Romos sutartis
Šis straipsnis apie Europos Sąjungos steigimo sutartį. Apie 1924 metų sutartį skaitykite straipsnyje Romos sutartis (1924).
Sutarties pasirašymo aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Europos Bendrijos sutarties pasirašymas buvo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusių Europos bendradarbiavimo pastangų tęsinys, po to, kai nepavyko įkurti Europos Gynybos Bendrijos, nes atitinkamos sutarties neratifikavo Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas. Buvo suprasta, kad Europos integracija lengviau bus realizuojama ekonominėje sferoje.
Europos Bendrijos įkūrimo sutartis arba Romos sutartis buvo pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Romoje. Šia sutartimi Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai įkūrė Europos Bendriją. Sutartis tapo vienu pirminių Europos teisės šaltinių. Sutartis įsigaliojo 1958 m. pradžioje, kai sutartį ratifikavo paskutinė pasirašiusi šalis – Italija.
Vėliau prie sutarties prisijungė šios šalys:
- Danijos karalystė
- Graikijos respublika
- Ispanijos karalystė
- Airijos respublika
- Austrijos respublika
- Portugalijos respublika
- Suomijos respublika
- Švedijos karalystė
- Jungtinė Karalystė
Sutarties sąlygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Romos sutartis sudaryta neribotam laikui. Europos Bendrijos įkūrimo sutartis turi viršnacionalinį pobūdį, t. y. ji yra viršesnė už nacionalinę teisę. Sutarties preambulėje nurodyta, kad sutartį pasirašiusios valstybės siekia suvienyti šalių narių nacionalines rinkas ir įkurti Bendrąją rinką. Tam tikslui pasiekti, sutartyje išdėstyti šie bendrosios rinkos pagrindiniai principai: keturios laisvės (asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo), muitų sąjunga, bendras išorinis muitų tarifas, bendrosios pasirašiusių valstybių prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos politikos, teisės aktų ir ekonominės politikos derinimas. Buvo nustatyti trys bendrosios rinkos sukūrimo įgyvendinimo pereinamieji laikotarpiai (po ketverius metus). Romos sutartimi įsteigtos Europos Ekonominė Bendrijos institucijos: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ir išplėsta Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija. Vėliau Romos sutartį pataisė ir papildė kitos sutartys: Mastrichto sutartis, Amsterdamo sutartis, Nicos sutartis, Lisabonos sutartis bei naujų Europos Sąjungos valstybių stojimo sutartys.[1]
| Pasirašyta Įsigaliojo Dokumentas |
1948 1948 Briuselio sutartis |
1951 1952 Paryžiaus sutartis |
1954 1955 Pakeista Briuselio sutartis |
1957 1958 Romos sutartys |
1965 1967 Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis |
1975 N/A Europos Vadovų Tarybos išvados |
1985 1985 Šengeno sutartis |
1986 1987 Suvestinis Europos aktas |
1992 1993 Mastrichto sutartis |
1997 1999 Amsterdamo sutartis |
2001 2003 Nicos sutartis |
2007 2009 Lisabonos sutartis | ||||||||
| Europos Sąjungos ramsčiai | ||||||||||||||||||||
| Europos Bendrijos | ||||||||||||||||||||
| Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM) | ||||||||||||||||||||
| Europos anglių ir plieno bendrija | Sutartis baigė galioti 2002 m. | Europos Sąjunga (ES) | ||||||||||||||||||
| Europos ekonominė bendrija | ||||||||||||||||||||
| Šengeno taisyklės | Europos Bendrija (EB) | |||||||||||||||||||
| TREVI | Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse | |||||||||||||||||||
| Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose | ||||||||||||||||||||
| Europos politinis bendradarbiavimas | Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) | |||||||||||||||||||
| Nekonsoliduoti organai | Vakarų Europos Sąjunga (VES) | |||||||||||||||||||
| Sutartis nutraukta 2011 m. | ||||||||||||||||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Romos sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 292 psl.