išskirtinė F. Hačesono etinė doktrina yra vadinamoji „geranoriška moralės teorija“. T. Hobsas teigė, kad visų kitų veiksmų, kad ir kaip jie būtų prisidengę tariama atjauta, šaknys glūdi savimeilėje. F. Hačesonas ne tik teigia, kad geranoriškumas yra vienintelis ir tiesioginis daugelio mūsų poelgių šaltinis, bet ir kad jis yra vienintelis šaltinis tų poelgių, su kuriais mes sutinkame. Vadovaujantis šia pozicija, veiksmai, kurie kyla tik iš meilės sau, yra moraliai abejingi. Tačiau civilizuotų žmonių bendru sutarimu apdairumas, santūrumas, švara, darbštumas, savigarba ir apskritai asmeninės dorybės, be abejonės, pagrįstai laikomos tinkamais moralinio pasigėrėjimo objektais.

Šios aplinkybės vargu ar galėtų išvengti bet kuris autorius, kad ir kaip būtų prisirišęs prie savo sistemos, ir F. Hačesonas bando išsivaduoti iš sunkumų, išdėstydamas poziciją, kad žmogus pagrįstai gali laikyti save racionalios sistemos dalimi ir taip iš dalies gali būti savo paties geranoriškumo objektas. Tai įdomus piktnaudžiavimas terminais, kuriuo iš tikrųjų pripažįstamas ginčijamas klausimas. Be to, jis pripažįsta, kad nors savimeilė nenusipelno pritarimo, tačiau, išskyrus kraštutines jos formas, ji taip pat nenusipelno pasmerkimo, nes savimeilės poreikių tenkinimas yra viena iš visuomenės išsaugojimo sąlygų. Tai būtų nereikalinga užduotis pabrėžti šių įvairių teiginių nenuoseklumą.

Atrodo, kad F. Hačesono etiniuose veikaluose vengiama kelti opų laisvės ir būtinybės klausimą. Tačiau veikale „Metafizinės santraukos“ jis paliečia šį klausimą trijose vietose, trumpai išdėstydamas abi klausimo puses, tačiau akivaizdžiai linksta prie to, ką vadina stoikų nuomone, priešingai nei prie to, ką vadina peripatetikų nuomone. Tai iš esmės sutampa su T. Hobso ir Dž. Loko (pastarąjį F. Hačesonas mini pastaboje) skelbta doktrina, kad mūsų valią lemia motyvai, susiję su mūsų bendru charakteriu ir proto įpročiais, ir kad vienintelė tikra laisvė yra laisvė elgtis taip, kaip norime, o ne laisvė norėti taip, kaip norime. Nors jo požiūris aiškus, jis vengia dogmatizuoti ir vengia ginčų, kuriuos sukėlė spekuliacijos šia tema.

Nesunku atsekti F. Hačesono etikos teorijų įtaką D. Hjumo ir Adamo Smito sistemoms. Neabejotina, kad F. Hačesono įtaka lėmė tai, kad šie autoriai daug dėmesio skyrė moralinių veiksmų ir moralinio pritarimo analizei, bandydami atskirti proto ir emocijų vaidmenį šiuose procesuose. E. E. Kuperio ir F. Hačesono raštų studijavimas, ko gero, didžiąja dalimi gali būti susijęs su tuo, kad D. Hjumas vienareikšmiškai priėmė utilitaristinį standartą, o jei taip, tai F. Hačesono vardas per D. Hjumą siejasi su Dž. Pristlio, V. Peilio ir Dž. Bentamo vardais. Dž. Batlerio „Pamokslai“ pasirodė 1726 m., praėjus metams po dviejų pirmųjų F. Hačesono esė pasirodymo, ir yra paralelių tarp vieno rašytojo „sąžinės“ ir kito „moralinio pojūčio“.

Mirtis

Frensis Hačesonas daug laiko praleido Dubline, kuriame ir mirė 1746 m. Jis yra palaidotas Šv. Marijos šventoriuje, kuris taip pat yra jo pusbrolio Viljamo Briuso paskutinio poilsio vieta.