Mozė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Mozė (hebr. מֹשֶׁה – tar. Mošė, arab. Musa) – Penkiaknygėje minimas pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos.[1]
Istoriniuose šaltiniuose Mozė nėra žinomas. Jeigu tai buvo istorinė asmenybė, jis galėjo gyventi apie XIII a. pr. m. e. – XII a. pr. m. e. pradžioje. Kaip pranašą jį pripažįsta krikščionybė, judaizmas ir islamas.[1]
Mozė Senajame Testamente
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Egiptiečių hieroglifas Mozė | ||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
|
Biblija pasakoja, kad Mozė gimė Egipte, o tuo metu Egipto faraonas buvo įsakęs išžudyti egiptiečių vergų izraelitų vaikus. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką, o kai nebebuvo įmanoma paslėpti, nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė vieną prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Midianą,[1] kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį.
Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo bet nesudegė, ir jis suprato, kad Dievas jam kalba iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraoną, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nepaleido, ir tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, pvz., varlės, tamsa, kruša ir galiausiai egiptiečių pirmagimių, įskaitant gyvūnus, nužudymas. Izraelitai turėjo papjauti avinėlį ir jo krauju apšlakstyti savo namų duris.
Po Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 m. pr. m. e.). Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai vijosi izraelitus iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė ir bėgliai sėkmingai ją perėjo, priėjus faraono kariuomenei vandenys užsivėrė ir kariai prigėrė.[1]
Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Dievas davė Mozei Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių[1] ir pamokė, kaip pastatydinti maldyklą (tabernakulį – „padangtę“, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas).
Keliaujant toliau, Mozė atvedė žmones į Kadeto oazę. Iš čia į Kanaaną buvo pasiųsta 12 žvalgų. Dešimt iš jų sugrįžo su šiurpiomis žiniomis, kad Kanaano žemę užimti bus labai sunku, kiti du žvalgai, Jošuė ir Kalebas, pasakė tiesą – žemę būtų galima užimti, jeigu jie patikėtų Dievo pažadais. Žmonės patikėjo tais 10 žvalgų, o ne Dievu, ėmė šaukti ir sukilo prieš Mozę, užmiršę Dievo galią. Kadangi jie išsižadėjo Dievo, buvo pasmerkti klajoti po dykumą, kol išmirs visi maištininkai.[1]
Mozė paskelbė Dievo įsakymus naujai kartai ir perdavė vadovavimą Jozuei. Jozuė ir įvedė Izraelį į Kanaano žemę (1230–1220 m. pr. m. e.). Palaiminęs tautą, Mozė užkopė į Nebo kalną, kad nuo jo galėtų pamatyti Kanaaną – žemę, į kurią jam nebuvo leista įžengti už seniau padarytas nuodėmes. Sulaukęs 120 metų, Mozė mirė Moabo krašte.[1]
Mozės istorijos interpretacijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Psichoanalitikas Zigmundas Froidas rašė, kad Mozė galėjo būti Egipto didikas, Echnatono monoteistinės reformos pasekėjas. Paslaptingą Mozės mirtį Froidas aiškino taip: būsimieji izraelitai dykumoje jį nužudę. Šis įvykis užtraukęs kolektyvinį kaltės dėl tėvažudystės jausmą, kuris iki mūsų dienų glūdi pačioje judaizmo širdyje. „Judaizmas, – rašo Froidas, – buvo tėvo religija. Krikščionybė atsirado kaip sūnaus religija“.
Mozė Naujajame Testamente
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naujajame Testamente rašoma, kad apaštalai, Jėzaus Atsimainymo įvykio metu matė šalia jo Mozę ir Eliją – du labiausiai gerbiamus Senojo Testamento pranašus. Jie kalbėjosi su Jėzumi apie artėjančią pastarojo mirtį.[1]
Mozė mene
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir kitos Biblijos istorijos bei veikėjai, Mozės asmenybė įkvėpė ne vieną garsų menininką. Bene žymiausia yra Mikelandželo skulptūra Mozė. Čia jis vaizduojamas kaip tikras herojus: tvirtas, stiprus, užsigrūdinęs, rūstus. Mikelandželo Mozė ryškiai išsiskyrė iš kitų tuometinių sušventintų, sudvasintų šio herojaus atvaizdavimų būtent realistiškumu.