Pereiti prie turinio

Sidney Reilly

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sidnis Reilis
angl. Sidney Reilly
Sidney Reily, apie 1900 m.
Gimė 1873 m. kovo 24 d.
Odesa, Rusijos imperija
Mirė 1925 m. lapkričio 5 d. (52 metai)
Maskva, TSRS
Tautybė rusų-ukrainiečių kilmės žydas
Sutuoktinis (-ė) Margaret C. Thomas
Nadine Massino
Nelly Burton
Tikriausiai ir daugiau
Veikla Britų, vokiečių, japonų, Rusijos Imperijos šnipas.
Organizacijos Scotland Yard
Secret Service Bureau
SIS/MI6
Vikiteka Sidney Reilly

Sidney George Reilly, pramintas Šnipų Tūzu (1873 arba 1874 m. – 1925 m.) – Ukrainos arba Rusijos žydų kilmės slaptasis agentas, dirbęs daugiausiai Jungtinei Karalystei. Manoma, kad viso Sidnis Reilis galėjo dirbti keturioms skirtingos valstybėms. Tikroji jo pavardė tikriausiai buvo Rozenbliumas (Розенблю́м).

Sidnis Reilis po mirties išgarsėjo daugiausiai dėl savo buvusio bendradarbio, Sero Robert Bruce Lockhart, parašiusio knygą „Britų agento memuarai“ (Memoirs of a British Agent) apie jų bendrą darbą. Vėliau Reilio biografija pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltinis Ian Fleming kuriant Džeimsą Bondą.[1]

Kadangi jis buvo šnipas, tikslių, patikimų duomenų apie Reilio gyvenimą yra labai mažai. Didelė dalis dokumentų apie jo veiklą buvo įslaptinti arba galbūt ir sunaikinti, pats Reilis garsėjo įvairiomis apgaulėmis, galiausiai – kaip ir apie kiekvieną garsų žmogų, apie jį prikurta legendų. Jam istoriškai priskiriama įvairi veikla, tačiau tvirtų įrodymų kad jis tuo užsiėmė dažniausiai nėra. Reilio biografija tebėra istorikų diskusijų objektas.

Egzistuoja įvairios Reilio kilmės teorijos.

Pats Reilis yra pateikęs kelias skirtingas savo kilmės versijas:

Pasak Lokharto, Reilis gimė Odesoje, tuo metu – Rusijos imperijos uostamiestyje, 1874 m. kovo 24 d.

Andrew Cook savo knygoje Šnipų Tūzas: tikroji Sidnio Reilio istorija (Ace of Spies: The True Story of Sidney Reilly) kaip gimimo vietą nurodo Chersono guberniją (dab. Ukrainoje), 1873 m. kovo 24 d. Pasak Cook, tikrasis Reilio vardas buvo Solomonas (Šlomo) Rozenbliumas, ir jis buvo nesantuokinis daktaro Michailo Abramovičiaus Rozenbliumo bei moters vardu Paulina sūnus.[2]

Ankstyvasis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Lokharto pateikiamo Reilio pasakojimo, 1892 m. už dalyvavimą revoliucinėje grupuotėje jį areštavo carinės Rusijos slaptoji policija Ochranka. Išėjęs iš kalėjimo, iš savo patėvio Georgijaus sužinojo, kad jo motina Paulina mirusi, ir kad jo tikrasis tėvas yra žydas gydytojas Michailas Rozenbliumas. Suklastojęs savo mirtį Odesos uoste, Reilis pasivadino Zigmundu Rozenbliumu ir pasislėpęs britų laive išplaukė į Pietų Ameriką.

Brazilijoje Reilis pasivadino Pedro ir dirbo įvairius atsitiktinius darbus – uosto darbininku, kelių tvarkytoju, plantacijose ir kt. 1895 m. jis dirbo virėju britų žvalgybinėje ekspedicijoje.[3] Vėlgi pasak paties Reilio, užpuolus vietiniams indėnams jis pagriebė britų karininko pistoletą ir pats vienas iššaudė užpuolikus, taip išgelbėdamas ekspediciją ir jos vadovo majoro Charles Fothergill gyvybę. Atsidėkodamas majoras apdovanojo Reilį 1500 svarų sterlingų, britų pasu ir kelione į Angliją.

Andrew Cook’as teigia, kad ši Brazilijos istorija yra išgalvota. Pasak jo, Reilis į Jungtinę Karalystę pateko per Prancūziją 1895 m. Gruodžio 25 dieną Reilis kartu su rusu draugu Janu Voiteku apiplėšė du italų anarchistus, pagrobdami jų organizacijai skirtas lėšas, tuomet pabėgo į Angliją.

