Juozas Tallat-Kelpša
| Juozas Tallat-Kelpša | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1889 m. sausio 1 d. Kalnujai, Raseinių valsčius
|
| Mirė | 1949 m. vasario 5 d. (60 metų) Vilnius
|
| Palaidotas (-a) | Senosiose Rasų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Abramavičiūtė-Tallat-Kelpšienė |
| Vaikai | Stanislava Dalija Tallat-Kelpšaitė, Violeta Tallat-Kelpšaitė-Bataitienė |
| Veikla | operos dirigentas, kompozitorius, pedagogas |
| Alma mater | Peterburgo konservatorija |
 Vikiteka |
Juozas Tallat-Kelpša |
Juozas Tallat-Kelpša, arba Juozas Tallat Kelpša[1] (1889 m. sausio 1 d. Kalnujuose, Raseinių valsčius – 1949 m. vasario 5 d. Vilniuje) – Lietuvos profesionalaus operos teatro organizatorius, operos dirigentas, kompozitorius, pedagogas, muzikas visuomenininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Protėviai buvo totorių bajorai, susigiminiavę su lietuviais. 1900 m. baigęs Ylakių liaudies mokyklą, mokėsi Palangos progimnazijoje, brandos atestatą gavo Peterburge (Rusija). Muzikos pradmenis gavo iš savo tėvo vargonininko. Vėliau mokėsi Rokiškio vargonininkų mokykloje pas Rudolfą Lymaną.
1905–1907 m. gyveno Vilniuje, kur Rusų muzikos draugijos mokykloje išmoko griežti violončele. Mokytojavo pradžios mokykloje, vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vadovavo Lietuvių savišalpos draugijos chorui – prisijungus „Kanklių“ draugijos chorui, susidarė 70–80 dalyvių kolektyvas, kuris rengė koncertus-vakarus, giedojo bažnyčioje. 1907 m. G. Landsbergio-Žemkalnio „Eglei žalčių karalienei“ parašė muziką ir su choru tą veikalą pastatė.
1907–1916 m. gyveno Peterburge: konservatorijoje studijavo kompozicijos teoriją pas A. Liadovą, M. Šteinbergą ir J. Vytuolį. Vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams, dirigavo operečių spektaklius, dalyvavo dramos vaidinimuose, akompanavo solistams, kūrė muziką scenos veikalams. Vasaros atostogų metu Lietuvoje užrašinėjo liaudies dainas, organizavo chorus. 1909 m. sausio mėn. per atostogas Vilniuje pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“. Tais pačiais metais Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime Vilniuje išrinktas dainų ir melodijų rinkimo komisijos nariu.
1910 m. ir 1914–1916 m. dirbo Šv. Kotrynos berniukų gimnazijoje dainavimo ir muzikos mokytoju. 1910 m. vasario mėn. su sustiprintu Peterburgo lietuvių choru dalyvavo etnografiniame keturiolikos tautų koncerte. 1912 m. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metinių minėjimo koncerte, be kitų kūrinių, buvo atliktos ir M. K. Čiurlionio penkios harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.
1916 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, tarnavo įvairiuose Rusijos miestuose: Mogiliave, Oriole, Kurske, Voroneže. 1918 m. apsigyveno Vilniuje, kur subūrė lietuvių mišrųjį chorą, dėstė muziką lietuvių gimnazijoje, rengė koncertus. Į valdžią atėjus bolševikams, išrinktas Švietimo liaudies komisariato muzikos kolegijos nariu, rūpinosi lietuvių operos teatro ir muzikinio švietimo organizavimu, išvyko į Maskvą susipažinti su muzikos mokyklų darbu.
Tarpukaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1919–1920 m. gilino teorines žinias pas prof. G. Šumaną Berlyno valstybinėje meno akademijoje. Lenkijai okupavus Vilnių, 1920 m. apsigyveno Kaune. Vadovavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijai. 1920 m. paskirtas suvalstybintos Juozo Naujalio muzikos mokyklos direktoriumi. 1920–1923 m. vadovavo Kauno muzikos mokyklos operos klasei ir simfoniniam orkestrui.
