Kosmetika

Veido ir akių kosmetikos priemonės ir įrankiai

Kosmetika – bendras pavadinimas medžiagoms, naudojamoms pakeisti, puoselėti, pagražinti žmogaus kūno išvaizdą (odos, plaukų, nagų būklę ar kvapą). Kosmetika paprastai vadinami odos priežiūros kremai, losjonai, pudros, kvepalai, lūpdažiai, rankų ir kojų nagų lakas, akių ir veido kosmetikos priemonės, plaukų dažai, plaukų želė ir lakas, dezodorantai, vonios aliejai ir druskos ir kiti panašūs produktų tipai. Jų naudojimas yra labai plačiai paplitęs, ypač – tarp vakarietiškosios kultūros moterų.

Kosmetikos rinkoje šiuo metu dominuoja nedidelis skaičius tarptautinių korporacijų, kurių daugumos kilmė siekia XX a. pradžią.

Istorija

Pirmasis archeologinis kosmetikos naudojimo įrodymas yra iš senovės Egipto ir datuojamas maždaug 4000 m. pr. m. e. Kosmetiką taip pat naudojo senovės graikai ir romėnai.

Senasis testamentas aprašo kosmetikos naudojimą tarp žydų (pvz., 2 Karalių 9:30), tas laikotarpis apytiksliai datuojamas 840 m. pr. m. e.

Viduramžiais ir renesanso laikotarpiu vakarų Europoje kosmetikos vartojimas buvo ypač paplitęs, tačiau apsiribojo aukštesniosiomis klasėmis.

Tam tikrais istorijos laikotarpiais į kosmetiką būdavo žiūrima neigiamai. Pavyzdžiui, XIX a. Anglijoje ją naudodavo daugiausiai tik prostitutės, o karalienė Viktorija viešai pasmerkė veido dažymą kaip netinkamą ir vulgarų paprotį, priimtiną tik aktoriams. Adolfas Hitleris taip pat manė, kad kosmetika tinkama tik klounams, o ne aukštesniosios rasės moterims.

Ilgą laiką nesant jokio kosmetikos gamybos reguliavimo mechanizmo, dalis kosmetinių priemonių būdavo pavojingos ar ypač pavojingos sveikatai. Į egiptiečių ir romėnų kosmetikos sudėtį įėjo nuodingas elementas gyvsidabris, o dažnai ir švinas. Renesanso laikotarpiu tarp aukštesniosios klasės vyrų ir moterų buvo paplitusi veidą balinanti pudra, gaminama iš „baltojo švino“. Ankstyvojo XX a. akių tušas kartais sukeldavo net aklumą.

Iki XX a. vidurio kosmetikos naudojimas išplito beveik visose pasaulio kultūrose.