Paragvajaus istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Paragvajaus istorija kaip ir daugelio Lotynų Amerikos valstybių istorijos skirstoma į tris pagrindinius periodus: ikikolumbinį, kolonijinį ir nepriklausomybės laikotarpį.

Ikikolumbinis laikotarpis

Iki ispanų konkistadorų atvykimo Rytų Paragvajus – teritorija tarp Paranos ir Paragvajaus upių – buvo apgyvendinta įvairių indėnų genčių, kurios tarpusavyje dažnai kariavo. Apie įvykius iki konkistadorų atvykimo laba mažai žinoma, kadangi šalyje atlikta nedaug archeologinių tyrinėjimų. Žinoma, kad Rytų Paragvajuje pradžioje dominavusios pampų indėnų gentys, bet XV a. jas nustelbė iš Amazonijos regiono atsikraustę gvaraniai. Jie turėjo aukštesnę materialinę kultūrą ir buvo įvaldę žemdirbystę, todėl nukonkuravo vietines klajoklių gentis. Skurdžiose Gran Čiako lygumose, besidriekiančiose į vakarus nuo Paragvajaus upės gvaranių gentys neįsitvirtino, todėl jose išliko pampų kilmės gentys – gvajkurai.

Pirmas žinomas kontaktas tarp gvaranių ir europiečių įvyko 1524 m., kuomet portugalų keliautojas Alejo García iš Santa Katalinos salos iškeliavo į vakarus ir pasiekė žemes, kur dabar įsikūręs Paragvajus. Vėliau padažnėjus ispanų kelionėms gvaraniai sudarė sąjungą su atvykėliais ir drauge kovojo prieš karingas pampidų gentis gvajkurus bei gvaranių kilmės mbijus. Dauguma klajoklių genčių buvo sunaikintos arba priverstos pasitraukti gilyn į Gran Čiaką.

Kolonijinis laikotarpis

XVI a. europiečiai pradėjo La Platos baseino kolonizaciją. Indėnams užėmus Buenos Airių koloniją, kolonistai pasitraukė Paranos upe į šiaurę ir 1537 m. rugpjūčio 15 d. įkūrė Asunsjono miestą. Jis tapo regiono centru, greitai augo ir stiprėjo, traukdamas kolonistus iš tokių kolonijų kaip Ontiverosas, Siudad Real de Guaira, Vilja Rika de Espiritu Santas, Santjago de Cheresas, Santa Krus de la Siera, Buenos Airės, Korientesas, Santa Fė, Konsepsion de Buena Esperansa.

Valdant Hernandarias į Paragvajų pakviesti jėzuitai, kad įvestų taiką tarp kariaujančių indėnų genčių. Netrukus pradėjo steigtis jėzuitų redukcijos. 1604–1767 m. jėzuitai su gvaranių gentimis suformavo teokratinę valstybę La Platos, o vėliau Gvairos gubernijos sudėtyje. Misijos turėjo autonomiją nuo Asunsjono. Jose indėnams buvo diegiama katalikybė, mokoma amatų, žemdirbystės, gamybos.

Jėzuitams iš viso buvo pavaldžios 32 misijos. Pradžioje jos steigėsi Gvairoje (dabar Brazilijos valstija Parana), vėliau tarp Tebikuario upės ir La Platos baseino vandenskyros. Misijose plačiai vartota ir pradėta užrašinėti gvaranių kalba, įsikūrė pirmosios spaustuvės. Asunsjone kronikininkas Ruy Díaz de Guzmán pirmasis pradėjo aprašinėti Pietų Kampo istoriją.

1617 m. atskirtos La Platos ir Paragvajaus gubernijos. Asunsjonas neteko La Platos baseino regiono kontrolės, o prie vandenyno esančios Buenos Airės tapo dominuojančiu miestu. Paragvajus neteko priėjimo prie jūros, todėl tapo priklausomas nuo aplinkinių kolonijų.

1717 m. Paragvajuje įvyko sukilimas, siekęs nepriklausomybės nuo Ispanijos, tačiau 1721 m. Tovati mūšyje sukilėliai sutriuškinti, o Paragvajui pritaikytos sankcijos, sužlugdyta ekonomika. Didelės permainos prasidėjo po 1750 m. Madrido sutarties, nustačiusios sienas tarp Ispanijos ir Portugalijos kolonijų. Paragvajus neteko Gvairos regiono, Itatino (dabar Pietų Mato Grosas), Kujabos regiono. Šios teritorijos perduotos Portugalijai mainais už Urugvajų. Portugalams atitekusiose žemėse panaikintos jėzuitų redukcijos, o paramos netekę gvaraniai stojo į gvaranių karą, kuris tęsėsi iki 1757 m. Ispanijos karaliaus Karolio III nurodymu 1767 m. ir likusioje Paragvajaus teritorijoje uždrausta jėzuitų veikla.

1777 m. Paragvajus prijungtas prie La Platos vicekaralystės.

