Memento mori

Antkapis su įrašu memento mori Edinburge (Škotija)

Jaunuolis su kaukole (Fransas Halsas, ~1626 m.)

Memento mori (lot. atmink, kad mirsi) – lotynų kalbos posakis, primenantis, kad žmogus yra mirtingas. Plačiai vartojamas viduramžių krikščionybės teorijoje ir praktikoje, vaizduojant mirtingumą, pabrėžiant žemiško gyvenimo tuštybę, laikiną turtų ir siekių pobūdį. Ši frazė dažniausiai siejama su ars moriendi („menu numirti“), atitinkama Vakarų literatūra. Memento mori yra svarbi asketinių disciplinų dalis kaip charakterio tobulinimo priemonė, ugdanti atsiskyrimą ir kitas dorybes, nukreipianti dėmesį į sielos nemirtingumą ir pomirtinį gyvenimą.

Mene memento mori yra meninis ar simbolinis priminimas apie mirtingumą. Europos krikščioniškojo meno kontekste „posakis [...] išsivystė su krikščionybės augimu, kuris pabrėžė dangų, pragarą ir sielos išgelbėjimą pomirtiniame gyvenime“.

Istorija

Antika

Platono dialoge „Faidonas“, kuriame primenama apie Sokrato mirtį, pristatoma idėja, kad tinkama filosofijos praktika yra „apie nieką kitą, išskyrus mirimą ir buvimą mirusiu“. Klasikinės antikos stoikai ypač pasižymėjo šios disciplinos darbais, o Senekos „Laiškuose Lucilijui“ gausu priminimų pamąstyti apie mirtį. Stoikas Epiktetas sakė savo mokiniams, kad jie, bučiuodami savo vaiką, brolį ar draugą, turėtų sau priminti, kad jie yra mirtingi, ribojantys savo malonumus, kaip tai daro „tie, kurie stovi už triumfatorių nugarų ir primena jiems apie jų mirtingumą“.

Ankstyvoji krikščionybė

Antrajame mūsų eros amžiuje krikščionių teologas Tertulijonas iš Kartaginos tvirtino, kad per romėnų triumfo procesiją nugalėjęs generolas už savęs statydavo žmogų (vėlesnėse versijose, vergą), iškeliantį karūną virš jo galvos ir šnabždantį Respice post te. Hominem te memento („Pasirūpink savimi [po savo mirties] ir prisimink, kad esi [tik] žmogus“). Nors šiais laikais tai tapę įprastu tropu, tačiau iš tikrųjų kiti senovės autoriai to nepatvirtino, matyt, tai buvo daugiau krikščioniškas moralizavimas, nei tikras istorinis faktas.

Transi stiliaus skulptūra Bar le Diuko bažnyčioje (Grand Estas) pagal Oranžo princo René de Chalon našlės užsakymą: princas tiesia ranką su širdimi dievui fone tviskančios prabangos, kuria mėgavosi gyvendamas

Europoje nuo viduramžių iki Viktorijos epochos

Vėliau ši idėja buvo plėtojama krikščionybėje, kur didelis dėmesys teko dieviškam teismui, dangui, pragarui, sielos išgelbėjimui, ir mirtis buvo iškelta į pirminį sąmonės planą. Nenugalimos mirties simboliką memento mori mene ir literatūroje įkūnija visa krikščioniškojo meno produkcija. Krikščionybės kontekste memento mori įgyja moralizuojančią paskirtį, pakankamai prieštaraujančią klasikinės senovės temai nunc est bibendum („dabar laikas gerti“). Krikščioniui mirties perspektyva padeda pabrėžti žemiškų malonumų, prabangos ir pasiekimų tuštumą ir trumpumą, reiškia ir kvietimą sutelkti mintis apie laukiantį pomirtinį gyvenimą. Šiame kontekste dažnai su memento mori siejamas biblinis įpareigojimas in omnibus operibus tuis memorare novissima tua, et aeternum non peccabis (pagal Vulgatos lotynišką Siracido knygą 7:40, „visuose darbuose prisiminkite apie savo pabaigą ir niekada nenusidėsite“). Tai atsispindi ritualinėse Pelenų dienos apeigose, kai pelenų patepimas ant tikinčiojo kaktos palydimas žodžiais „Atmink, žmogau, kad esi dulkė ir į dulkę pavirsi“.

