Pereiti prie turinio

Stalingrado mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stalingrado mūšis
Priklauso: Rytų kampanija, Antrasis pasaulinis karas

Data 1942 m. rugpjūčio 23 d. – 1943 m. vasario 2 d.
Vieta Stalingradas, Rusijos TFSR, Sovietų Sąjunga
Rezultatas Galutinė sovietų pergalė
  • Ašis pradėjo silpnėti Rytų fronte
  • Persilaužimas Antrajame pasauliniame kare
Konflikto šalys
Trečiojo Reicho vėliava Trečiasis reichas

Rumunijos vėliava Rumunija
Italija
Vengrija
Kroatija

Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Trečiasis Reichas Adolf Hitler

Trečiasis Reichas Friedrich Paulus

Sovietų Sąjunga Josifas Stalinas

Sovietų Sąjunga Georgijus Žukovas
Sovietų Sąjunga Nikita Chruščiovas
Sovietų Sąjunga Konstantinas Rokosovskis

Pajėgos
Mūšio pradžioje:
270 000 kareivių
3 000 artilerijos
500 tankų
600 lėktuvų
Sovietų puolimo metu:
1 040 000 kareivių:
(400 000 vokiečių,
235 000 italų,
200 000 rumunų,
200 000 vengrų,
5 000 kroatų)
10 250 artilerijos
500 tankų
732 lėktuvų
Mūšio pradžioje:
187 000 kareivių
2 200 artilerijos
400 tankų
300 lėktuvų
Sovietų puolimo metu: 1 143 500-2 500 000 kareivių
13 451 artilerijos
894–4 000 tankų
1 115 lėktuvų
Nuostoliai
850 000 žuvo, dingo arba sužeista
įskaitant 91 000 sugauta
900 lėktuvų
1 500 tankų
6 000 artilerijos
478 741 žuvo ir dingo
650 878 sužeista ir susirgo
40 000 civilių žuvo
4 341 tankų
15 728 artilerijos
2 769 lėktuvų [1]
Raudonosios armijos kontrapuolimas

Stalingrado mūšisAntrojo pasaulinio karo mūšis, vykęs 1942 m. rugpjūčio 21 d.–1943 m. vasario 2 d. tarp Vokietijos su sąjungininkais ir TSRS kariuomenių dėl Stalingrado miesto. Tai buvo vienas svarbiausių įvykių Antrojo pasaulinio karo metu, o kartu su mūšiu Kursko lanke tapo persilaužimo momentu, po kurio Vokietijos kariuomenė prarado strateginę iniciatyvą. Stalingrado mūšis buvo didžiausias ir daugiausiai istorijoje gyvybių atėmęs karo mūšis. Mūšis baigėsi Vokietijos pralaimėjimu. Pirmą kartą visa vokiečių armija buvo paimta į nelaisvę. Kartu 1943 m. sausio 31 d. į nelaisvę buvo paimtas Feldmaršalas Paulius. Šis mūšis kartais laikomas strateginio persilaužimo Antrajame pasauliniame kare pradžia.

Stalingrado mūšyje vokiečių pusėje dalyvavo ir 7-asis lietuvių savisaugos batalionas su vadu kapitonu Jonu Semaška. Iš 700 bataliono karių grįžo 400.[2]

   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Miesto bombordavimas.

Adolfui Hitleriui nepavykus užimti Maskvos, jis visą savo dėmesį nukreipė į Stalingrado miestą. Stalingradas turėjo milžinišką strateginę reikšmę, tai buvo pramoninis miestas ir tuo pačiu raktas nuo Volgos upės, kurią perkirtus būtų blokuotas naftos iš Kaukazo tiekimas, tuo pačiu parūpintas degalų tiekimas Vermachtui. 1942 m. Stalinas paskelbė žymųjį įsakymą Nr.277 („Nė žingsnio atgal“), dėl kurio visą 1942-ųjų rudenį ir žiemą buvo kovojama dėl kiekvienos Stalingrado gatvės, kiekvieno namo, kiekvieno kambario. Didžiąją laiko dalį abi pusės buvo taip arti, kad galėjo viena kitai svaidyti įžeidinėjančius šūkius. Kad žemėje atsivėrė pragaras, bylojo tai, jog degantis miestas naktį matėsi iš už 45 kilometrų... Po lapkričio 19-ąją surengtos sovietų kontratakos, generolas Friedrichas Paulusas ir 90 tūkst. jo 6-osios armijos karių pateko į apsuptį. Tada šeštosios armijos vadas generolas Fridrichas Paulius, pasiuntė radiogramą į Berlyną ir paprašė leidimo bandyti prasiveržti iš apsupties, Hitleris atmetė šią paskutinę išsigelbėjimo galimybę trumpu nurodymu: „Armija turi išlaikyti savo pozicijas iki paskutinio šovinio“. Nors buvo pažadėta „Stalingrado katile“ atsidūrusius dalinius aprūpinti kariniu oro tiltu, tačiau esamomis sąlygomis tai reiškė šimtų tūkstančių karių – vokiečių ir rusų – pasmerkimą pražūčiai. Dėl šių priežasčių Rytų flangas buvo priverstas pasiduoti. Vėliau A.Hitleris apie generolą F.Paulusą ir Stalingrado mūšį kalbėjo, jog "tokio didelio skaičiaus kareivių heroizmą pavertė niekais vienintelio charakterio neturinčio ir silpnavalio žmogystos veiksmai".

  1. Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах: Стат. исслед. / Г. Ф. Кривошеев, В. М. Андроников, П. Д. Буриков. — М.: Воениздат, 1993. С. 178—182, 369—370. ISBN 5-203-01400-0
  2. „„LAISVĖS KRYŽKELĖS (XV). LIETUVIAI KARO FRONTUOSE”, R. Čekutis, D. Žygelis“. Bernardinai. 2006 m. gegužės 8 d. Nuoroda tikrinta gruodžio 26, 2018.