Runų akmuo

Runų akmuo Švedijoje

Runų akmuo (šved. Runsten) − tai senieji germanų rašmenys. Ilgiausia šį raidyną išsaugojo šiaurės germanai – Islandijoje, Danijoje, Norvegijoje bei Švedijoje runos naudotos iki XII–XIII a.

Runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų − nuo maždaug III a. iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų.

Iš pradžių runos raižytos medyje. Netrukus ir ant įvairių papuošalų − segių, žiedų, pakabukų, šukų, monetų ir kitų smulkių daiktų. Vėliau atsirado nauja tradicija − runomis raižyti antkapiniai akmenys. Senosiomis runomis raižytų akmenų nedaug. Pirmiausia pradėta raižyti ant uolų − Skandinavijoje, ypač Švedijoje, ant uolų paišyta jau bronzos amžiuje (garsieji vakarų pakrantės uolų raižiniai), vėliau greta piešinių pasirodė runų užrašai. Neretai statyti akmenys kenotafai − atminimui kur nors svetimoje šalyje žuvusiems žmonėms, tarsi netikri kapai.

Daugiausia antkapinių akmenų raižyti jaunosiomis runomis vikingų laikais. Akmenys statyti žuvusiojo atminimui ten, kur žmogus gyveno. Daugiausia akmenų su jaunosiomis runomis rasta Švedijoje, ypač jų gausu Uplande, viename iš centrinių Švedijos regionų. Tačiau visai nerasta akmenų Islandijoje ir tik keletas aptikta Fareruose.

Akivaizdu, kad nuo vikingų laikų runos tampa normaliu, kone visuotinai vartojamu raštu, o akmenys primena šių laikų antkapinius akmenis. Nurodydamas kartais net iki šeštos kartos savo protėvius, sūnus taip įsitvirtindavo kaip paveldėtojas. Taip pat neretai akmenys buvo statomi tarp dviejų valdų tarsi riboženkliai.

Pats žodis „runa“ reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII a. Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų žodžio reikšmę: runas sukūręs pats Odinas. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai. Nemažai išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešiniais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinys reiškia atskirą žodį, sąvoką. Germanai iki atsirandant runoms, tai yra raidiniam raštui, taip pat turėjo tam tikrų piktogramų, idiogramų − magiškų simbolių. Kai kurie simboliai išliko iki pat vikingų laikų, pavyzdžiui, svastikos ženklas, žymįs dievo Toro kūjį. Spėjama, kad kai kurios runos kilusios būtent iš senųjų simbolių.

Galutinai įsigalėjus naujajai religijai bei kultūrai (maždaug 1100 metais) lotyniški rašmenys įveikė senuosius skandinaviškus, pamažu pamirštas ir paprotys statyti žuvusiam žmogui antkapinį akmenį jo gimtosiose vietose, žmonės imti laidoti kapinėse, šventoje žemėje, o nebe savo giminės kapuose prie namų; statomi antkapiai su lotyniškais įrašais. Runos nebegrįžtamai užgožiamos naujosios kultūros. Tačiau ir šiandien atkasami senieji pagoniški akmenys, kurie byloja apie senuosius laikus.

Nuorodos

• Informacija apie runų akmenis (anglų, švedų k.)