Akivaizdžiausios vietos, kuriose randama memento mori, yra laidojimo paminklai ir architektūra. Šiuolaikiniu požiūriu, sunkiai suvokiamas yra antkapinės skulptūros transi stilius, arba „lavono antkapis“ (angl. cadaver tomb), vaizduojantis yrantį mirusiojo lavoną. Šie kilmingųjų antkapiniai paminklai pradėti kurti vėlyvaisiais viduramžiais. Tokia puošyba priminė fizinio kūno laikinumą, nemirtingos sielos prieglaudą žemėje, kad mirtis ir tam tikras perėjimas (iš čia ir transi sąvoka) – neišvengiama lemtis, procesas, kurio metu kūnas, kaip ir bet kokie žemiški turtai, praranda savo prasmę. Transi tradicijoje nuogas kūnas su irstančių drabužių liekanomis simbolizavo visų lygybę prieš mirtį. Vėliau puritonų antkapiniai akmenys kolonijinėse JAV dažnai vaizdavo sparnuotas kaukoles, skeletus ar angelus. Tai viena iš daugelio temų, susijusių su kaukolės vaizdais.

Kitas memento mori pavyzdys yra kaulų koplyčios, pvz., Sedleco kaulų koplyčia Čekijoje, Capela dos Ossos Evoroje (Portugalija), Kapučinų kripta Romos Barberini aikštėje. Tai koplyčios, kuriose sienos yra visiškai ar iš dalies padengtos žmogaus liekanomis, dažniausiai kaulais. Įėjimą į Capela dos Ossos puošia toks užrašas: „Čia gulime mes, nuogi kaulai, laukiame tavųjų“.

Vėlyvaisiais viduramžiais išpopuliarėjęs Danse Macabre, arba Mirties šokių, žanras yra dar vienas gerai žinomas memento mori temos pavyzdys. Šiuo atveju vaizduojama šokanti giltinė, kuri nepasigaili nei vieno – nei turtingo, nei vargšo. Šios ir panašios scenos pavaizduotos daugybėje Europos bažnyčių. 1874 m. prancūzų kompozitorius Šarlis Kamilis Sen Sansas sukūrė žinomą simfoninę poemą orkestrui „Danse Macabre“.

Laikrodis anksčiau buvo tinkamas prietaisas, primenantis, kad mirtingojo laikas Žemėje trumpėja su kiekviena praeinančia minute. Viešieji laikrodžiai būdavo papuošiami devizais apie bėgančias valandas, pvz., ultima forsan („galbūt paskutinė“ [valanda]) arba vulnerant omnes, ultima necat („jos visos žeidžia, bet paskutinė nužudo“). Net ir šiandien laikrodžiai dažnai turi įrašytą šūkį tempus fugit („laikas bėga“). Seni mušantys laikrodžiai dažnai turėjo automatinius įtaisus, pasirodančius mušti valandoms. Kai kuriuose iš jų – garsiuose Augsburgo (Vokietija) laikrodžiuose – buvo įtaisyta valandas mušanti giltinė. Vėliau šią seną idėją yra atgaivinę kai kurie kompiuterizuoti „mirties laikrodžiai“. Škotijos karalienė Marija Stiuart turėjo didelį, sidabrinės kaukolės pavidalo laikrodį, papuoštą Horacijaus žodžiais „Blyškioji mirtis vienodai pasibeldžia ir į neturtingųjų trobeles, ir į karalių pilis“. Savo mirtingumui priminti eiliniai žmonės nešiodavosi mažesnius dalykus.

Vėlyvajame XVI a. ir per visą XVII a. buvo gaminami memento mori žiedai.

„Šv. Marija Magdalietė“, Lietuvos dailės muziejus (Janas Tyševičius, XIX a.)