Nepriklausomybė

1810 m. Manuelio Belgrano vadovaujamos revoliucinės nepriklausomybės pajėgos įsiveržė į Paragvajaus intendenciją ir stojo į kovą su Bernardo de Velasco vadovaujamais rojalistais. Tačiau negaudami palaikymo iš Buenos Airių revoliucionieriai patyrė pralaimėjimą. Tačiau netrukus Paragvajuje kilo vietinė revoliucija ir 1811 m. gegužės 14 d. paskelbta šalies nepriklausomybė. Pradžioje sudaryta chunta (vėliau konsulatas), kuriai vadovavo pakaitomis Gaspar Rodríguez de Francia ir Fulgencio Yegros. 1816 m. Gaspar Rodríguez de Francia tapo šalies diktatoriumi ir bandė užtiktinti šalies nepriklausomybę nuo savo galią plečiančių Jungtinių La Platos valstijų bei pašalino savo politinius konkurentus, tarp jų ir Jegrosą. Praėjus keletui metų po Francia mirties 1844 m. šalį padėjo valdyti Carlos Antonio López. Nors jo valdymas nebuvo toks griežtas, kaip diktatoriaus Francia, tačiau ir toliau tęsta izoliacinė politika, nes galingos kaimynės Argentina ir Brazilija kėlė grėsmę Paragvajaus suverinitetui. Tuo pačiu jam valdant pakilo šalies ekonominis lygis – įkurtas pirmas laikraštis, nutiesti geležinkeliai, sukurtas prekybinis laivynas, paruošta ginkluotė. Iš Europos pakviesta 200 specialistų, kurie padėjo modernizuoti šalies ūkį, ginkluotę, švietimą.

Prezidentui mirus poste jį pakeitė jo sūnus Francisco Solano López. Gavęs išsilavinimą ir darbo praktiką Europoje, naujasis prezidentas taip pat rūpinosi šalies gerovės kilimu. Tačiau užsienio politikoje laikėsi itin griežtų pozicijų ir pasikliaudamas šalies ekonominiu pakilmu 1865 m. pradėjo Trigubo Aljanso karą su Brazilija, o vėliau ir Argentina. Nedidelės šalies pajėgos neilgai atsilaikė prieš dvi galingas valstybes ir patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Karo pasekmės Paragvajui buvo tragiškos – šalis neteko virš milijono gyventojų ir beveik visų suaugusių vyrų, miestai suniokoti, ūkis sunaikintas, nebeliko kultūros, švietimo sistemos. Daugumą gyventojų po karo sudarė vaikai, moterys ir invalidai. Tačiau Paragvajui pavyko išvengti sunaikinimo (brazilai po 6 metų okupacijos pasitraukė), nors šalis neteko didelių savo teritorijų.

XX a. prasidėjo konfliktai dėl neįsisavintų ir praktiškai niekieno nekontroliuotų Šiaurinio Čiako žemių. Tik regiono pakraščiuose buvo keletas fortų, tokių kaip Fuerte Olimpas, Vilja Oksidentalis (dabar Presidente Hajesas), Presidio de Lopesas, bei keletas toliau nutolusių privačių valdų. Toliau gyveno tik klajokliškos gvajkurų gentys. Į Gran Čiaką taip pat pretenzijas reiškė Bolivija ir atakavo paragvajiečių fortą. 1932 m. tarp šių šalių prasidėjo Čiako karas. Per 3 metus trukusi konfilktą Paragvajui pavyko apsiginti ir kontraatakuoti bolivečius. 1938 m. Argentinos diplomato Carlos Saavedra Lamas dėka karą pavyko nutraukti, o Paragvajui atiteko 2/3 Šiaurinio Čiako žemių. Šalių siena sudaryta geodeziniu principu.

Valdant generolui Higinio Morínigo 1947 m. prasidėjo Paragvajaus pilietinis karas, nusinešęs 3000 gyvybių. Valdančioji Colorado partija stojo į kovą su Febreristo ir komunistų partijomis. Colorado pasiekė pergalę ir sunaikino daugumą politinių priešų. Tai sudarė sąlygas 1954 m. diktatoriaus Alfredo Stroessner atėjimui į valdžią. Jm valdant uždrausta kitų partijų veikla, įvesta karo padėtis, sudaryta nauja konstitucija. Paragvajuje prieglobstį rado Europoje persekioti nacių nusikaltėliai. Nors valdant Strešneriui pakeltas šalies ekonomikos lygis, įsigalėjo milžiniška korupcija, gamtos niokojimas, valdžia sudarė sąlygas žemvaldžiams, bet neskatino liaudies socialinės būklės gerinimo.

1989 m. generolas Andrés Rodríguez įvykdė perversmą, kuris nutraukė ilgametę Strešnerio diktatūrą. Surengti laisvi rinkimai, kuriuose laimėjo tas pats Andrés Rodríguez. Jam valdant pradėta šalies demokratizacija. 1993 m. rinkimus laimėjo tos pačios Colorado partijos prezidentas Juan Carlos Wasmosy. Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo finansiniu nuosmukiu, dvejomis ekonominėmis krizėmis. Žlugo daug vietinių įmonių, o jų vietą užėmė užsienio įmonės. Vėliau prasidėjo politinė – ekonominė suirutė, politikų tarpusavio konfliktai ir susidorojimai, korupcijos skandalai. Išrinkus Nicanor Duarte Frutos politinė padėtis dalinai stabilizavosi, tačiau ir jam skandalų išvengti nepavyko.

2008 m. prezidento rinkimus laimėjo buvęs vyskupas Fernando Lugo ir nutraukė 61 metų Colorado partijos dominavimą šalyje.

v • a • r

Pietų Amerikos šalių istorijos