Su O. Wilde man susisiejusiu sąmoju nuostabiai perteikta santuokos (ir toli gražu ne tik tuometinės) dviveidystė, kuomet atvirumas, tikras atviruma4/5
Su O. Wilde man susisiejusiu sąmoju nuostabiai perteikta santuokos (ir toli gražu ne tik tuometinės) dviveidystė, kuomet atvirumas, tikras atvirumas, priimtinas tik kai jį propaguoja vyrai, kai standartai išimtinai tik dvigubi, o laisvės tik laikinos, vedančios prie amžinųjų lūkesčių ir amžinojo circle of life – tu amžiams būsi buvusi žmona, amžiams nešiosi nesėkmės ženklą ir tikėsiesi jį nutrinti būsima santuoka, būsimu sutuoktiniu ir būsima viltimi. Kartu su ironiškais, laiką pralenkusiais pastebėjimais, koja kojon eina ir intrigos, klaidų pasikartojimai, dideli lūkesčiai ir didelis nenoras pripažinti, kad be jokio vyro, gyvenant sau ir savaip, pačiai diktuojant taisykles, sau dirbant ir užsidirbant iš tiesų gyventi yra geriau, nei gyvenant su nemylinčiu. Ir suvokimas, kad net jei pripažintum tai, ką jauti, visuomenė tai vertintų ypač nepalankiai.
Ko pritrūko iki maksimalaus įvertinimo? Tikriausiai, nuoseklumo. Vietomis įsitraukdavau ir puslapiai tarsi patys versdavosi, o vietomis atrodydavo, kad nuo istorijos jau pavargau – ne nuo siužeto, kuris tikrai gana varginantis ir skaudus, o tiesiog nuo paties pasakojimo būdo, gal net nuo pertekliaus? Manau, jei knyga būtų bent 50 puslapių trumpesnė, ji neabejotinai gultų prie metų geriausių. Bet kokiu atveju džiaugiuosi, kad ši klasika buvo prikelta naujam gyvenimui – tikrai viena tų, kurios neturi galiojimo laiko....more
Kaip Itanas Fromas, tik vasarą, sako vieni. Erotiškasis Itanas, sako pati Edith. Na, erotiką čia įžiūrėti sunku (nebent koks nuo peties nuslydęs ch4/5
Kaip Itanas Fromas, tik vasarą, sako vieni. Erotiškasis Itanas, sako pati Edith. Na, erotiką čia įžiūrėti sunku (nebent koks nuo peties nuslydęs chalatėlis jums atrodo kaip vulgarumo aukštumos), bet dėl Itano Fromo sutinku – tikrai panašiai liūdna, tik kad čia daugiau šviečia saulė. Ir todėl tik dar liūdniau – mažokai vilčių man kelia mirusi gamta, padengta ledu, bet kai aplink viskas žydi ir skleidžiasi, kvepia ir žavi, taip sunku suvokti, kad gyvenimai baigiasi dar neprasidėję. Kad viltys, net tyliausiai ir paslaptingiausiai puoselėtos, pasidengia tokiu sniego sluoksniu, kurio nenutirpdys net širdingiausi apsikabinimai. Ir kaip teisingai išsireiškė knygos redaktorė – prieš šitas kančias, kurias Wharton atseikėja savo „Vasaros“ pagrindinei veikėjai, Žemaitė rūko kampe. O aš pridėsiu, kad ir „Paskenduolė“ rodosi kaip humoreska. O baisiausia tai, kad kaip ir dažniausiai, kiaurai permatant kitų prastus sprendimus, belieka klaidas palikti daryti patiems. Gi nepaklausys, kad ir su kokia išmintimi, tariama ar esama, mokytumei.
Wharton, aišku, džiugiomis knygomis ir šiaip negarsėja, o šioji, dar ir nedidelė apimtimi, iš tiesų savyje talpina tiek pat daug, kiek ir jos ilgieji romanai. Ir temos panašumu kiek primena, pavyzdžiui, „Ledi Čaterli meilužį“, bet mano skoniui stoja visa galva aukščiau. Įvairūs žmonių ryšiai čia įdomūs, veikėjai nevienareikšmiai. O Čaritės ir jos globėjo santykis manyje permaišė tiek emocijų, tiek minčių! Na, o paskutinioji scena bene „Les Miserables“ verta. Ir Čaritė, visai kaip Wharton sukurtos Undinė ar Lili, ne tik erzina skaitytoją, ne tik tampo nervus, bet ir sukelia tokį pat jausmą, kaip beviltiškai, atkakliai ir nepailstamai į stiklą besidaužantis vabzdys. Zyzia, zvimbia, nesupranta ir kelia erzulį. Bet nesinori man jo pritrėkšti. Norisi praverti langą ir išleisti. Kad pasidžiaugtų vasara....more
Tikrai nesu prisiekusi Marquezo gerbėja, bet viena pagrindinių priežasčių perskaityti „Susitiksime rūgpjūtį“ yra, aišku, noras įsitikinti, ar reikė4/5
Tikrai nesu prisiekusi Marquezo gerbėja, bet viena pagrindinių priežasčių perskaityti „Susitiksime rūgpjūtį“ yra, aišku, noras įsitikinti, ar reikėjo neskaityti, kaip kad autorius prašė, jog būtų. Šitos knygos leidimas turi tą nemalonų jausmą, kuomet ir epilogas, ir redaktoriaus žodis, ir faksimilės – na, pabandyta išpūsti, kad atrodytų rimčiau. Ir jau prasideda nuo sūnų gūžčiojimo pečiais, pasiteisinimų – kad nu gi čia visai gerai, visai gal jis net nesupyktų. Ar nesupyktų nežinau, kaip ir nesiimu spręsti kaip ši trumputė istorija atrodo bendrame autoriaus darbų kontekste, nes skaičiau vos vieną, tačiau pasakojimas patraukia, intriguoja, moters portretas rodosi ganėtinai intriguojantis, nors kaip kad dažnai būna, kuomet apimtis maža, tai jautiesi tik paragavęs, vos užkabinęs paviršių. Patiko knygos cikliškumas, reikšmė pasikartojimuose, bet labiausiai patiko pabaiga – tokia netikėta, bet taip puikiai susisiejanti su visomis Anos Magdalenos Bach skaitytomis knygomis.