Memento mori taip pat yra svarbi tema literatūroje. Gerai žinomos literatūrinės meditacijos apie mirtį anglų prozoje yra sero Tomo Brauno „Hydriotaphia, Urn Burial“ ir Džeremio Teiloro „Holy Living and Holy Dying“ (Šventasis gyvenimas ir šventoji mirtis). Šie kūriniai buvo dalis jakobinų epochos melancholijos kulto, kuris žymėjo Anglijos karalienės Elžbietos I valdymo pabaigą. XVIII a. pabaigos literatūroje elegijos tapo įprastu žanru. Tomo Grėjaus „Elegy Written in a Country Churchyard“ ir Edvardo Jango „Night Thoughts“ yra tipiški žanro kūriniai.

Be requiem ir laidotuvių tematikos, Europos ankstyvojoje muzikoje taip pat yra daug memento mori tradicijų. Tai buvo aktualu susiduriantiems su nuolatine juodosios mirties (maro) epidemijomis 1340-aisiais ir vėliau, kurie numatomą neišvengiamą likimą perteikė giesmėse – nuo save plakančių flagelantų atliekamų eilinių „Geisslerlieder“ iki tobulesnių giesmių, skambėjusių vienuolynuose ir valdovų rūmuose. Jose dažnai atsispindėjo gyvenimas kaip būtinybė ir dievo suteikta ašarų pakalnė kaip mirties išpirka. Giesmių tekstai priminė žmonėms, kad jie gyventų nenusidėdami, nes reiks stoti prieš Paskutinis teismą.

Tipiško memento mori teksto viduramžių muzikoje pavyzdys (lotyniškai):

Vita brevis breviter in brevi finietur,

Mors venit velociter quae neminem veretur,

Omnia mors perimit et nulli miseretur.

Ad mortem festinamus peccare desistamus.

Ni conversus fueris et sicut puer factus

Et vitam mutaveris in meliores actus,

Intrare non poteris regnum Dei beatus.

Ad mortem festinamus peccare desistamus.

• eilutės iš 1399 m. virelės „Llibre Vermell de Montserrat“ (Rankraštis iš Katalonijos vienuolyno ant Montserato kalno)

Atsiskyrėliai pauliečiai

Tomo Smito autoportretas Vusterio dailės muziejuje (~1680 m., JAV)

Memento mori buvo įprastas pasisveikinimas tarp atsiskyrėlių vienuolių pauliečių, save vadinusių Mirties broliais, priklausiusių Šv. Pauliaus Atsiskyrėlio ordinui (1620–1633). Kartais tvirtinama, kad trapistai taip pat vartoja šį pasisveikinimą, bet tai netiesa.

Amerikos puritonai

Kolonijinės Amerikos vaizduojamajame mene buvo apstu memento mori atvaizdų dėl puritonų įtakos. Puritonų visuomenė XVII a. Šiaurės Amerikoje į meną žiūrėjo iš aukšto, nes jį laikė nuviliojančiu tikinčiuosius nuo dievo, kas gali atvesti tik prie velnio. Nežiūrint to, portretai buvo toleruojami kaip liudijantys istoriją. XVII a. puritonas Tomas Smitas dalyvavo daugelyje jūrų mūšių ir kartu tapė. Tai matyti jo autoportrete, kur kartu pavaizduota ir kaukolė kaip tipiška puritoniška memento mori, iliustruojanti autoriaus supratimą apie neišvengiamą mirtį. Lapas su eilėmis po kaukole pabrėžia T. Smito priimamą mirtį ir pasitraukimą iš gyvųjų pasaulio (tekstas anglų k.):

Why why should I the World be minding, Therein a World of Evils Finding. Then Farwell World: Farwell thy jarres, thy Joies thy Toies thy Wiles thy Warrs. Truth Sounds Retreat: I am not sorye. The Eternall Drawes to him my heart, By Faith (which can thy Force Subvert) To Crowne me (after Grace) with Glory.

Mirusiųjų diena Meksikoje

Daug memento mori meno yra susiję su meksikiečių Mirusiųjų dienos švente, kurioje įprasta matyti kaukolės formos saldumynus ir duonos kepalus, pažymėtus „duonos“ kaulais.

