Hermann Hesse

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Hermann Hesse
Hermanas Hesė, 1927 m.
Gimė	1877 m. liepos 2 d. Kalve, Vokietija
Mirė	1962 m. rugpjūčio 9 d. (85 metai) Montanjola, Šveicarija
Veikla	šveicarų poetas
Vikiteka	Hermann Hesse
Parašas

Hermanas Hesė (vok. Hermann Hesse; 1877 m. liepos 2 d. Kalvas, Vokietija – 1962 m. rugpjūčio 9 d. Montanjola, Šveicarija) – vokiečių-šveicarų poetas, dailininkas.

Gimė Kalve, Vokietijoje, misionieriaus šeimoje. Prisiminimai apie vaikystę būdingi visai Hermano Hesės kūrybai. Jį visą laiką domino vaiko psichinis vystymasis bei švietimo įtaka šiam procesui. 1946 m. jam suteikta Frankfurto Gėtės premija ir Nobelio literatūros premija, 1955 m. Vokietijos knygų prekybos taikos premija. Priskiriamas intelektualiųjų psichologinių romanų rašytojų grupei.

Gyvenimas ir kūryba

Keletą metų pasimokęs gimnazijoje, jis perėjo į Maulbrono vienuolyne įsikūrusią evangelikų teologijos seminariją, tačiau čia ištvėrė tik vienerius metus. Hermannas pabėgo iš vienuolyno, po mėginimo nusižudyti buvo gydomas ligoninėje. Pabandęs ir metęs mokslus pas laikrodžių fabriko mechaniką, jis pradėjo mokytis knygų pardavėjo amato Tiubingene. Besimokydamas vakarais labai daug skaitė romantikų kūrinių, be to, pats bandė rašyti. Pirmieji H. Hesses eilėraščiai išspausdinami žurnale „Deutsches Dicterheim“. 1898 metų rudenį pasirodė jo pirmoji eilėrasčių knyga „Romantinės dainos“, po metų antroji – „Valanda po vidurnakčio“. Netrukus jis persikėlė į Bazelį ir dirbo knygyne bei antikvariate, retkarčiais keliaudavo po Šveicariją, nuvykdavo į Italiją. Apsakymas Pėteris Kamencindas susilaukė pirmos didelės literatūrinės sėkmės ir suteikė galimybę pradėti laisvo rašytojo gyvenimą. 1905 m. jis vedė bazelietę Mariją Bernuli ir kelerius metus su ja gyveno Gajenhofene prie Bodeno ežero. Su ja susilaukė trijų sūnų. Vėliau Hesė vedė dar du kartus. Gyvenant Gajenhofene rašytoją greitai aplankė sėkmė ir visuotinis pripažinimas.