Gerai Marquezas užgriebia ir tą kaltę, bet tuo pat metu ir pasiteisinimų ieškojimą. Ir pareigą, derančią su visišku hedonizmu. Pamatavimą ir pasvėrimą su plaukų pasileidimu. Sala Bach tampa ir priebėga, ir paslaptimi, ir lūkesčiu, kurio genama gali laukti kito rugpjūčio. Patiko, kad veikėja nebėga nuo kažkokios baisiai siaubingos santuokos ar neišsipildymo, kad tiesiog paklūsta gal instinktams, o gal smalsumui, tarsi priima kitą, tačiau tiek pat lygiavertę kaip ir visos kitos savo sąmonės ir poreikių pusę. Todėl ar leisti reikėjo – nežinau, turiu abejonių. Bet to, kad perskaičiau, nesigailiu. ...more
Aš suprantu, kad didžiąją dalį kritikos klasikai galima atmesti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Nes laikmetis kitas, nes nesupranti kokio ten i2.5/5
Aš suprantu, kad didžiąją dalį kritikos klasikai galima atmesti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Nes laikmetis kitas, nes nesupranti kokio ten interteksto (gal ir tikrai nesuprantu), nes pralenkė laiką (nesiginčiju), nes pakeitė literatūros kryptį, įvedė naują stilių, naujai pažvelgė į x, z ar y, nes buvo draudžiama, nes... Bet nepaisant labai gerų momentų, kurių čia Lawrence neabejotinai turi (pašiepimas pseudo intelektualų, feminizmas, kurio neabejotinai yra, jausmingi ir širdį paliečiantys skyriai, ypač įsimintimas neįgalumo ir su juo ateinančių sunkumų (emocinių ir ne tik) vaizdavimas, tas užuojautos aspektas, kurį ir Zweigas tyrinėjo), šita knyga, nerandu geresnio žodžio, yra žiauriai cringe. Rasistiniai reikalai, visas rant‘as apie lesbietes ir pasvarstymai – kas blogiau, homoseksualas ar lesbietė? Bet viską vainikuoja „man patinka, kad tu darai siusiuką ir kakutę. Nenorėčiau moters, kuri negalėtų nei siusioti, nei kakoti“ dialogas. Ir žiūrėkit, aš suprantu. Aš suprantu, kad jis ne apie siusiuką ir kakutę. Bet jei pateikimas cringe, o jis žiauriai, nepakeliamai, tragiškai cringe, aš negaliu apsimest, kad taip nėra.