Šią temą plačiai vystė ir meksikiečių menininkas Chosė Posada, kurio graviūrose įvairių sluoksnių žmonės pavaizduoti kaip skeletai.

Kita memento mori apraiška sutinkama meksikietiškoje „Calavera“, eiliuotoje literatūrinėje kompozicijoje, paprastai rašomoje garbei tebegyvenančio asmens, tarsi jis būtų jau miręs. Šios kompozicijos yra komiško tono, dažnai pateikiamos draugų rate per Numirusiųjų dieną.

Panašios koncepcijos kitose kultūrose

Budizme

Budizmo praktikoje maraṇasati medituoja mirtį. Maraṇasati yra sudėtinis Pali kalbos žodis, sudarytas iš maraṇa 'mirtis' (indoeuropiečių, giminingas lotyniškam mori) ir sati 'žinojimas', labai artimas su memento mori. Pirmą kartą jis pavartotas ankstyvuosiuose budistų tekstuose, Pali kanono sutta pitakose, su paralelėmis „šiaurės“ mokyklų agamose.

„Elegantiškoji kaukolė“, Chosė Posada, 1910 m.

Japonų dzene ir samurajų kultūroje

Apie Japonijos dzenbudistinio mirties traktavimo įtaką čiabuvių tautų kultūrai galima spręsti pagal sekančią citatą iš klasikinio samurajų etikos traktato „Hagakure“:

„Samurajų kelias yra, rytas po ryto, mirties praktika, atsižvelgiant į tai, ar ji bus čia, ar bus ten, įsivaizduojant labiausiai regimą mirties būdą ir tvirtas savo proto pašventimas mirčiai. Nors tai gali būti sunkiausias dalykas, bet jei tai daryti, tai galima ir padaryti. Nėra nieko, ko negalima būtų atlikti“.

Kasmetinio gėrėjimosi vyšnių žydėjimu ir rudens spalvomis metu, hanami ir momijigari, samurajai filosofavo, kad visi dalykai yra nuostabiausi prieš nukrisdami, todėl siekė panašiai gyventi ir mirti.

Tibetiečių budizme

Tibetiečių budizme praktikuojamas dvasios ugdymo menas, vadinamasis lodžongas. Pradiniai klasikinio lodžongo etapai prasideda nuo „Keturių minčių, kurios keičia protą“, arba tiksliau „Keturi pamokymai, galintys sukelti proto revoliuciją“. Antrasis iš šių keturių yra pamokymas apie nepastovumą ir mirtį. Visų pirma, čia sakoma, kad:

• visi sudėtingi dalykai yra nepastovūs,
• žmogaus kūnas yra sudėtingas,
• taigi, kūno mirtis yra tikra,
• mirties laikas yra neaiškus ir nekontroliuojamas.

Yra daug klasikinių šių pamokymų formuluočių, kuriomis siekiama įveikti žmoguje stiprų nuolatinį siekį gyventi taip, lyg jis tikrai nemirs šiandien.

Lalitavistara sūtra

Tibetiečių Citipati kaukė, vaizduojanti Mahākāla, primenanti apie amžiną gyvenimo ir mirties ciklą

Lalitavistara sūtra, klasikinio sanskrito kanono pagrindinis darbas, skelbia:

अध्रुवं त्रिभवं शरदभ्रनिभं नटरङ्गसमा जगिर् ऊर्मिच्युती। गिरिनद्यसमं लघुशीघ्रजवं व्रजतायु जगे यथ विद्यु नभे॥
Trys pasauliai yra praeinantys kaip rudeniniai debesys. Kaip ir sceninis spektaklis, būtybės ateina ir išeina. Šėlstančiose bangose, kaip kriokliai virš uolos. Kaip žaibas, klajūnai samsaroje blyksteli ir užgęsta.

ज्वलितं त्रिभवं जरव्याधिदुखैः मरणाग्निप्रदीप्तमनाथमिदम्। भवनि शरणे सद मूढ जगत् भ्रमती भ्रमरो यथ कुम्भगतो॥
Esybės liepsnoja ligos ir senatvės kančiomis, ir be jokios gynybos prieš Mirties gaisrą. Sumišę, ieškantys prieglobsčio pasaulio egzistencijoje, sukasi ratu ir ratu, kaip bitės, įstrigusios ąsotyje.

