Traviata
| Traviata | |
|---|---|
 „Traviatos“ 1853 m. premjeros afiša
| |
| Kompozitorius | Giuseppe Verdi |
| Libretininkas (-ai) | Francesco Maria Piave |
| Pagal | Alexandre Dumas „Dama su kamelijomis“ |
| Kalba | italų |
| Premjeros data, teatras | 1853 m. kovo 6 d. La Fenice, Venecija |
| Premjera Lietuvoje | 1920 m. Valstybės teatre Kaune |
| Ištrauka | |
| „Pakelkim taurę linksmybių“ (Libiamo ne' lieti calici) − žymiausias „Traviatos“ fragmentas | |
Traviata (La traviata, „Puolusi moteris“) – 1853 m. trijų veiksmų opera, kurią sukūrė italų kompozitorius Džuzepė Verdis (1813−1901). Tai viena populiariausių operų, 2011/2012−2015/16 metų sezonų laikotarpiu buvo 1-a pagal atlikimų skaičių pasaulyje.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Opera „Traviata“ sukurta pagal prancūzų rašytojo Aleksandro Diuma (sūnaus) 1848 m. publikuoto romano „Dama su kamelijomis“ motyvais. Pagal romaną pastatytą pjesės vaidinimą Dž. Verdis matė 1852 m. viešnagės Paryžiuje metu. Jis pradėjo galvoti apie operos pastatymą Paryžiaus kurtizanės su kamelijų puokšte tragiškos meilės motyvais. Tik 1852 m. spalį Dž. Verdis pradėjo dirbti su libretistu Frančesku Marija Pjave ties operos libretu. Opera buvo skirta Dž. Verdžio Venecijos La Fenice teatrui pažadėtam pastatymui, kuris turėjo įvykti 1853 m. pradžioje. Dž. Verdis buvo tuo metu labai užsiėmęs, 1852 m. gruodį jis buvo Romoje, kur rūpinosi operos „Trubadūras“ premjera. Jis negalėjo susitarti su teatru dėl „Traviatos“ veiksmo laikmečio: norėjo, kad būtų vaizduojama šiuolaikinė tema, tačiau La Fenice teatro vadovybė dėl cenzūros reikalavo veiksmą nukelti į apie 1700 metus, Liudviko XIV valdymą. Dž. Verdis negalėjo susitarti dėl norimų aktorių ir pastatymo procesas jam nepatiko.
1853 m. vėlų vasarį Dž. Verdis atvyko į Veneciją. Operos premjera įvyko 1853 m. kovo 6 d. Operos preliudą publika sutiko palankiai, tačiau prasidėjus II veiksmui jos nepasitenkinimas pradėjo didėti ir virto tai, ką kompozitorius pavadino „fiasko“. Tikėtina, kad publikos neprielankumą iššaukė temos moderniškumas, joje nebuvo veiksmo intrigos, vaizduojamų dvikovų ir kitų romantiškai meilės istorijai būdingų siužeto vingių. Prie nesėkmės tikriausiai nemenkai prisidėjo Violetos vaidmens atlikėja Fani Salvini-Donateli (Dž. Verdžio norima aktorė buvo susirgusi), kuri turėjo puikų balsą, bet būdama 38-erių ir labai stora sunkiai galėjo perteikti jaunos ir gležnos, nuo džiovos mirštančios Violetos vaidmenį. „Traviata“ buvo parodyta 9 kartus ir finansiškai pasirodė neblogai, kai Dž. Verdis atšaukė jos atlikimą revizijai. 1853 m. gegužės 6 d. „Traviata“ buvo pastatyta kitame Venecijos San Benedetto teatre su kita atlikėjų trupe ir sulaukė milžiniško pasisekimo. Dž. Verdis komentavo: „Anuomet ji patyrė fiasko, o dabar sukėlė furorą“.
„Traviata“ buvo statoma jos siužeto veiksmui vykstant apie 1700 m. Prancūzijoje ir pirmą kartą pastatyta pagal originalų kompozitoriaus sumanymą tik 1906 m., t. y. po Dž. Verdžio mirties, kai operos veiksmas, sumanytas kaip „šiuolaikiškas“ (vyksta apie 1850 m.), iš tikro jau nebebuvo šiuolaikišku. Nepaisant cenzūrinių pakeitimų, „Traviata“ buvo uždrausta rodyti Popiežiaus valstybėse. Tuometiniams cenzoriams tikriausiai labiausiai užkliuvo kurtizanės gyvenimo tarsi išaukštinimas, vaizduojami nesantuokiniai ryšiai, kas buvo laikoma amoraliu elgesiu.
„Traviata“ yra viena iš dažniausiai atliekamų operų pasaulyje, ji pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1920, 1931, 1952, 1974, 1980, 1992, 2005 ir 2009 metais.[2]
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindiniai veikėjai:
- Violeta Valeri (sopranas) − Paryžiaus kurtizanė;
- Alfredas Žermonas (tenoras) − jaunas bajoras iš Provanso
- Žoržas Žermonas (baritonas) − Alfredo tėvas;
- Flora Belvua (mecosopranas) − Violetos draugė, kurtizanė;
- Baronas Dufolis (bosas) − Violetos draugas ir „globėjas“;
ir kiti.
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
I veiksmas.
Operos veiksmas prasideda 1850 m. Paryžiuje. Jauna Violeta Valeri yra pasinėrusi į kurtizanės gyvenimą ir žino, kad ji greit mirs nuo džiovos. Pokylyje ji sutinka jauną bajorą Alfredą Žermoną iš provincijos. Alfredas ja susižavi ir prisipažįsta jai meilę. Violeta atsako, kad tokiam jausmui nėra vietos jos gyvenime, tačiau slapta pajunta simpatiją bajorui ir tikros meilės troškimą.
II veiksmas.
Alfredas ir Violeta gyvena kaimo sodyboje. Juos aplanko Alfredo tėvas Žoržas, kuris pareikalauja Violetos nutraukti šiuos ryšius, kurie sukėlė skandalą ir dėl to pakenkė šeimos reputacijai − Žoržas nebegali ištekinti savo dukters ir Alfredo sesers. Violeta su tuo sutinka, ji parašo atsisveikino raštelį Alfredui ir išvyksta į Paryžių. Alfredas pamano, kad ji pabėgo pas kitą meilužį ir nuseka paskui ją į Paryžių. Violetos draugės Floros kaukių baliuje Violeta atvyksta su „globėju“, baronu Dufoliu. Alfredas tėškia Violetai išloštų pinigų saujas ir viešai iš jos pasityčioja. Alfredo tėvas, matęs sceną, pasmerkia sūnų už išsišokimą. Jis bando atsiprašyti, baronas iššaukia jį į dvikovą.
III veiksmas.
Violeta guli ligos patale. Alfredas, sužinojęs tiesą iš tėvo apie Violetos poelgį, ją aplanko. Jie susitaiko ir jiems regisi naujo ir laimingo gyvenimo pradžia, tačiau Violeta miršta nuo džiovos.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Steen, Michael. Verdi's La Traviata: A Short Guide to a Great Opera. Icon Books Ltd, 2013
- Encyclopaedia Britannica