Kopernikas (Mėnulio krateris)

Koperniko kraterio padėtis (Nr. 2) Mėnulio matomosios pusės šiaurės pusrutulyje

Kopernikas (lot. Copernicus, 9.7°š. pl. 20.1°v. ilg. / 9.7; -20.1) – smūginis Mėnulio krateris, esantis Mėnulio matomosios pusės centrinėje dalyje, šiek tiek į šiaurę ir į vakarus. Pavadintas lenkų astronomo Mikalojaus Koperniko (1473−1543) garbei.

Koperniko krateris, „Apollo 12“ misijos nuotrauka, 1969 m.

Koperniko krateris yra vienas žinomiausių Mėnulio kraterių. Skersmuo 93−107 km. Jis matomas iš Žemės be optinių priemonių pagalbos ir yra tarp Lietų ir Salų jūrų. Koperniko kraterį visomis kryptimis puošia didžiulė spindulių sistema. Spinduliai nusitęsia iki 800 km Mėnulio paviršiumi. Tai meteorito išmuštos iš kraterio medžiagos juostos, kurių storis gali siekti kelias dešimtis metrų. Savo spindulių sistema Kopernikas dominuoja Mėnulio matomosios pusės šiaurės pusrutulyje panašiai kaip Tichas pietiniame.

Manoma, kad Kopernikas yra jaunesnis nei 1 mlrd. metų krateris. Tikima, kad „Apollo 12“ misijos paimti Mėnulio grunto mėginiai yra iš kraterio išmušta medžiaga. Jos nustatytas amžius − apie 800 mln. metų. Koperniko forma apskritiminė, pakraščiai smailiomis viršūnėmis, kas tikriausiai iššaukta daugelio nuogriuvų. Vidinės kraterio sienos stambios su daugeliu besileidžiančių terasų. Koperniko dugnas yra 3760 m gylyje, dugno centre − grupė kalnų, kurie pasiekia 800−1200 m aukštį. 50 km atstumu nuo kraterio ribų koncentriškai išsidėsčiusios kalvos, pasiekiančios 900 m aukštį prie pakraščio, taip pat yra koncentrinių gūbrių ir kt. Pagal kraterio pavadinimą Mėnulio stratigrafijoje pavadintas jauniausias periodas.