Ir nors Lawrence turi įdomų pastebėjimų apie lyčių vaidmenis, apie įsipareigojimus, laisvę, klasių skirtumus, aristokratiją, sudėtingas emocijas, ypač kai tarp dviejų žmonių įsiterpia labai dideli, reikšmingi ir skaudūs išgyvenimai, kuomet tenka imtis kraštutinumų ir kompromisų, bet penio ir vaginos pokalbiai, vadinant vienas kitą vardais ir „tavo putytė – tai tu pati! Visas tavo gražumas, meilute!” yra... nu žiauriai, žiauriai, nepakeliamai cringe, kaip ir veikėjai tokie nelabai įdomūs ir nelabai jų likimai rūpi. Tai turėkit omeny, jei imsitės. Ai, ir dar – pasakęs kokią mintį, Lawrence po to ją dar 5 kartus vos kiek kitaip pakartoja. Panašiai kaip aš šitoj apžvalgoj, vis kartodama, kaip cringe. Bet irgi turėkit omeny. ...more
Kaip mes šitos knygos dar neturim lietuviškai? Nežinau, bet klaidą ištaisysim. Gilus, skaudus, feministinis dar tada, kai šis žodis nebuvo naudojam5/5
Kaip mes šitos knygos dar neturim lietuviškai? Nežinau, bet klaidą ištaisysim. Gilus, skaudus, feministinis dar tada, kai šis žodis nebuvo naudojamas, romanas. Pagrindinei veikėjai Ednai tarsi nenutinka nieko siaubingo – jos vyras tiek pat užknisantis ir savininkiškas, kiek bene visi tais laikais, bet jis beveik jai (daugiau sau) nori gero. Ji turi šiek tiek laisvės, tačiau vis tiek jaučiasi įkalinta – visuomenės, šeimos – ir prigimtinės, ir susikurtos. Jos vaikai žavūs, bet jie – tik fonas. Meilužiai aistringi, bet ir jie tik trumpam pakutena širdį, tik suvirpina stygas, bet instrumentas išsiderinęs ir Edna nežino, kaip priversti jį skambėti taip, kaip jai norisi. Žino tik, kad norisi. Net neigiamos emocijos Ednai malonios. Ne mazochistiškai, tiesiog taip geidžiant tikrumo ir bet kokios gyvybės. Su kiekvienu pasipriešinimo judesiu, žodžiu ar sprendimu, ji tarsi artėja prie pabudimo. Bet šis iki galo neįmanomas – ne tais laikais, ne toje visuomenėje, ne moterims. Ne jai. Ne tame gyvenime.
Edna tarsi prigimtinai jaučia, kad moterims, kaip ir vyrams, galima tiek pat. Kad jos nesutvertos tik laukti pareinančio vyro, tik būti su vaikais. Ji jaučia tokio vidinio pasipriešinimo svorį, o savo nuojautos negali pagrįsti niekuo, tik vyrų pavyzdžiais. Bet jie netinka. Atrodo, kad būtų galima šią knygą lyginti su „Ponia Bovari“, bet tegu nesupyksta gerbėjai – šioji man stovi visa galva aukščiau. Ji subtilesnė (o gal tiesiog su veikėja geriau išeina tapatintis?), o pabaiga tokia natūrali, tarsi jokios kitokios būti negalėtų. Viena vertus – tragiška. Kita vertus – palaiminga. Būna ir taip. O Chopin, nesuprasta savo laiku, pasmerkta ir nugyvenusi gana skausmingą gyvenimą, kas kartą atgimsta iš naujo. Ir koks talentas parašyti kūrinį, kuris pralenkia amžius, žemynus, rases, klases. Puikus Jūratės Žeimantienės vertimas ir knyga, kurią verta, reikia skaityti. Kad Chopin ir Edna gautų gyvenimą, kurio nusipelnė. Net jei truputį per vėlai. ...more
Nuostabus romanas. Feministinis, pralenkęs laiką, su labai ryškiais, tačiau gyvenimiškais ir tikrais veikėjų portretais. Šeimos dinamika, kurioje t5/5
Nuostabus romanas. Feministinis, pralenkęs laiką, su labai ryškiais, tačiau gyvenimiškais ir tikrais veikėjų portretais. Šeimos dinamika, kurioje talentinga dukra yra tik mergina, iš kurios tikimasi santuokos, bet kurios nuomonė nelabai kam rūpi, vidutiniokas sūnus, kuris apšokinėjamas, nes gi mOkOsI, nors mokosi ir dukra. Vyras, patiriantis vidutinio amžiaus krizę ir moteris. Moteris, kuri neturi to savojo Woolf aprašyto Kambario, kuri užuovėją ir priebėgą randa sąsiuvinyje. Ir nors iš tiesų tik nori išlieti jausmus ir nuoskaudas, bene trileriškas tas elgesys su dienoraščiu. Jį slepia ir jį rašydama krūpčioja nuo menkiausio garso, vienu metu ir negali nerašyti, ir numenkina savo jausmus ir poreikius, kaip kad moterims dar ir dabar įprasta. Nes niekas niekada nesirūpino, kaip ji jaučiasi. Nes niekas neklausė jos nuomonės. Niekas ir neskriaudė. Santuoka iš pirmo žvilgsnio įprasta, tačiau laimės troškimas toks stiprus, jog dienoraščio kaip priebėgos šauksmas toks, kuriam neįmanoma atsispirti. Kasdienybėje atsiranda jaudulys, persiduodantis ir skaitytojui.