Udānavarga

Labai gerai žinomas skyrius pali, sanskrito ir tibetiečių kanonuose skelbia (pateikiama iš sanskrito versijos, Udānavarga):

सर्वे क्षयान्ता निचयाः पतनान्ताः समुच्छ्रयाः | सम्योगा विप्रयोगान्ता मरणान्तं हि जीवितम् |1,22|
Viskas, kas įgyjama, bus pamesta. Kas kyla, nukris. Kur yra susirinkimas, ten bus išsiskyrimas. Kas gimė, tas tikrai mirs.

Šantideva, Bodhičarjavatara

Šantideva Bodhičarjavataroje („Bodhisatvos gyvenimo būde“):

कृताकृतापरीक्षोऽयं मृत्युर्विश्रम्भघातकः। स्वस्थास्वस्थैरविश्वास्य आकमिस्मकमहाशनि:॥ २/३४॥
Mirtis nesiskiria nuo atliktų ar neatliktų užduočių. Šiuo išdaviku negalima pasitikėti, sveikas jis ar ligonis, nes jis yra kaip netikėtas, didis griaustinis. BCA 2.33

अप्रिया न भविष्यन्ति प्रियो मे न भविष्यति। अहं च न भविष्यामि सर्वं च न भविष्यति॥२/३७॥
Mano priešų neliks, nei mano draugų liks. Aš neliksiu. Nieko neliks. BCA 2:35

तत्तत्स्मरणताम याति यद्यद्वस्त्वनुभयते। स्वप्नानुभूतवत्सर्वं गतं न पूनरीक्ष्यते॥२/३६॥
Kas patirta, išnyks atmintyje. Kaip sapno patyrimas, viskas, kas praėjo, nebus vėl matoma. BCA 2:36

रात्रिन्दिवमविश्राममायुषो वर्धते व्ययः। आयस्य चागमो नास्ति न मरिष्यामि किं न्वहम्॥२/४०
Dieną ir naktį gyvenimas nenutrūkstamai trumpėja, ir nėra ko pridėti pridėti prie jo. Ar aš tada nemirsiu? BCA 2:39

यमदूतैर्गृहीतस्य कुतो बन्धुः कुतः सुह्रत्। पुण्यमेकं तदा त्राणं मया तच्च न सेवितम्॥२/४१॥
Žmogui, pagrobtam Mirties pasiuntinio, kuris geras yra giminaitis ir kuris geras yra draugas? Tuo metu tik nuopelnai yra apsauga, ir aš prie to neprisidėjau. BCA 2:41

Naujesniuose tibetiečių budizmo raštuose

Praktiniame tekste, kurį XIX a. parašė tibetiečių mokytojas Dudžomas Lingpa rimtiems medituotojams, jis taip formuluoja antrąjį pamokymą:

Šiuo atveju, kai jūs turite tiek daug galimybių savo kūno, aplinkos, draugų, dvasinių mentorių, laiko ir praktinių nurodymų atžvilgiu, neatidėliodami iki rytojaus ir kitos dienos, pakylėkite skubos jausmą, tarsi kibirkštis nusileistų ant jūsų kūno ar smėlio grūdelis patektų į akį. Jei nesate greitai įsitraukę į praktiką, ištirkite kitų būtybių gimimą ir mirtį ir dar kartą apmąstykite savo gyvenimo trukmės ir mirties laiko nenuspėjamumą bei savo situacijos netikrumą. Medituokite apie tai tol, kol galutinai neprisijungsite prie savo proto… Šio gyvenimo, įskaitant jūsų aplinką ir draugus, apraiškos yra panašios į praėjusios nakties sapną, ir šis gyvenimas praeina greičiau nei žaibo blyksnis danguje. Šiam beprasmiam darbui nėra pabaigos. Koks pokštas pasiruošti gyventi amžinai! Visur, kur tik esate gimę, sašaros aukštumose ar gelmėse, didelės kančios kilpa jus tvirtai laikys. Laisvės įgijimas sau yra toks pat retas, kaip žvaigždė dienos metu, taigi, kaip galima praktikuoti ir pasiekti išsilaisvinimą? Visų proto treniruočių ir praktinių nurodymų pagrindą suteikia egzistencijos prigimties žinojimas. Nėra jokio kito būdo. Aš, senas valkata, pakračiau savo elgetos krepšį, ir štai kas išėjo.

