Transportas Antarktidoje

Turistinis „National Geographic Explorer“ laivas šalia kranto.

Boeing 757 Pegaso aerodrome.

Transporto sistema Antarktidoje pasikeitė nuo pirmųjų žemyno atradimo laikų. Iš pradžių pirmieji atradėjai ir mokslininkai Antarktidą įveikdavo atšiauriomis ir neištyrinėtomis sąlygomis, o šiuo metu žemyne šiuolaikinės technologijos leidžia mokslininkams naudotis labiau paruoštais keliais ir transporto sistema.

Kasmet Antarktidą aplanko tūkstančiai turistų ir šimtai mokslininkų, tad naudojamas transportas turi būti draugiškas gamtai, o keliai paruošti tinkamam naudojimui.

Sausumos transportas

Pagrindinis žemyno kelias yra 1601 km ilgio Makmerdo–Pietų ašigalio kelias, jungiantis JAV Makmerdo mokslinę stotį vandenyno pakrantėje su žemyno gilumoje esančia JAV Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotimi. Šis kelias padarytas suspaudus sniegą ir nėra asfaltuotas.

Vienam reisui į Amundseno–Skoto mokslinę stotį paprastai naudojami 5 specialiai pritaikyti „Caterpillar“ ir „Case“ traktoriai su sniego valytuvais ir 10 žmonių įgula. Traktoriai traukia didžiulius guminius kuro, skirto Amundseno-Skoto stoties generatoriams, rezervuarus, kitus, stočiai reikalingus krovinius, bei gyvenamuosius vagonėlius įgulai. Karavano saugumui užtikrinti pirmojo traktoriaus priekyje pritaisytas specialus radaras, ieškantis po sniegu galimų plyšių kelio trasoje.

JAV Antarktidos programos dėka yra prižiūrimi dar du keliai žemyne – vienas iš jų yra 23 km ilgio ir jungia Makmerdo stotį su Pegaso aerodromu. Kitas kelias driekiasi ledu ir leidžia pasiekti pakilimo taką ant ledo.

Šie keliai leidžia aptarnauti Makmerdo, Amundseno-Skoto pietų ašigalio ir Skoto mokslines stotis.

Žemyno sausumos keliai nėra pilnai išvystyti įprastiems lengviesiems automobiliams. Dažnai mokslinės bazės įkurtos Antarktidos oazėse, tad lengvieji automobiliai gali naudotis tik trumpais keliais pačiose bazėse, o važiuoti tolimesniais keliais nebūtų įmanoma. Siekiant įveikti šias kliūtis kartais naudojami automobiliai su diržais vietoje padangų, tai leidžia įveikti puresnio sniego dangas.

Mausono stoties mokslininkai naudoja „Volkswagen Beetle“ automobilius – tai buvo pirmasis masinės gamybos automobilis šiame žemyne.

1997-1998 m. ekspedicijose į Antarktidos gilumą buvo naudojami Islandijoje pagaminti visureigiai „AT44“ su 44 colių dydžio ratais. Tai buvo pirmas kartas, kuomet automobiliai su padangomis sėkmingai atliko tokią misiją.

2005 m. 6 mokslininkų grupė atliko eksperimentą ir su 6 ratų automobiliais per 69 valandas nuo pakrantės pasiekė geografinį Pietų ašigalį, pagerindami iki tol buvusį 24 dienų rekordą. Tokiu būdu tyrėjai norėjo įrodyti, kad tinkamai paruošti automobiliai yra praktiški šiame žemyne bei norėdami atkreipti dėmesį į aplinkos saugojimą. 2010 m. panaši misija buvo pakartota su aplinkai draugiškais visureigiais, įveikiant 4000 km kelią aplink visą Antarktidą.

Vandens transportas

Nepaisant savo dydžio žemyne yra tik vienas oficialus uostas – Makmerdo stotis. Dauguma kitų pakrančių stočių yra aptarnaujamos naudojantis mažais laiveliais ir kateriais bei sraigtasparniais. Pagal Antarkties sutarties 7 punktą visi uoste esantys laivai gali būti apžiūrėti ir patikrintas jų krovinys.

Vasaros metu (sausio–kovo mėnesiais) į Antarktidą atplaukia turistų laivai, įprastai atplaukiantys iš Ušuajos Argentinoje.

Oro transportas

Antarktidą oru galima pasiekti fiksuotų sparnų orlaiviais – lėktuvais arba sraigtasparniais. Norint saugiai nusileisti nusileidimo ir pakilimo takai turi būti iš anksto paruošti ir nuvalyti nuo sniego.

Iš viso žemyne yra 20 aerodromų, tačiau jie nėra pritaikyti visapusiškai aviacijai. Apie 30 stočių yra įsirengusios įvairaus lygio orlaivių nusileidimo vietas.

Antarktidos aerodromai dažnai būna skirtingų sąlygų dėl sudėtingų ir dažnai besikeičiančių žemyno oro sąlygų. Šie aerodromai neatitinka Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos reikalavimų, todėl norint nusileisti orlaivis turi gauti atitinkamos organizacijos, valdančios bazę, leidimą. Skrydžiai tamsiuoju paros metu galimi išskirtinai dėl avarinės situacijos – tokiu atveju pakilimo tako ribos žymimos degančiomis statinėmis. 2008 m. rugsėjo 11 d. JAV Boeing C-17 Globemaster III orlaivis atliko pirmąjį naktinį nusileidimą Pegaso aerodrome naudojant naktinio matymo įrangą.

2001 m. balandį vyko mokslininko Ronald Shemenski pargabenimo operacija iš Amundseno–Skoto stoties, jam pasireiškus pankreatito požymiams. Iškviesti trys Lockheed C-130 Hercules orlaiviai dėl blogų oro sąlygų nesugebėjo nusileisti. Buvo kreiptasi į Kanados kompaniją „Kenn Borek Air, kuri vykdo žmonių ir krovinių gabenimą į Arktį ir Antarktidą. Iš dviejų DHC-6 Twin Otter lėktuvų vienas sėkmingai nusileido specialiai paruoštame 2 km ilgio tūpimo take. Tai buvo pirmoji gelbėjimo operacijoje žiemą Antarktidoje. Kanados vyriausybė orlaivio įgulą apdovanojo už drąsą.

2021 m. Portugalijos kompanijos „Hi Fly“ Airbus A340 įvykdė pirmąjį tokio orlaivio nusileidimą žemyne.