Tiek daug niuansų, kuriuos autorė pastebi: kaip keičiasi moters požiūris į save, kai net mylimasis ją vadina „maman“, kaip užimtumas tampa būdu vaidinti auką ir kankinę, o prie tokios rolės namiškiai labai greit įpranta ir net sergančią motiną ir žmoną trukdo absurdiškiausiais klausimais. Buityje paskendusi moteris vienu metu ir vaidina jai primestą rolę – tokią kalėjimo sargės dukrai, moralės kompaso sūnui, užuovėjos ir paramos vyrui, klusnios mergaitės savo pačios mamai – tačiau ir svajoja apie geresnį gyvenimą. Nebūtinai tik emociškai, bet ir materialiai. Ji pavydi savo dukrai ir tuo pat metu ant jos pyksta, pyksta ant sūnaus, bet jam akimirksniu atleidžia. Saugo vyro jausmus, kai jam nelabai rūpi, kaip jaučiasi ji pati. Todėl nors galėtų romanas būti čiut trumpesnis, bet išverstas jis puikiai ir labai labai vertas dėmesio. Nepraleiskit. ...more
Pildau klasikos skaitinių spragas ir Obeliskas puikiai tiko pošventiniam laikotarpiui – ir humoras, ir istorija, ir ironija, ir šiek tiek rimties, 4/5
Pildau klasikos skaitinių spragas ir Obeliskas puikiai tiko pošventiniam laikotarpiui – ir humoras, ir istorija, ir ironija, ir šiek tiek rimties, ir ryškūs, įsimintini veikėjai – nuo pagrindinių iki epizodinių. Remarkas puikiai valdo žodį (bet jums nereikia, kad aš tai pasakyčiau, gi patys žinot) ir skaityti malonu – ypač tuos gyvenimiškus pastebėjimus, kurie tikslūs ir aktualūs net ir dabar, kur „o prie ko čia žydai?“ ir ta žymioji frazė apie vieno mirtį kaip tragediją, o daugelio – kaip statistiką (vėlgi, patys puikiai žinot). Įdomiausia man buvo skaityti apie visokius prasisukimo būdus, kuriuos infliacijos metais žmonės pramoksta, nes kitaip negali išgyventi. Talonų prisipirkimai, kad valgytumei bene nemokamai, vekseliai ir susitarimai kitą nugirdant, darbas už maistą ir gėrimus, nes taip labiau apsimoka, nei kad gauti tikrą algą.
Ir nors supratau to prasmę ir esmę, man balas krito už pasažus psichiatrinėje – na, jei Liza, Gerda ir kitos romano moterys patiko, tai Izabelė ir jos liga, nors ir buvo tarsi užuovėja nuo viso Vokietijoje (ir Europoje) vykstančio šūdo, šviežias požiūris ir kita realybė, mane tiesiog žmogiškai nervino. Ne Remarko kaltė, tik mano asmeninės preferencijos, kad tie pusiau vaikiški klausimai truputį užkniso. O šiaip knyga pilna tokių anekdotų, kuriuos galima cituoti (ir nieko keisto, kad daugelis tai ir daro), o tą moteriškę, traukiančią vinius su užpakaliu, gi tikrai būtų sunku pamiršti. Todėl džiaugiuosi perskaičiusi, o jei ir jūs tokie kaip aš ir turit spragų, siūlau Obelisko nepraskipint – tiek dėl eilinio įsitikinimo, kad istorija taip baugiai linkusi kartotis, tiek dėl nemirtingo stiliaus ir tiesų, kurias skaitant sunku nepriskirti Remarko prie tų įžvalgių truputį ekstrasensų. O iš tiesų gi tiesiog velniškai įžvalgių....more
Viena tų knygų, kur gana greitai išmuša iš vėžių ir nenustoja skaitytojo talžyti – ir seksizmu, ir transfobija, ir internalizuota (bei ne tik) homo4/5
Viena tų knygų, kur gana greitai išmuša iš vėžių ir nenustoja skaitytojo talžyti – ir seksizmu, ir transfobija, ir internalizuota (bei ne tik) homofobija. Nepagarbos čia daug ir akivaizdus jos ratas – gi, kaip žinia, hurt people hurt people, o kas gali būti skaudžiau, nei negalėjimas sau pačiam pripažinti kas esi ir ko nori? Čia ypač graži proza sudera su ypač skausmingais veikėjų išgyvenimais, kurie visais atspalviais skleidžiasi per trumputį romaną – netektys ir pabėgimai, nelaimingos meilės ir visuomenės atstūmimas, noras slėptis. Pagrindinis veikėjas Prancūzijoje slepiasi nuo savęs ir savo veiksmų pasekmių, nes tai, ką daro Paryžiuje, tarsi neegzistuoja namuose, Amerikoje. Patraukliausias veikėjas, toli gražu ne dėl to, kad tiesiog jos gaila, yra Hella – kaip kad dažnai nutinka, ji tampa svetimų baimių ir paslapčių įkaite. Ji svarsto apie moterų vietą pasaulyje ir neabejotinai pralenkia laiką – klausia savęs ir savo sužadėtinio – jei moteris nieko verta be vyro šalia, „hasn‘t it ever struck you that that‘s a sort of humiliating necessity?“