1896 m. Reilis jau gyveno Albert Mansions, prestižiniame prabangiame kvartale Londone. Jis vertėsi šarlatanavimu, pardavinėdamas stebuklingus vaistus. Pasak Cook, kadangi mokėjo daug kalbų, Reilis buvo pasamdytas Scotland Yardo Specialiosios Atšakos (Special Branch) dirbti emigrantų žvalgybos tinkle. Specialiajai Atšakai vadovavo William Melville, nuo 1909 m. tapęs pirmuoju naujai įkurtos Secret Service Bureau vadovu. Nuo pat sukūrimo ten dirbo ir Reilis.

Carinė Rusija ir Tolimieji Rytai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1899 m. Sidnis Reilis ir jo pirmoji žmona Margaret Callaghan Thomas išvyko į carinę Rusiją, naudodami specialiai tam suklastotą britišką pasą, išduotą Viljamo Melvilio. Margareta apsistojo Sankt Peterburge, o Reilis, manoma, išvyko į Kaukazą tyrinėti naftos šaltinių strateginiu požiūriu. Jo žvalgybiniai duomenys buvo perduoti Britų vyriausybei.

Prieš pat Rusijos-Japonijos karą Reilis pasirodė rusų valdomame Artūro uoste Mandžiūrijoje (dab. Lüshunkou apygarda Liaoningo provincijoje, Kinija), kur dirbo tiek britams, tiek japonams.[3]

Žinodami, kad artėja karas, Reilis su savo partneriu Moze Ginsburgu iš anksto įsigijo didelius kiekius maisto, žaliavų, anglies ir vaistų, kuriuos karo metu brangiai išpardavė.[2] Taip pat manoma, kad Reilis ir jo padėjėjas kinų inžinierius Ho-Liang-Shung pavogė uosto minų žemėlapį, kurį perdavė japonams. Šie galėjo saugiai praplaukti pro užminuotas vietas ir netikėtai užpulti Artūro uostą.

Tikėtina, kad prasidėjus karui Reilis išvyko į Japoniją, tikriausiai atsiimti užmokesčio, tačiau tvirtų įrodymų tam nėra.

1904 m. Reilis jau buvo Paryžiuje.[2] Pasak Lockhart’o, ten jis atnaujino ryšius su William Melville.[4]

Sidnio Reilio fotografija, datuojama 1924 m.

1904 m. William Knox D'Arcy gavo Persijos koncesiją naftos gavybai Pietų Persijoje ir derėjosi dėl panašios koncesijos naftos gavybai Mesopotamijoje su Osmanų imperija. Britų Admiralitetas ėmėsi veiksmų, kad D’Arcy savo naftą parduotų Jungtinės Karalystės vyriausybei, o ne Rothschild bankui Prancūzijoje.[4]

Pasak vienos plačiausiai paplitusių legendų, Sidnis Reilis nuvyko į Prancūziją, kur D’Arcy viešėjo pas Rothschild’ų šeimą ir, persirengęs kunigu, prasmuko į Rothschild’ų jachtą. Ten slapčia įtikino D’Arcy nutraukti susitarimus su Rothschild banku ir išvykti į Angliją tartis su Jungtinės Karalystės vyriausybe. Šią istoriją mini ir Robin Bruce Lockhart (Robert Lockhart sūnus) savo knygoje „Šnipų tūzas“ (Ace of Spies).[4]

Andrew Cook manymu, Reilis tuo metu dar buvo Artūro uoste ir D’Arcy aferoje dalyvauti negalėjo. Pasak jo, šį reikalą tvarkė pats William Melville ir Britų žvalgybos pareigūnas Henry Curtis Bennett.[2]

Kaip ir daugeliu atvejų, tvirtų įrodymų dėl Reilio dalyvavimo ar nedalyvavimo D’Arcy aferoje nėra. Yra tik žinoma, kad po incidento Reilis lankėsi Prancūzijos Rivjeroje, labai arti tos vietos, kur stovėjo Rothschild’ų jachta. Vėliau išvažiavo į Briuselį, o 1905 m. sausį atvyko į Sankt Peterburgą.[2]

Vokietijos laivų statykla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1909 m. Britų žvalgybą pasiuntė Reilį į Vokietijos imperiją gauti vokiečių laivyno ginkluotės brėžinius. Reilis atvyko į Eseną kaip Baltvokiečių laivų statyklos darbuotojas Karl Hahn. Šiuo tikslu jis buvo išmokęs virinimo ir įsidarbino Eseno laivų statykloje. Netrukus Reilis prisijungė prie ugniagesių brigados ir įtikino seniūną, kad efektyviam gaisro gesinimui (greitai surasti gesintuvus ir žarnas) būtina turėti pastato planus. Planai buvo atgabenti į brigados seniūno kontorą ir ugniagesiai galėjo iš jų mokytis. Reilis tuos planus panaudojo surasti ginkluotės brėžinių saugojimo vietą.[5]

Anksti ryte Reilis, naudodamasis visrakčiais, įsilaužė į kontorą, kuriame buvo saugojami ginkluotės planai, tačiau čia jį užtiko seniūnas. Reilis pasmaugė seniūną ir pasiėmė planus. Tuomet traukiniu išvyko į slėptuvę Dortmundę, kur padalino planus į keturias dalis ir atskirai išsiuntė į Didžiąją Britaniją.

