Marathų kalba
| Marathų kalba मराठी | |
| Kalbama | Indijoje |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~90 mln. |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | 11 |
| Kilmė | indoeuropiečių indoiranėnų indoarijų pietų indoarijų marathų–konkanių marathų |
| Rašto sistemos | devanagari, modi |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Indija |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | mr |
| ISO 639-2 | mar |
| ISO 639-3 | mar |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
 Vikipedija Marathų kalba | |
Marathų kalba (मराठी = Marāṭhī) – indoiranėnų kalbų šakos indoarijų kalba, kuria kalbama Vakarų Indijoje, ypač Maharaštros valstijoje. Tai gimtoji marathų kalba. Kaip gimtąja kalba ja kalba 83 mln. žmonių (ketvirta Indijoje). Ji taip pat oficialųjį statusą turi Goa valstijoje, Damano ir Diu, Dadros ir Nagar Havelio teritorijose, taip pat vietomis vartojama Andhra Pradešo, Gudžarato, Karnatakos, Tamilnado ir kitose valstijose Indijoje, indų išeivių Mauricijuje, Pakistane, Singapūre, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje.
Marathų kalba patyrė dravidų kalbų įtaką. Neišliko balsių fonologinis ilgumas ir nazalizacija, bet išlaikyta bevardė giminė. Vardažodžių kaitybai, be fleksinių, būdingos ir kitos formos. Veiksmažodžio skiriami du asmenavimo tipai, gausu beasmenių konstrukcijų. Asmeninės ir vardažodinės formos įvairuoja. Yra skolinių iš sanskrito, hindi, taip pat dravidų, persų, arabų, anglų, portugalų ir kitų kalbų.
Suskaičiuojama ~40 marathų kalbos tarmių: ahirani (Vakarų Khandešo regionas), khandeši (Rytų Khandešo regionas, Maharaštros valstijos šiaurės vakarų dalis), varhadi, arba vaidarbhi (Vidarbhos regionas, Maharaštros valstijos rytinė dalis), samavedi (Nala Soparos ir Viraro regionai į šiaurę nuo Bombėjaus) ir are marathi (Andhra Pradešo valstija). Dabartinė bendrinė marathų kalba susiklostė Punos regiono tarmių pagrindu.
Marathų kalba kildinama iš maharaštri prakrito, kuris buvo oficiali Satavahanų valstybės kalba. Seniausi rašto paminklai – iš VIII amžiaus. Marathų kalbos plėtotę paskatino Devagiri Jadavų dinastija, kuri šią kalbą pasirinko savo dvaro kalba, mahanubhavų sektos ir varkarių vaišnaviškas bhakti sąjūdis. Vienas žymiausių kalbos plėtotojų – Džnanešvara, parašęs aiškinimus „Bhagavadgytai“.[1]
XIII–XX a. pr. marathų kalba buvo užrašoma modi raštu. Vėliau įsigalėjo devanagari.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kazimieras Seibutis. Marathų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008