Prisidėjo prie Operos vaidyklos įsteigimo, pirmasis jos dirigentas. 1920 m. gruodžio 31 d. dirigavo pirmąjį teatre pastatytą spektaklį – Džiuzepės Verdžio operą „Traviata“. 1923 m. Valstybės teatro direktorius, 1920–1944 m. vyr. dirigentas.
1925 m. vasarą išvyko į Čekoslovakiją ir Austriją pasitobulinti operinio dirigavimo srityje. 1926 m. išrinktas į Lietuvos švietimo ministerijos Meno tarybą. Nuo 1933 m. Lietuvos filharmonijos draugijos Meno tarybos narys. 1933–1944 m. vadovavo Kauno konservatorijos operos klasei ir simfoniniam orkestrui. 1935 m. buvo pasiųstas į Belgiją išbandyti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštui pagamintus varpus ir parsiųsdinti juos į Lietuvą.[2]
Sovietmetis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1940 m. liepos mėn. Liaudies Seimo rinkimų proga parašė pirmuosius propagandinio turinio darbus – chorines dainas ir solo su fortepijonu. 1944 m. Kauno valstybinio dramos teatro ir Kauno konservatorijos direktorius. 1944–1949 m. LSSR valstybinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. 1945 m. nusipelnęs meno veikėjas, 1948 m. Stalino premijos laureatas.
1942–1949 m. gyveno Kaune, Laisvės al. 69, verslininkės Minos Kotkauskienės name.
1948–1949 m. Vilniaus konservatorijos operinio parengimo katedros vedėjas ir operos studijos vadovas. 1948 m. profesorius. Jo pastangomis pastatyta Piotro Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“. 1948–1949 m. pirmasis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas. Mirė 1949 m. vasario 5 d. diriguodamas radijuje savo „Kantatą apie Staliną“. Palaidotas Rasų kapinėse.[3][4][5]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]J. Tallat-Kelpšos kūrybinis palikimas – tai solo ir choro dainos, „Kantata apie Staliną“ (1947 m.), simfoniniai ir kameriniai kūriniai. Jo dainos „Čiūto“, „Gale lauko toli“ ir „Meno daina“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse, be jų neapsiėjo ir Lietuvos chorai, dainų šventės. Muzika, parašyta lietuviškiems vaidinimams Vilniuje, Peterburge ir Kaune, iki mūsų dienų neišliko.[6]
.jpg)
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1949 m. pastatytas antkapinis paminklas, jame iškaltas kantatos apie Staliną IV d. („Prabilo žemė“) motyvas.[7]
- 1949 m. Vilniaus konservatorijai suteiktas Juozo Tallat-Kelpšos vardas.
- 1983 m. išleista kompozitoriaus Jono Nabažo ir muzikologės Eugenijos Ragulskienės parengta knyga.
- 1989 m. sausio 8 d. ant namų Kaune (Laisvės al. 69 ir Rotušės a. 13) pritvirtintos memorialinės lentos su bareljefais (skulpt. Stasys Žirgulis).[8]
- paminklinis akmuo Kalnujuose, gimtosios sodybos vietoje.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Juozas Tallat-Kelpša. Gyvenimas ir kūryba. Straipsniai ir laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai (sud. Jonas Nabažas, Eugenija Ragulskienė). – Vilnius: Vaga, 1983.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Juozas Tallat Kelpša. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ Juozo Tallat-Kelpšos odisėja dėl Kauno kariliono // Literatūra ir menas, 2009 m. vasario 6 d., Nr. 3223
- ↑ Vaclovas Juodpusis. Juozas Tallat-Kelpša. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 255
- ↑ http://www.emokykla.lt/svetaines/vartai/lietuvos_kompozitoriai/new_page_23.htm Archyvuota kopija 2006-05-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kaip gimė profesionalus lietuvių operos teatras // Nemunas, 2009 m. vasario 5 d., Nr. 5 (231–672) Archyvuota kopija 2012-12-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.mxl.lt/lt/classical/persons/works/tallatkelpsa/36?ref=/lt/classical/persons/41&s_sf=wrk_duration&s_so=desc
- ↑ Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius: Mintis, 1984. – 54-56 psl.
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=TALLAT-KELP%D0A%20JUOZAS Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.