Andrew Cook šios istorijos autentiškumu abejoja, tačiau pripažįsta, jog laivų statyklos archyvuose iš tiesų minima Karl Hahn pavardė, ir jis ten dirbęs aptariamu laikotarpiu bei buvo prisijungęs prie ugniagesių brigados.[2]

Pirmasis pasaulinis karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reilio teigimu, Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo slaptas agentas vokiečių užnugaryje, tačiau šią versiją paneigia Andrew Cook bei Richard B. Spence. Nuo 1914 m. iki bent jau 1915 m. Sidnis Reilis gyveno Niujorke, kur vertėsi ginklų prekyba tiek vokiečiams, tiek carinės Rusijos armijai.[6]

Rusijai pasitraukus iš karo, o JAV įsitraukus, ginklų prekyba tapo nebepelninga (rusai nebepirko, parduoti vokiečiams tapo uždrausta) ir Reilis ieškojosi kito užsiėmimo. Yra žinoma, kad 1917 m. jis kreipėsi dėl darbo į Norman Thwaites, Britų žvalgybos (SIS) atstovą Niujorke. Thwaites susidomėjo Reiliu, ir rekomendavo jį Mansfield Cumming, MI1c vadovui. Taip pat Thwaites patarė Reiliui iš pradžių nuvykti į Torontą ir stoti į oficialią karinę tarnybą. Reilis įstojo į Kanados Karališkąsias oro pajėgas.

Pasak Richard Spence, 1918 m. Reilis grįžo į Jungtinę Karalyste ir tapo formaliu SIS darbuotoju.

Lockharto planas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apsimetęs ČK pareigūnu, Reilis kerta Raudonosios armijos saugomą postą. Ištrauka iš London Evening Standard spausdinto komikso-serialo „Master Spy“, 1931 m.

1918 m. SIS agentas Robert Bruce Lockhart kartu su Sidniu Reiliu rengė Rusijoje perversmą, ketindami nuversti bolševikų valdžią. Šis žlugęs perversmas, vadinamas Lockharto planu (Lockhart plot), taip pat yra vienas neaiškiausių Reilio gyvenimo įvykių. Skirtingi istorikai siūlo skirtingas plano versijas: kad Reilis veikė SIS nurodymu, ar kad veikė savarankiškai ir norėjo pats užimti valdžią Rusijoje, ar net kad buvo ČK agentas ir veikė jų labui.

Yra žinoma, kad Lockhartas ir Reilis 1918 m. gegužę susitikinėjo su Borisu Savinkovu, kontrarevoliucinės sąjungos vadovu. Taip pat, kad įvairios su Savinkovu siejamos grupuotės buvo finansuojamos iš SIS biudžeto. Planuojamame perversme svarbų vaidmenį vaidino ir Latvių raudonieji šauliai, kurie buvo pakrikštyti „Pretorionų gvardija“ ir turėjo užimti bei saugoti Maskvos Kremlių.

Tačiau 1918 m. rugpjūčio 4 d. prasidėjusi Šiaurės Rusijos kampanija sumaišė sąmokslininkų planus. Atsakydami į įsiveržimą, rusai rugpjūčio 5 d. užėmė Jungtinės Karalystės ambasadą, kurioje kaip tik tuomet buvo suplanuotas sąmokslininkų pasitarimas. Dar blogiau, kad rugpjūčio 30 d. buvo nužudytas Sankt Peterburgo ČK vadovas Moisejus Urickis (Моисей Урицкий), o Fania Kaplan Maskvoje pašovė ir sužeidė Leniną. Kaip atsaką ČK pradėjo taip vadinamą raudonojo teroro kampaniją, suimdama ir sušaudydama visus bent kiek įtariamus, ypač – politinius oponentus. Tarp jų buvo areštuota nemažai žmonių, dalyvavusiųjų Lockhart’o plane, įskaitant ir patį Lockhart’ą. Jis vėliau buvo iškeistas į Maksimą Litvinovą, rusų diplomatą Jungtinėje Karalystėje, ten areštuotą už šnipinėjimą. Reilio kurjerės Jelizaveta Oten ir Marija Fride taip pat buvo areštuotos, ir ČK atskleidė perversmo planus.[2] Reilis buvo identifikuotas kaip lyderis ir prasidėjo jo paieška.

