Geležinis kryžius

Hitlerinės Vokietijos geležinis kryžius

Geležinis kryžius (simbolis „✠“, vok. Eisernes Kreuz (EK) buvo Prūsijos karalystės, o vėliau Vokietijos, karinis apdovanojimas.

Apdovanojimą įsteigė Frydrichas Vilhelmas III. Pirmąkart įteiktas 1813 m. kovo 10 d., Napoleono karų metu. Ordinas buvo teiktas visoms karinio personalo kategorijoms, nepriklausomai nuo rango ar klasės.

Geležinio kryžiaus ordinas buvo atnaujinamas su kiekvienu nauju Prūsijos ir Vokietijos karu, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Istorija

Ordino eskizą savo ranka nupaišė karalius Frydrichas Vilhelmas III, o galutinį variantą sukūrė garsus vokiečių architektas ir dailininkas Karlas Frydrichas Šinkelis.

1813 m. kovo 10 dienos įsakymu ordinas buvo patvirtintas, per Prūsijos karalienės Luizės, mirusios 34 metų amžiaus ir įkvėpusios Nepriklausomybės karą Vokietijoje, gimtadienį .

Geležinio kryžiaus forma buvo pasirinkta, kad būtų panaši į Kryžiuočių ordino kryžių. Priešingai nei kiti apdovanojimai, Geležinis kryžius buvo sąmoningai pagamintas ne iš brangiųjų metalų. Tai buvo paprasta geležis padengta sidabru.

Geležis, iš kurios buvo nukaldintas ordinas, turėjo atspindėti to meto dvasią – Prūsiją, rinkusią lėšas išlaisvinimo karo su Napoleonu finansavimui. Brangiųjų metalų pagamintus papuošalus iš turtingų ir kilnių piliečių mainė į paprastą plieną. Vienas iš šūkių buvo: Auksas gynybai, geležis – už garbę (vok. Gold zur Wehr, Eisen zur Ehr).

Geležinis kryžius buvo pirmasis Europos apdovanojimas, įteiktas neatsižvelgiant į rangą ar klasę, tačiau tik už karinius pasiekimus. Tai labai padidino jo populiarumą.

Kryžiaus apačioje visada buvo nurodyti ordino versijos sukūrimo metai (1813, 1870, 1914 ar 1939 metai). 1813 m. viršutinį kryžiaus spindulį papuošė karaliaus Frydricho Vilhelmo III (FW) inicialai, ordino centre buvo ąžuolo šaka. 1871 ir 1914 metais ordino centre buvo kaizerių Vilhelmo I ir Vilhelmo II inicialai, o viršutinėje dalyje – stilizuota Prūsijos karališkoji karūna. Atkurdamas ordiną 1939 m., Adolfas Hitleris įsakė vietoj savo inicialų į ordino centrą įtraukti svastiką, kuri parodytų, kad nacionalsocialistinė valstybė yra šio apdovanojimo pagrindas.

Vokietijos feldmaršalams Bliucheriui (1813 m. rugpjūčio 31 d .) ir Hindenburgui (1916 m. gruodžio 9 d .) už išskirtinę tarnybą buvo suteiktas specialus, specialiai įsteigtas ordino laipsnis. Šis apdovanojimas buvo auksinės aštuoniakampė žvaigždės silueto, kurios centre įtaisytas Didžiojo kryžiaus ženklas. Kadangi šių žvaigždžių buvo tik dvi, jos turi savo pavadinimus – Blücherstern ir Hindenburgstern.

Nuo 1819 m. ordinas tapo valstybiniu simboliu, pirmiausia Prūsijoje, o paskui ir Vokietijoje.

1813–1918 m. buvo 4 laipsniai:

• Geležinio kryžius 2 klasė (vok. Eisernes Kreuz 2. Klasse)
• Geležinio kryžius 1 klasė (vok. Eisernes Kreuz 1. Klasse)
• Didysis Geležinio Kryžiaus kryžius (vok. Großkreuz des Eisernen Kreuzes)
• Didžiojo Geležinio Kryžiaus kryžiaus žvaigždė (vok. Stern zum Großkreuz)

Ordinai įteikiami su juoda juostele ir baltais apvadais. Tie apdovanotieji, kurie jį gavo ne už karinius nuopelnus, juostelė buvo balta su juodais apvadais.

Didžiuoju kryžiumi buvo apdovanoti tik aukščiausi Vokietijos kariuomenės karininkai. Išimties tvarka Frydrichas Vilhelmas III apdovanojo Švedijos ir Norvegijos karalių Karolį XIV Joną.

Įdomu tai, kad ir Geležinio Kryžiaus skiriamieji ženklai, kuriuos 1813 m. įsteigė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, buvo suteikti Rusijos gvardijos kariams, kurie 1813 m. rugpjūčio 17 d. kovėsi Kulmo mūšyje. Specialiai Prūsijoje pagaminti apdovanojimai kariams buvo išdalinti tik 1816 m. balandžio mėn. Ženklai buvo pagaminti iš alavo; išdalinta 11 120 kryžių.

Geležiniu kryžiumi nebuvo apdovanojama per 1866 m. Austrijos ir Prūsijos karą, nes tai buvo laikoma pilietiniu karu .

Apdovanojimai 1870–1871 m.

Prancūzijos-Prūsijos karo metu ordiną 1870 m. liepos 19 d. atkūrė Vilhelmas I.

Apdovanojimai 1914–1918 m.

Didysis kryžius 1914 m.