Šiuolaikinis Tibeto mokytojas Yangthang Rinpoche savo trumpame tekste „Požiūrių, meditacijos ir elgesio santraukoje“:

།ཁྱེད་རྙེད་དཀའ་བ་མི་ཡི་ལུས་རྟེན་རྙེད། །སྐྱེ་དཀའ་བའི་ངེས་འབྱུང་གི་བསམ་པ་སྐྱེས། །མཇལ་དཀའ་བའི་མཚན་ལྡན་གྱི་བླ་མ་མཇལ། །འཕྲད་དཀའ་བ་དམ་པའི་ཆོས་དང་འཕྲད། འདི་འདྲ་བའི་ལུས་རྟེན་བཟང་པོ་འདི། །ཐོབ་དཀའ་བའི་ཚུལ་ལ་ཡང་ཡང་སོམ། རྙེད་པ་འདི་དོན་ཡོད་མ་བྱས་ན། །འདི་མི་རྟག་རླུང་གསེབ་མར་མེ་འདྲ། ཡུན་རིང་པོའི་བློ་གཏད་འདི་ལ་མེད། །ཤི་བར་དོར་གྲོལ་བའི་གདེངས་མེད་ན། །ཚེ་ཕྱི་མའི་སྡུག་བསྔལ་ཨ་རེ་འཇིགས། །མཐའ་མེད་པའི་འཁོར་བར་འཁྱམས་དགོས་ཚེ། །འདིའི་རང་བཞིན་བསམ་ན་སེམས་རེ་སྐྱོ། །ཚེ་འདི་ལ་བློ་གདེངས་ཐོབ་པ་ཞིག །ཅི་ནས་ཀྱང་མཛད་རྒྱུ་བཀའ་དྲིན་ཆེ། །འདི་བདག་གིས་ཁྱོད་ལ་རེ་བ་ཡིན།

Jūs įgijote žmogiškąjį gyvenimą, kurį sunku rasti, pažadinote siekį pakelti dvasią, kurią sunku pažadinti, susitikote su kvalifikuotu guru, kurį sunku sutikti, ir jūs susidūrėte su pakylėta Dharma, su kuria sunku susidurti. Dar ir dar kartą apmąstykite, kaip sunku gauti tokį puikų žmogaus gyvenimą. Jei tai nepadarysite sąmoningai, tai bus kaip aliejinė lempa nepastovumo vėjyje. Nesitikėkite, kad tai truks ilgai.

Tibeto kanonas taip pat apima daugybę medžiagos apie meditacinį pasirengimą mirties procesui ir tarpinį laikotarpį (bardo) nuo mirties iki atgimimo. Tarp jų yra garsioji „Tibeto mirusiųjų knyga“ (tibetietiškai „Bardo Thodol“), „Prigimties išlaisvinimas per bardo klausymą“.

Islame

„Mirties atminimas“ (arab. تذكرة الموت, Tadhkirat al-Mawt) islamo dvasingume yra pagrindinė tema nuo pranašo Mahometo Medinoje laikų (tazkiya reiškia savo paties apsivalymą arba širdies apvalymą). Jis grindžiamas Korane pasikartojančiais draudimais, norint atkreipti dėmesį į ankstesnių kartų likimą. Hadisų literatūroje, kur išdėstytas Mahometo mokymas, įrašytas patarimas tikintiesiems „prisiminti dažnai mirtį, malonumų griovėją“. Kai kurie sufijai vadinami ahl al-qubur („kapinių žmonėmis“), nes jie praktikuoja dažną apsilankymą kapinėse, mąstydami apie mirtingumą ir gyvenimo tuštybę, remdamiesi pranašo Mahometo mokymu lankyti kapus. Islamo teologas Gazalis šiai temai paskyrė paskutinę knygą „Religijos mokslų atgimimas“.