Visgi, galėdama romaną palyginti su „Kerol“, „Vadink mane savo vardu“, „Mano policininku“ (su kuriuo panašumų daugiausia ir todėl nevalingai norisi lyginti, tik kad ten meilės istorija kur kas stipresnė ir veikėjus nesunku pamilti) ar daugeliu kitų, istorinių LGBTQ istorijų, suprantu, kad „Giovanni‘s Room“ visgi man buvo sunku patikėti – nepakako tik gražios prozos, kad meilės istorija mane paveiktų, o kai veikėjai nepatrauklūs (ypač pagrindinis, toks veltėdis ir nykus), turbūt ir asmeniškai sunku nuo to atsiriboti. Nors kuo puikiausiai suprantu istorijos reikšmę ir svarbą, o ir akivaizdu, kad kalbant apie LGBTQ+ meilės istorijas reikia ir tokių veikėjų – mačo seksistų, visuomenės lūkesčių įkaitų, už kuriuos sirgti nesinori, visgi gula istorija prie tų, nuo kurių Highsmith norėjo pabėgti – saviplakos ir nelaimių kupinų. Todėl istoriškai ir literatūriškai reikšmingas kūrinys, kurį paskaityti verta, bet į asmenines preferencijas sunku neatsižvelgti....more
Po to, kai „Importance of being Earnest“ titulavau juokingiausia 2023-iųjų knyga (pjese), ėmiausi skaityti ir šitą. Pasigailėjau, kad ėmiau lietuvi4/5
Po to, kai „Importance of being Earnest“ titulavau juokingiausia 2023-iųjų knyga (pjese), ėmiausi skaityti ir šitą. Pasigailėjau, kad ėmiau lietuviškai – čia pirmoji problema – jaučiasi, kad vertimas pasenęs, kad vietomis negrabus, kad ir vietovardžiai kažkokie keisti. Antroji, kad kažkodėl sudarytoja, kuri tuo pačiu yra ir vertėja, nusprendė pergalvoti originalų rinkinį, šį tą išmesti, šio to pridėti. Šiuo atveju ji pridėjo keletą pasakų. Kam to reikėjo? Velnias žino, bet vaibas man nusimušė – aiškiai jaučiasi, kad vardan apimties ar balažin ko, kelios istorijos vaikams priklijuotos, bet prie pirmųjų istorijų suaugusiems man jos nesiderino. Ir nors trumpos istorijos suaugusiems labai patiko, pagrindinė, pagal kurią rinkinys ir pavadintas – puikiausia ir padariusi ryškiausią įspūdė. Aišku, kad čia ir visuomenės kritikos rasit, ir ironijos, ir humoro, ir ryškių veikėjų, kurių ryškumui, kai istorijos tokios trumpos, reikalingas, mano galva, ypatingiausio lygio talentas. Pasaka apie milžino sodą, kurios, kaip suprantu, originaliame rinkinyje nėra, susijusi su paties Wilde vaikyste ir pasakoja apie sodą, jo matytą per vaikystės namo langus, kuriame dabar yra Oscar‘o skulptūra garsioji.
Ir nors jaučiasi tongue in cheek, kaip ir visose Wilde istorijose, šis rinkinys tuo pačiu man pasirodė ir liūdnas. Toji visuomenės kritika neatsiejama nuo nusivylimų, lūkesčių sau ir kitiems, vienatvės, paslapčių svorio, kreivai pa(si)darytų išvadų. O aš, kad jau iš rinkinio išimtas „Kentervilio pilies vaiduoklis“, eisiu kamšyti išsilavinimo spragas ir skaityti jį – kaip taip vaikystėj praleidau? ...more
„Man regis, Eldžernonai, misteriui Benberiui jau pats laikas apsispręsti, ar jis gyvens, ar mirs. Būti neryžtingam tokiu atveju – tiesiog kvaila.“
5/5
A„Man regis, Eldžernonai, misteriui Benberiui jau pats laikas apsispręsti, ar jis gyvens, ar mirs. Būti neryžtingam tokiu atveju – tiesiog kvaila.“
5/5
Aš nežinau, ar šiemet skaičiau ką juokingesnio. Toks visiškas absurdas ir toks pasityčiojimas iš aukštuomenės (bet šiaip iš žmonių apskritai, jų ydų ir kvailysčių, absurdiškų susigalvojimų, neturinčių normalių argumentų), kad nesvarbu, jog pjesė parašyta prieš beveik pusantro šimto metų – aš vis dar kvatojau, kikenau, prunkščiojau ir šypsojaus į ūsą. Veikėjai tikri ir gyvi, o situacijų kvailumas toks perspaustas, kad jei būtų amerikietiška komedija – atrodytų kvailokai, o pas Wilde tobulai tinka. Ir jis į mano žodyną įveda naują sąvoką – benberiuoti. Oi kaip norėčiau ir aš vis galėt pasprukt į užmiestį pabenberiuot – paslaugyt išgalvotą giminaitį jo prabangiam name, toli nuo miesto šurmulio.
„ - Jūs rūkote? - Na, turiu pripažinti, kad rūkau. - Džiugu girdėti. Vyras privalo turėti kokį nors užsiėmimą.“
Ir nors skaičiau Tauragienės vertimą, kurį radau pjesių puslapyje dramustalcius.lt, kažkaip galvoju, kad gana greitai pakartosiu ir angliškai. Ir ieškosiu filmo – jei patiks nors perpus tiek, kiek pjesė, būsiu jau patenkinta iki širdies gelmių. Todėl negaliu rekomenduoti visiems, bet kam prie širdies absurdas ir tongue in cheek bajeriai, tai čiupkit. Ir dažniausiai taip nedarau, bet tegu šį kartą už mane kalba citatos.