1914 m. rugpjūčio 5 d. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kaizeris Vilhelmas II vėl atkūrė ordiną. Vėliau Geležiniu kryžiumi buvo apdovanojama taip dažnai, kad tai neigiamai paveikė aukštą jo statusą. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išdalinta apie 5 milijonus II laipsnio geležinių kryžių ir 218 tūkstančių I laipsnio.

Apdovanojimai 1939–1945 m.

Kaspinėlių kaita pagal metus

EK II – 1914 m.

EK II – 1939 m.

EK I – 1914 m.

EK I – 1939 m.

Lakūnė-bandytoja Hanna Reitsch. 1941 m. balandžio mėn.

Antrojo pasaulinio karo pradžije Adolfas Hitleris paskutinį kartą atkūrė šį ordiną. Geležinis kryžius tapo storesnis, ant priekinės pusės apatinio spindulio buvo užrašas 1939 (reverse liko užrašas 1813) ir centre svastika. Buvo įsteigtas geležinio kryžiaus riterio laipsnis. Ji buvo dėvimas ne su tradicinės juodai baltos, o su juodai baltos-raudonos juostele.

1940 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 102 (849 dalis), nustatyti 6 ordino laipsniai:

• Geležinis kryžius 2 klasė (vok. Eisernes Kreuz 2. Klasse)
• Geležinio kryžius 1 klasė (vok. Eisernes Kreuz 1. Klasse)
• Geležinio kryžiaus riterio kryžius (vok. Ritterkreuz des Eisernen Kreuzes)
• Geležinio kryžiaus riterio kryžius su ąžuolo lapais (vok. Ritterkreuz des Eisernen Kreuzes mit Eichenlaub)
• Didysis Geležinio Kryžiaus kryžius (vok. Großkreuz des Eisernen Kreuzes)
• Didžiojo Geležinio kryžiaus žvaigždė arba Geležinis kryžius su aukso spinduliais (vok. Stern zum Großkreuz)

Vėlesniais metais atsirado papildomi laipsniai:

• Geležinio kryžiaus Riterio kryžius su ąžuolo lapais ir kalavijais (vok. Ritterkreuz des Eisernen Kreuzes mit Eichenlaub und Schwerter)
• Geležinio kryžiaus Riterio kryžius su ąžuolo lapais, kardais ir deimantais (vok. Ritterkreuz des Eisernen Kreuzes mit Eichenlaub, Schwerter und Brillanten)
• Geležinio kryžiaus Riterio kryžius su auksiniais ąžuolo lapais, kardais ir deimantais (vok. Ritterkreuz des Eisernen Kreuzes mit goldenem Eichenlaub, Schwerter und Brillanten)

Iš pradžių buvo planuota, kad karo pabaigoje vokiečių vadovybė įteiks tik 12 tokių apdovanojimų, o 12 geriausių karių sės prie riterio stalo. Vienintelis šio apdovanojimo savininkas tapo Hansas-Ulrichas Rudelis (Hans-Ulrich Rudel).

Per Antrąjį pasaulinį karą vien sausumos pajėgose buvo apdovanota apie 2,3 milijono II klasės geležiniais kryžiais ir 300 tūkstančių I klasės. Apskaičiuota, kad bendras Antrojo pasaulinio karo apdovanojimų skaičius yra 3 milijonai II klasės geležinių kryžių (įskaitant 49 moteris, iš kurių 19 yra oficialiai patvirtintos, taip pat britų dvigubas agentas Juanas Puyolas Garcia) ir 300 tūkstančių I klasės.

Didžiuoju Geležinio kryžiaus kryžiumi buvo apdovanojama tik vieną kartą. 1940 m. liepos 19 d. jis buvo suteiktas Liuftvafės Reichsmaršalui Hermann Göring. 1945 m. balandžio 23 d. apdovanojimas buvo atimtas Hitleriui nusprendus, kad Göringas jį išdavė.

Aukščiausio laipsnio ordinu su aukso spalvos ąžuolo lapais, kardais ir deimantais buvo apdovanotas tik vienas asmuo: Liuftvafės pilotas Hansas Ulrichas Rudelis, žinomas dėl to, kad mirtinai sugadino linijinį karo laivą Marat ir sunaikino kelis šimtus sovietų tankų.

Po Antrojo Pasaulinio karo

1956 metais geležinis kryžius tapo Bundesvero, Vokietijos karinių pajėgų, emblema.

Įdomūs faktai

• Geležinis kryžius ant vokiečių karinės technikos vaizduojamas kaip atpažinimo ženklas. Tradicija prasideda nuo Pirmojo pasaulinio karo.
• Geležinis kryžius atvaizduojamas Vokietijos karinių jūrų pajėgų vėliavose.
• Po pergalės prieš Napoleoną deivė Viktorija, kurią prancūzai demontavo nuo Brandenburgo vartų ir išvežė, grįžo į Berlyną iš Paryžiaus ir buvo apdovanota Karl Friedrich Schinkel sukurtu Geležiniu kryžiumi.
• Vienintelis anglas, gavęs Geležinį Kryžių, buvo dvigubas šnipas ir agentas Eddie Chapmanas.
• Geležinis kryžius paprastai būdavo įteikiamas tik kareiviams ir karininkams, tačiau būta atveju, kai už karinių užduočių atlikimą jį gaudavo civiliai. Pavyzdžiui: lakūnė-bandytoja Hanna Reitsch – pirmoji moteris, gavusi geležinio kryžiaus (pirmos klasės) apdovanojimą ir Melitta Schenk Gräfin von Stauffenberg – antroji moteris gavusi geležinio kryžiaus (antros klasės) apdovanojimą.

Nuorodos

• Geležinio kryžiaus kavalieriai