Hinduizme

Hinduizme mirtis suprantama tik kaip vienas iš tarpsnių pergimimų rate (samsaroje). Upanišadose ir kituose vediniuose tekstuose dėmesys skiriamas nemirtingumo pasiekimui atpažįstant nenyklią patybę (atmaną). Tačiau kaip pedagoginė priemonė primenama ir mirties galia:

ब्रह्म तं परादाद्योऽन्यत्राऽऽत्मनो ब्रह्म वेद
क्षत्रं तं परादाद्योऽन्यत्राऽऽत्मनः क्षत्रं वेद
लोकास्तं परादुर्योऽन्यत्रात्मनो लोकान्वेद
देवास्तं परादुर्योऽन्यत्रात्मनो देवान्वेद
भूतानि तं परादुर्योऽन्यत्रात्मनो भूतानि वेद
सर्वं तं परादाद् योऽन्यत्रात्मनः सर्वं वेदेदं
ब्रह्मेदं क्षत्रम् इमे लोका इमे देवा इमानि भूतानीद सर्वम् यदयमात्मा
<…>
एवैतेभ्यो भूतेभ्यः समुत्थाय एतेभ्यस् भूतेभ्यस् समुत्थाय तान्येवानुविनश्यति

Paliks žynystė jį, tą, kas žynystę mano esant skirtinga nuo Atmano; Paliks jį kilmingumas, tą, kas kilmingumą mano esant skirtinga nuo Atmano; Paliks pasauliai jį, tą, kas pasaulius mano esant skirtinga nuo Atmano; Paliks dievai jį, tą, kas dievus mano esant skirtinga nuo Atmano; Paliks būtybės jį, tą, kas būtybes mano esant skirtinga nuo Atmano; Viskas paliks jį, tą, kas viską mano esant skirtinga nuo Atmano; Nes ši žynystė, kilmingumas, pasauliai ir dievai, būtybės – viskas yra Atmanas. <…> Kas sudaryta iš sandų, tas vėl į juos suyra. – Brihadaranjaka Upanišada 2.4.6. ir 2.4.12.

Galerija

• 
  Ant laikrodžio: Tempus fugit (laikas bėga). Lidsas (Anglija)
• 
  Auksinis žiedas su kaukole Noridžo pilies muziejuje (Anglija)
• 
  Vanitas, apribotas 3 esybėmis: Gyvenimu, Mirtimi ir Laiku (Filipas Šampenis, ~1671 m.)
• 
  Cukrinis vaikų skanėstas per Mirusiųjų dienos šventę Meksikoje
• 
  Kaulų koplyčioje Capela dos Ossos (Portugalija)
• 
  Karsto formos auksinis pakabukas, XVIII a.

Nesvarbu, kas esi gyvenime, „Mirties šokis“ visus sujungia. 1490 m. freskos kopija ant drobės, 92x648 cm. Slovėnijos nacionalinė galerija

Taip pat žiūrėti

• Vėlinės
• Vanitas

Literatūra

• Heiner Meininghaus: Memento mori. In: Weltkunst. 71. Jahrgang Nr. 12. 2001. S. 1856–1859.
• Brockhaus Enzyklopädie in 24 Bänden. 19. Aufl. F.A. Brockhaus, Mannheim 1994, ISBN 3-7653-1200-2.
• The New Encyclopedia Britannica. 15. Aufl. Encyclopedia Britannica Inc., Chicago 1993, ISBN 0-85229-571-5.

Nuorodos

Vikižodynas

• Memento mori and vanitas elements in the funerary art at St. John's Co-Cathedral, Valletta, Malta Archyvuota kopija 2017-06-30 iš Wayback Machine projekto. (laidotuvių meno su memento mori ir vanitas tema Šv. Jono katedroje Valetoje (Malta)
• Library items classified under: Death (Londonas, Matheson Trust biblioteka: lyginamosios religijotyros studijos)
• Österreichische Akademie der Wissenschaften. Memento mori- und Totentanzliteratur digital (Austrijos mokslų akademija. Memento mori ir Totentanz literatūra)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.