„Laimė, bent jau Anglijoje auklėjimas nepalieka jokio pėdsako. Kitaip jis būtų pavojingas aukštuomenei ir, galimas daiktas, išprovokuotų smurtą.“
Toks skaudus, skausmingas tekstas, sunkus visomis prasmėmis. Man beskaitant kilo moraliniai klausimai apie jo publikaciją – toks jis atviras, toks 5/5
Toks skaudus, skausmingas tekstas, sunkus visomis prasmėmis. Man beskaitant kilo moraliniai klausimai apie jo publikaciją – toks jis atviras, toks skaudus, galiausiai – toks asmeniškas, jog ar tikrai jį tokį Wilde būtų norėjęs publikuoti? Ypač kad jame, o kitaip ir nebūtų įmanoma tikėtis po visko, ką Wilde patyrė, yra tiek daug kaltinimo, tiek asmeninio gyvenimo smulkmenų ir niuansų, santykių aiškinimosi. Yra ir paties Wilde svarstymo apie savo paties (ir svetimą) kūrybą, religiją – net jo nagrinėjami, cituojami tekstai, pavyzdžiui, Dantės „Dieviškoji komedija“, glaudžiai siejasi su krikščionybės tema, nukankinto Jėzaus vaizdiniu. Nieko keisto, kad Oscar‘as atranda panašumų, kurie man visai neatrodo bedieviški – kaip kitaip jaustis pažemintam ir nuskriaustam, nuteistam už meilę, ne už tikrą nusikaltimą, išjuoktam privačiai ir viešumoje?
„De profundis“ dėka galima įsivaizduoti kaip Oscar‘as gyveno, leido dienas, kur vakarieniaudavo, kokias santykių nuoskaudas (o kokiuose jų nėra?) jautė. Kaip ir pridera poros konfliktui, gausu asmeniškumų, tačiau akivaizdu, kad tikslas – terapinis, toks nuskriausto žmogaus šūksnis tyruose. Savo ir svetimo elgesio analizė, kas būtų jeigu būtų, kabinimasis į, gali pasirodyti, smulkmenas, tačiau apie ką daugiau galvoti, kai turi visą pasaulio laiką? Laiškuose gausu literatūrinių nuorodų ir eilinį kartą nepatogu, kai išnašos – teksto gale, nes viename puslapyje gali tekti vartyti penkis kartus ar net daugiau. Nesuprantu šitos mados ir turbūt niekad nesuprasiu, ypač kai išnašos trumputės. Apart to – rekomenduoju tik norintiems geriau suprasti Wilde asmenybę, požiūrį, kūrybą. Kitiems tikriausiai būtų pragariškai nuobodu. ...more
„Danilas sakydavo, kad tėvus reikia pradėti auklėti vos tik šie baigia auklėti mus, juk nepaliksi jų tokių, kokie yra.“
4/5
Jei būčiau skaičiusi tik ano„Danilas sakydavo, kad tėvus reikia pradėti auklėti vos tik šie baigia auklėti mus, juk nepaliksi jų tokių, kokie yra.“
4/5
Jei būčiau skaičiusi tik anotaciją, būčiau šią knygą praleidusi. Antras pasaulinis karas yra tokia nelabai gerai rašančių nuvalkiota tema, kad suveikia neigiamai ypač gerai rašantiems. Taip gerai, kaip Natalia Ginzburg. Nes įdomiausia čia ne istorija, o tai, kaip ji papasakota, koks stilius, išsireiškimai, sakinių struktūra. Žinoma, reikia nusilenkti ir vertėjai Ingai Tuliševskaitei, kurį romaną taip žavingai prakalbino. Ir tikrai, jame tik simboliai ir reikšmės – nėra aiškiai išreikšto pagrindinio veikėjo, o įvyksta nepaprastai daug. Nežinia, kiek toji anotacija iš tiesų tiksli – kaip nusakyti viską, kas įvyksta? Kaip nusakyti Makbetišką dėmę, radijo bangas, nemeilę, tėvą, apsikaišiusį pilvą laikraščiais, kad būtų šilčiau ir tarnaitę, kuri kai trūksta mėsos nori eiti į mėsinę ir laukti per naktį, ir rėkauti ant kitų laukiančių – nes karas ir mėsos trūksta, bet jai malonu, adrenalinas kala į galvą ir norisi pačiupti geriausią įmanomą gabalą.
