Paryžiaus chartija
Paryžiaus chartija (angl. Paris Charter) arba Paryžiaus chartija naujajai Europai (angl. Charter of Paris for a New Europe) – politinis dokumentas, pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalių Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Vengrijos, Vokietijos, Graikijos, Danijos, Airijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Kanados, Kipro, Lichtenšteino, Liuksemburgo, Maltos, Monako, Nyderlandų, Norvegijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, San Marino, Vatikano, Jungtinės Karalystės, JAV, Sovietų Sąjungos, Turkijos, Suomijos, Prancūzijos, Čekslovakijos, Šveicarijos, Švedijos ir Jugoslavijos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime, vykusiame 1990 m. lapkričio 19-21 dienomis Paryžiuje (Prancūzija)[1].
Chartijos pasirašymo prielaida buvo M. Gorbačiovo (Tarybų Sąjunga) atėjimas į valdžią. Buvo siekiama sukurti pasitikėjimo ir tarpusavio supratimo atmosferą su Vakarų šalimis. Paryžiaus chartiją priėmė 32 Europos valstybės, bei JAV ir Kanada. Susitikime buvo susitarta dėl didelio masto Varšuvos sutarties organizacijos ir NATO ginkluotųjų pajėgų mažinimo. Chartija patvirtino, kad konferencijos dalyviai laikosi 1975 m. Helsinkyje priimto Baigiamojo akto 10 principų. Susitikimas Paryžiuje buvo pirmasis tarptautinis susitikimas po Helsinkio pasitarimo (1973-1975 m.). Buvo numatyta tarptautinio bendradarbiavimo programa, paskelbtas dalyvaujančių šalių įsipareigojimas demokratijai, pagarba žmogaus teisėms ir bendros gerovės užtikrinimu, kartu garantuojant ekonominę laisvę ir socialinį teisingumą.