Tarptautinė sutartis

Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reguliuojamas tarptautinės teisės subjektų susitarimas. Tarptautinės sutartys yra pagrindinis teisinis instrumentas, kurį pasitelkus organizuojamas tarptautinis bendradarbiavimas visose srityse. Skaičiuojama, kad valstybės, tarptautinės organizacijos ir kiti tarptautinės teisės subjektai yra sudarę dešimtis tūkstančių sutarčių.

Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutarimu. Tai labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis- sutartos taisyklės įforminamos pasirašant dokumentą (išimtis – džentelmeniški susitarimai).

1969 m. Vienos konvencijoje įtvirtintas tarptautinės sutarties apibrėžimas yra visuotinai priimtas, jį į savo nacionalinius teisės aktus iš esmės pažodžiui perkėlė dauguma valstybių, savo tyrimų atskaitos tašku šį apibrėžimą naudoja didžioji dalis tarptautinės sutarčių teisės tyrėjų. Visgi derėtų nepamiršti, kad šis apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos kontekste ir skirtas tik tarptautinėms sutartims tarp valstybių, kurioms taikoma ši konvencija, apibrėžti. Kaip nurodo konvencijos 3 straipsnis, ši konvencija „netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudarytiems tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų arba tik tarp kitų tarptautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems tarptautiniams susitarimams“. Tačiau dalis tokių susitarimų gali būti laikomi tarptautinėmis sutartimis tarptautinės teisės prasme.

Rūšys

Universalioji, regioninė sutartis, specialioji sutartis
išalė, daugiašalė
pateikiamas toks tarptautinės sutarties apibrėžimas:erminuota arba neterminuota sutartis.

Pavadinimas – paktas (Nepuolimo paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas), tarptautinė konvencija, prekybos sutartis, konsulinė sutartis, pagalbos sutartis, konvencija ir kita.

Prie Nepuolimo pakto gali būti pridedami kiti neskelbiami slaptieji protokolai (Molotovo-Ribentropo paktas).

Tarptautinė sutartis gali būti sudaroma raštu ir žodžiu; nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, 2 ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, teisiniai veiksmai.

Ministerijų, Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra tarptautinės sutartys. Jų rengimo bei sudarymo tvarką nustato Vyriausybė. Informacija apie šiuos susitarimus pateikiama Užsienio reikalų ministerijai, kur ji yra kaupiama ir tvarkoma.

Sudarymas

Tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi valstybės vadovas (Prezidentas), Vyriausybės vadovas (Ministras Pirmininkas), užsienio reikalų ministras, Vyriausybė ar kitos valstybinės įstaigos – ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.

Stadijos

Ikisutartiniai santykiai – (pa)siūlymas tartis dėl tarptautinių reikalų ar kt.
Derybos – sutarties dalyko ir objekto svarstymas, sutarties sąlygų nustatymas
parafavimas – preliminarus teksto patvirtinimas
pasirašymas – oficialus patvirtinimas prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį
įsigaliojimas, pvz., ratifikavimas – nacionalinės valdžios institucijos patvirtinimas, suteikiant galią pagal nacionalinę teisę
depozitavymas – sutarties teksto saugojimas, įteikimas depozitarui saugotojui, pvz., trečiosioms šalims
denonsavimas (sutarties nutraukimas), anuliavimas (sutarties paskelbimas negaliojančia).

Tarptautinių sutarčių teisė

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinių sutarčių teisė.

Tarptautines sutartis reguliuoja tarptautinė (tarptautinių) sutarčių teisė. Pagrindinis teisės šaltinis – 1969 m. gegužės 22 d. Vienos sutarčių teisės konvencija (Vienna Convention on the Law of Treaties, VCLT).

Literatūra

F. John Harper (Hrsg.): Treaties and Alliances of the World, 7. Aufl., London: John Harper 2002.
A. Limante, A. Augustauskaite. Tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinių susitarimų sudarymas. Vilnius, 2016

Nuorodos

Tarptautinių sutarčių įstatymas
Vienos sutarčių konvencijos Archyvuota kopija 2013-01-12 iš Wayback Machine projekto. (anglų k., PDF)