Rėja Silvija
Rėja Silvija (dar vadinta Ilija) – romėnų mitologijos veikėja, Romos įkūrėjų Romulo ir Remo motina. Apie Rėją Silviją pasakojama pirmojoje Livijaus veikalo „Nuo Romos įkūrimo“ (Ab urbe condita) knygoje,[1] taip pat Diono Kasijaus „Romos istorijoje“.[2] Ji minima ir Vergilijaus „Eneidoje“[3] bei Ovidijaus darbuose.[4]
Anot vienos mito versijos, Rėjos Silvijos tėvas buvęs Alba Longos karalius Numitoras, o prosenelis – Enėjas. Būta ir mito atmainos, pagal kurią Rėja Silvija buvusi Enėjo dukra ar anūkė, vardu Ilija. Visgi mito variantas, pagal kurį Rėja Silvija laikyta Alba Longos karaliaus Numitoro dukra, buvo paplitęs labiau. Numitoro pravardė buvo Silvijus (miškinis), tokią pravardę turėjo ir kiti miesto valdovai.[4]
Legenda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak Livijaus, Rėja Silvija buvusi Alba Longos karaliaus Numitoro duktė, kilusi iš Enėjo. Amulijus, jaunesnysis Numitoro brolis, užgrobęs sostą ir nužudęs Numitoro sūnų, o Rėją Silviją privertęs tapti vestale. Kadangi vestalės duodavusios skaistybės įžadą, taip Amulijus norėjęs užsitikrinti, kad Numitoras neturėsiąs palikuonių. Visgi Rėja Silvija tapusi nėščia – ji laukėsi dvynių Romulo ir Remo, kurių tėvas buvęs dievas Marsas.[5]
Anot Plutarcho, apie tai, kad berniukų tėvas esąs Marsas, Rėja Silvija nusprendė, pamačiusi, kad jos vaikais besirūpiną genys ir vilkas – šventieji dievo Marso gyvūnai.[6] Kaip pasakojama Diono Kasijaus „Romos istorijoje“, Rėja Silvija į šventąją Marso giraitę nuėjusi pasisemti vandens (jo reikėję šventyklai).[7] Čia ji susidūrusi su Marsu, kuris pamėginęs ją išprievartauti; norėdama pasprukti, Rėja Silvija nubėgusi į olą, tačiau veltui. Marsas Rėjai Silvijai pažadėjęs, kad jos vaikai būsią didūs.[8]
Vesta, nepatenkinta Rėjos Silvijos vaikų gimimu, užgesino savo šventykloje šventąją ugnį, sudrebino aukurą, be to, užmerkė savo atvaizdo akis.[9] Enijus mini, kad deivė Venera Rėjos Silvijos atžvilgiu buvo nusiteikusi palankiau.[10]
Amulijus, sužinojęs, kad Rėja Silvija susilaukusi vaikų, įsakęs tarnui dvynius nužudyti. Visgi tarnas buvęs gailestingas ir paleidęs juos plaukti pasroviui Tibro upe. Upė tuo metu buvo išsiliejusi iš krantų ir berniukai atsidūrę baloje prie kranto. Ten juos radusi vilkė (lupa), kuri ką tik buvo netekusi savo vilkiukų, ir ėmusi juos žindyti. Mirties pavyko išvengti ir pačiai Rėjai Silvijai, nes įsikišusi Amulijaus duktė.[11] Ovidijus mini, kad Rėja Silvija galiausiai įšokusi į Tibro upę.[12] Pasakojama, kad ją išgelbėjęs dievas Tiberinas, po to Rėja Silvija tapusi jo žmona.[4]
Pasak vienos versijos, dvyniai išlaisvinę kalėjime uždarytą savo motiną.[4] Amulijų jie nuvertę ir Alba Longos karaliumi vėl padarę Numitorą (tai esą įvykę 752 m. pr. m. e.). Paskui jie įkūrę Romos miestą.[13][14]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Livy (1960). The History of Early Rome. Vertė de Selincourt, Aubrey; Scorzelli, Raffaele. New York: Heritage Press. pp. 9–11.
- ↑ Dio, Cassius (1914). Dio's Roman History. Vertė Cary, Earnest; Foster, Herbert. Cambridge, MA: Harvard University Press. p. 13.
- ↑ Mathisen, Ralph W. (2019). Ancient Roman Civilization: History and sources. New York: Oxford University Press. p. 246.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Aleksandra Veličkienė. „Antikos mitologijos žinynas“, Kaunas, „Šviesa“, 2008 m. 221 p.
- ↑ Livy I.4.2
- ↑ Mathisen, Ralph W. (2019). Ancient Roman Civilization: History and sources. New York: Oxford University Press. p. 69.
- ↑ Dio (1914). Dio's Roman History. Vertė Earnest, Cary; Foster, Herbert Baldwin. Cambridge Massachusetts.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) - ↑ Niebuher, B.G. (1843-04-03). „The History of Rome“. p. 184.
- ↑ Niebuhr, B.G. (1843-04-03). „The History of Rome“. pp. 184–185.
- ↑ Arieti, J.A. (1997). Rape in Antiquity: Rape and Livy's View of Roman History. p. 11. ISBN 9781905125876.
- ↑ Dio, Cassius. Dio's Roman History. Vertė Earnest, Cary; Foster, Herbert Baldwin. Cambridge, MA. p. 13.
- ↑ Arieti, J.A. (1997). Rape in Antiquity: Rape and Livy's view of Roman History. p. 210. ISBN 9781905125876. Nuoroda tikrinta 2020-02-21.
- ↑ Dionysius of Halicarnassus, Roman Antiquities, 71.5
- ↑ Livy, Ab Urbe Condita, Book 1.
| ||||||||||||||||