Siejasi man knyga su Bronsky ir su Tokarczuk, gal ir su Abgaryan? Šiek tiek ir su Stepnova. Visgi, antroje knygos dalyje mane autorė šiek tiek pametė – gal nes pirmosios vaikai ir jų gyvenimai, namai ir fabrikai, tėvai ir atostogos įtraukė labiau, nei karas kaime, valstiečių bėdos ir vieno intelektualo bandymai išmokyti praustis ir gydytis dizenteriją ir utėles? Kaip bebūtų, vis tiek rekomenduoju – vien dėl to sodraus, skanaus pasakojimo stiliaus ir to tongue in cheek, jaučiamo beveik kiekviename puslapyje. ...more
„Ralfas aptiko išgvildentą savo tragediją šeimai skirto savaitraščio rubrikoje „Širdies problemos“, o už pasiūlytą sprendimą prenumeratorėms buvo žada„Ralfas aptiko išgvildentą savo tragediją šeimai skirto savaitraščio rubrikoje „Širdies problemos“, o už pasiūlytą sprendimą prenumeratorėms buvo žadami prizai: gramofonas, suvarstomas korsetas ir kosmetinė.“
Aš žinau, kad iš klasikių moterų, rašiusių apie aukštuomenę, aukštinamos Lietuvoj Austen, Maurier, Bronte ir Mitchell, o ir pataisykit mane, jei klystu, bet manau, kad Wharton yra nepelnytai neatrasta. Kiek daug sako tai, kad tik neseniai pradėta versti, bet ir šiaip atsargiai skaitoma, nors gi čia aukso luitai, ne knygos. Kiek ironijos, kiek įžvalgų, kiek suvokimo, kad iš tiesų mažai kas pasikeitė (o mes piktinamės, kad apie Siegel skandalus per daug rašoma – žvilgtelėkit į atrinktą citatą ir pasidarys aišku, kaip būta anksčiau), kokie gyvi tekstai, kokie įvairiapusiški veikėjai! Man sunku iš pirmos vietos patraukti „Linksmybės namus“, nes ta yra taip pralenkusi laiką, kad tiesiog nesuvokiama, bet ir „Šalies paprotys“ stoja netoliese – vien dėl tos kiekviename puslapyje sutinkamos ironijos, tokios ryškios ir tokios gyvos. Ir nė akimirkai negalvokit, kad čia ta nuobodi klasika, kur nieko nevyksta – per 480 puslapių čia gyvenimai dramatiškai apsiverčia po keletą, jei ne keliolika kartų.
Ši knyga turi viską, ko man trūko, pvz, pas Bovari, o tais laikais, kai buvo parašyta, tikriausiai dar ir nemenkai šokiravo, nors ir dabar nemenkai sukrutina. Man nuostabu skaityti apie moteris, kurios neatsiprašinėja dėl to, ko nori, kurios lipa per galvas – Undinė Sprag nėra etiška, bet blemba, kaip įdomu su ja (iš toli, ačdie) susipažinti! Ir išsitrina čia ribos tarp gerų ir negerų veikėjų, tarp teisingų ir neteisingų, o ir Wharton įtikina tuo, ką turime nuolat pasikartoti: laimės tai jau tikrai nenusipirksi. Nenusipirksi ir buvimo įdomiu, ir intelekto, ir empatijos. Bet galima nusipirkti šitą knygą – tikrą aukso grynuolį. Ir net jei baidotės klasikos, nebijodama būti užmėtyta akmenimis sakyčiau, kad čia labai intelektualus, Pulitzerį pelniusios moters prieš daugiau nei šimtą metų sukurtas „Gossip girl“ atitikmuo. ...more
Maurier ir vėl sugrįžo prie žmonių dvilypumo temos. Ir jai ir vėl puikiai pasisekė. Tokia moralinių klausimų kupina knyga, neturinti varginančių fi5/5
Maurier ir vėl sugrįžo prie žmonių dvilypumo temos. Ir jai ir vėl puikiai pasisekė. Tokia moralinių klausimų kupina knyga, neturinti varginančių filosofavimų, bet turinti stiprų veikėjų ir siužeto plėtojimo pagrindą. Kas iš tiesų turi išspręsti gyvenimiškas problemas? Ar jei gali prisidėti prie to, kad žmonėms būtų geriau, labai svarbu, ar tu buvai tas, kuriam buvo lemta išsrėbti privirtą košę? Ar verta stengtis dėl kitų, kai žinai, kad pačio tai nelabai paveiks? O gal svetima laimė – pakankamas atlygis? Ar verta stengtis net dėl tų, kurie dėl tavęs nė piršto nepakrutintų? O gal kai stengies dėl kitų, labiausiai pasistengi dėl savęs? Kur brėžiame ribą tarp gerumo ir savanaudiškumo? Maurier ir vėl, nors pradžioje ir norėjosi sakyti, kad visai ne Daphniškas romanas, sukuria įtemptą pasakojimą. Jis, apart intriguojančio premiso, šiaip dėliojasi gana kasdieniškai, beveik buitiškai, tačiau nelaimės nuojauta neapleidžia iki pat pabaigos. Skaitytojas paliekamas su milžiniškais etikos ir moralės klausimais. Nuolatiniais. Net šiek tiek varginančiais. Bet labai gyvenimiškais ir kasdieniais, net jei situacija – toli gražu ne įprasta.