Romanas „Po ratu“, pasakojantis tragišką mokinio istoriją, buvo daug kartų išleistas. Būdamas kritišku ano laiko literatūros stebėtoju, jis reguliariai įvairiems laikraščiams ir žurnalams rašė recenzijas, o 1907–1912 metais buvo vienas liberalaus ir demokratinio žurnalo „Marz“ leidėjų. Tuo laikotarpiu parašo apsakymų rinktines „Šiapus“ ir „Kaimynas“ bei romaną „Gertrūda“. Grįžęs iš kelionės po Indiją, jis 1911 m. su šeima persikėlė į Berną. Išleidžiamas romanas „Roshaldė“. Prasidėjus I Pasauliniam karui, be rašytojo darbo užsiėmė visuomenine veikla ir 1914–1919 metais rūpinosi vokiečių karo belaisvių globa. Po to, kai jis antišovinistinį straipnį „O draugai, ne tie tonai“ 1914 m. išspausdino laikraštyje „Neue Zurcher Zeitung“, vokiečių spaudoje pasipylė pikti įžeidinėjimai. Dėl šio ir kitų politinių straipsnių vokiečių spaudoje jis vadinamas „tipu be tėvynės“. 1916 metais, mirus H. Hesses tėvui, rašytoją ištinka gili krizė, jis daug laiko praleidžia gydydamasis sanatorijoje, taikomas psichoterapijos metodas – pokalbiai su Jozefu Langu – Karlo Gustavo Jungo mokiniu. Nuo 1919 m. iki savo mirties daugiausia gyveno Montanjoloje, o nuo 1923 m. turėjo Šveicarijos pilietybę. 1919 metais išleido romaną „Demianas“, kurį pasirašė Emilio Sinklerio slapyvardžiu. Pasibaigus karui ir netekus darbo karo belaisvių rūpybos centre, rašytojas palieka Berną ir su šeima persikelia į Montanjolos kaimą prie Lugano ežero. Gyvendamas gamtos prieglobstyje jis vėl patiria įkvėpimą ir parašo apsakymus „Kleinas ir Vagneris“ bei „Paskutinė Klingzoro vasara“, taip pat tapo akvareles, gilina Rytų religijų bei filosofijos žinias. Su patirtimi parsivežta iš kelionių į Indiją susijusią knygą „Sidharta“ po tiek metų įstengia užbaigti tik po psichoterapinių pokalbių su K. G. Jungu. Sušlubavus sveikatai dažnai gydosi nuo reumato Badeno gydyklose, čia gimsta saviironijos persmelktas kūrinys „Kurortininkas“. Netrukus vėl prasideda kūrybiškai itin sėkmingas laikotarpis, parašo žymiausius savo kūrinius: „Stepių vilkas“, „Narcizas ir Auksaburnis“, „Kelionė į Rytų šalį“ bei Nobelio premiją apdovanotą romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“. Miršta netrukus po savo aštuoniasdešimt penktojo gimtadienio, patyręs kraujo išsiliejimą į smegenis. Į lietuvių kalbą yra išversti romanai „Stepių vilkas“ (1979), „Paskutinė Klingzoro vasara“ (1979), „Stiklo karoliukų žaidimas“ (1984), „Demianas“ (1990), „Sidhatra“ (1990), „Kelionė į Rytų šalį“ (1991), „Narcizas ir Auksaburnis“ (1995), „Pėteris Kamencindas“ (1998), „Gertrūda“ (1998), „Roshaldė“ (1999), „Po ratu“ (2000), įvairių žanrų knygos „Esė“ (1991), „Atsitokėjimai“, (1990), „Sapnas apie fleitą“ (2001), „Skaitymai minutėms“ (2001), „Mažame mieste“ (2002). Hermann Hesse kūrinių motyvais dailininkė Ramunė Vėliuvienė yra sukūrusi 2 darbų cilkus: „Stepių vilkas“ ir „Sidharta“ (2002 m.)

Bibliografija

• 1898 Romantische Lieder (Romantinės dainos)
• 1899 „Valanda po vidurnakčio“
• 1904 Peter Camenzind (Pėteris Kamencindas)
• 1906 „Po ratu“
• 1907 „Šiapus“
• 1908 „Kaimynai“
• 1910 „Gertrūda“
• 1911 „Kelyje“
• 1912 „Aplinkkeliai“
• 1913 „Užrašai iš Indijos“
• 1914 „Roshaldė“
• 1915 „Knulpas“
• 1915 „Vienišojo muzika“
• 1919 Demian (Demianas)
• 1920 „Paskutinė Klingzoro vasara“
• 1920 „Kleinas ir Vagneris“
• 1920 „Kelionė“
• 1921 „Žvilgsnis į chaosą“
• 1922 Siddhartha (Sidharta)
• 1923 „Sinklerio užrašai“
• 1925 „Kurortininkas“
• 1926 „Vaizdų knyga“
• 1927 „Kelionė į Niurnbergą“
• 1927 Der Steppenwolf (Stepių vilkas)
• 1928 „Pamąstymai“
• 1928 „Krizė: dienoraščio puslapiai“
• 1930 Narziß und Goldmund (Narcizas ir Auksaburnis)
• 1932 Die Morgenlandfahrt (Kelionė į Rytų šalį)
• 1943 Das Glasperlenspiel (Stiklo karoliukų žaidimas)

Vikicitatos