Apsimetęs baltvokiečiu diplomatu, su padirbtu pasu Reilis vokiečių ambasadai rezervuotu traukinio vagonu iš Maskvos išvyko į Kronštatą, iš kur laivu į Helsinkį ir tuomet per Stokholmą grįžo į Angliją. Į Londoną jis atvyko lapkričio 8 d.[2]

Rusų laikraštis „Izvestija“ pranešė, kad Lockhart’as ir Reilis yra nuteisti mirties bausme in absentia už bandymą nuversti bolševikų vyriausybę. Mirties bausmė turi būti įvykdyta nedelsiant, jei kuris jų atsidurtų Tarybinėje teritorijoje.

Tačiau vos po savaitės SIS išsiuntė Sidnį Reilį atgal į Tarybų Sąjungą, kaip prekybos delegatą. Jo misija buvo Juodosios jūros pakrantės tyrinėjimas, reikalingas britams Paryžiaus taikos konferencijoje.

„Tresto“ operacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Tresto operacija.
GPU pareigūnų apie 1925 m. lapkričio 5 d. (po egzekucijos) fotografuotas kūnas, įvardintas kaip Solomonas Rozenblumas – Sidnis Reilis

1925 m. GPU agentai atviliojo Sidnį Reilį į Rusiją, susitikti su antibolševikine organizacija „Trest“ (rus. Трест). Iš tiesų visa organizacija buvo įkurta GPU kodiniu pavadinimu „Tresto operacija“ (rus. операция "Трест") ir skirta revoliucijos priešų identifikavimui bei sekimui. Kirtęs Suomijos – TSRS pasienį, Reilis buvo areštuotas ir nugabentas į Lubiankos kalėjimą tardymui. Kol Reilis buvo kalinamas ir tardomas, TSRS oficialiai paskelbė esą jis buvo nušautas bandant nelegaliai kirsti pasienį.

Kalėjime Reilis ant cigarečių popieriaus užsirašinėjo tarybinius tardymo metodus, tikriausiai ketindamas šią medžiagą parduoti Britų žvalgybai. Užrašai po jo mirties buvo atrasti sargybinių ir perduoti GPU.

1925 m. lapkričio 5 d. miške netoli Maskvos Sidnis Reilis buvo sušaudytas. Egzekucijai vadovavo GPU pareigūnas Grigorijus Fedulejevas.

Populiariojoje kultūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sam Neill - Sidnis Reilis TV seriale „Reilis, šnipų tūzas“

1983 m. buvo sukurtas 12 serijų televizijos miniserialas „Reilis, šnipų tūzas“ (Reilly, Ace of Spies) su Sam Neill pagrindiniame vaidmenyje. Jo scenarijus daugiausiai paremtas Roberto Lockhart’o knyga „Šnipų tūzas“ (Ace of Spies).

Taip pat, istorijos apie Reilį buvo įkvėpimas žymiam fiktyviam šnipui – Džeimsui Bondui. Robertas Lockhart’as buvo artimas Jano Flemingo, Džeimso Bondo autoriaus, draugas. Neįprastų džentelmenų lygos komikso viename epizodų yra šaipomasi iš šio fakto. Džimis Bondas, Džeimso Bondo parodija, ten yra nekompetetingas psichotiškas prievartautojas. Vienas iš veikėjų pastebi, jog jam toli šaukia iki Sidnio Reilio („Lets face it, Jimmy. You're no Sidney Reilly“).

Kartais nurodoma, kad Reilio istorija įkvėpė ir 1897 m. Britanijoje išleistą anglų rašytojos E. L. Voinič romaną The Godfly. Pagrindinio jo veikėjo ankstyvasis gyvenimas tariamai paremtas Reilio gyvenimu. Tačiau šiai sąsajai nėra aiškaus pagrindo. Andrew Cook teigia, kad jie nėra niekaip susiję.

Nuorodos ir šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Andrew Lycett. Ian Fleming, The Man Behind James Bond. 1996, Turner Publishing, ISBN 1-57036-343-9.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 A. Cook. Ace of Spies: The True Story of Sidney Reilly (Revealing History). The History Press Ltd., 2004
  3. 3,0 3,1 Richard Deacon, Spyclopaedia. Macdonald & Company Publishers Ltd., 1987
  4. 4,0 4,1 4,2 Robin Bruce Lockhart, Reilly: Ace of Spies. Hippocrene Books, 1986
  5. Robert Bruce Lockhart. The Two Revolutions: an Eyewitness Study of Russia. Bodley Head, London, 1967
  6. Richard B. Spence. Trust No One: The Secret World Of Sidney Reilly. Feral House, 2002