Romanas savo gausybe veikėjų ir jų istorijų iš tiesų gana klasikinis. Man net šiek tiek priminė „Džeinę Eir“ – gal tuo, kad yra ta guvi jaunatviška a la Adelės veikėja? Noru mylėti ir būti mylimam? Aiškiai suvokiama paslapties būtimi? Visgi, Maurier, kaip jau jai įprasta, imasi net labai ne klasikinių temų – ji atskleidžia ir priklausomybių, ir religinio fanatizmo, ir karo, ideologijos problemas. Ne tik tobulai išpildo vyrų veikėjus, kurie čia groja pirmuoju smuiku, bet ir padovanoja puokštę ypatingų, skirtingų, įdomių moterų. Ir gaila, kad šioji knyga prie Maurier vardo retai kada minima. Tikiuosi, kad tai, jog Lietuvoje bus pirmą kartą išleista, su kaip visada nepriekaištingu Ievos Sidaravičiūtės vertimu, bent šiek tiek prisidės prie suvokimo, kokia įvairialypė ir savo laiką šviesmečiais pralenkusi buvo ponia Maurier. ...more
„Akimirką įsivaizduokim, kad vyrai literatūroje būtų vaizduojami vien kaip moterų meilužiai ir niekad – kaip kitų vyrų draugai, kariai, mąstytojai, sv„Akimirką įsivaizduokim, kad vyrai literatūroje būtų vaizduojami vien kaip moterų meilužiai ir niekad – kaip kitų vyrų draugai, kariai, mąstytojai, svajotojai: kiek nedaug vaidmenų jiems tektų Shakespear‘o dramose, kaip nukentėtų literatūra!“
5/5
Toks vis dar aktualus ir skaudus tekstas, kad vis rijau gumulą gerklėje ir negalėjau nustoti sau po nosimi murmėti ištraukų. Jaučiausi taip, lyg pati Virginia būtų su manimi, kambaryje. Bendrame. Nes savojo neturiu. Pasitelkdama pasikartojančius simbolius, autorė atsiveda skaitytoją (klausytoją) į savo pačios kambarį. Į biblioteką. Pasivaikščiojimą Londono gatvėmis ir moterims neleidžiamą praėjimą per pievą. Ji aprodo savo turimas knygas ir skaito tau, kartu su tavimi. Jautiesi taip, lyg drauge su Woolf aptarinėtum literatūrą. Svajotum apie tai, kas būtų, jei Šekspyro sesuo nebūtų mirusi. Ir kas būtų, jei moterims būtų leidžiama. Tik leidžiama. Visa kita pasidarysim pačios.
„Vaizduotėje jai teikiama didžiulė svarba, o tikrovėje ji visiškai nereikšminga. Ją aptiksime kiekvienoje poezijos knygoje, o istorijoje jos – nė ženklo. Grožinėje literatūroje ji valdė karalių ir užkariautojų likimus, o iš tikrųjų – tapdavo verge kiekvieno vaikėjo, kurio tėvai prievarta užmaudavo žiedą jai ant piršto.“
Nuo teksto išleidimo praėjo beveik šimtas metų. Daug kas pasikeitė. Ir skausmingai daug visko liko taip pat.
„Vyrų priešinimosi moterų emancipacijai istorija, ko gero, yra kur kas įdomesnė už pačią emancipacijos istoriją.“
Virginia kalba apie ilgaamžį moterų skurdą – fizinį, emocinį, materialinį. Apie tai, kiek daug vis dar valdo vyrai. Gąsdinančiai daug. Ir kaip dažnai jie bando valdyti moteris. Kartais tarp eilučių, o kartais visiškai tiesiogiai Woolf dalina patarimus kaip rašyti. Kaip rašyti ilgaamžiškai. Svarsto, kodėl kai kurie tekstai atlaikė laiko išbandymą, o kiti neišvengiamai bus užmiršti. Visgi, net ir kalbėdama apie skaudžiausias literatūrines ir gyvenimiškas neteisybes, Woolf išlieka empatiška ir pavyzdžiais įrodo, kad vyrai empatijos moterų daliai dažniausiai nejaučia. Autorė kalba apie lygybę, bendradarbiavimą – tai iki šiol skamba utopiškai – tačiau jos naudojami pavyzdžiai rodo, kad pati kasdien susiduria su nepagarba, kurią labai aiškiai supranta. Dėl jos nesiskundžia ir tuo tekstas tik paveikesnis – pakanka paminėti absurdiškus ribojimus kasdienybėje ir akivaizdu, kokie jie nelogiški ir kaip nuo jų nukenčia visi – net tie, kurie mano laimintys.
„Keistas dalykas, bet literatūroje iki pat J.Austen laikų visos didžiosios moterys buvo ne tik vaizduojamos vyrų akimis, bet dar ir per santykius su vyrais. O juk tai tesudaro labai menką moters gyvenimo dalį; ir kiek nedaug vyras apie tai teišmano žiūrėdamas pro savo lyties jam uždėtus rožinius arba tamsius akinius!“ ...more
„Juodaodei pietietei augti ir taip nelengva, o suvokti, kad esi kitokia, ne savo vietoje, yra nelyginant matyti rūdis ant skustuvo ašmenų, kuriais tau„Juodaodei pietietei augti ir taip nelengva, o suvokti, kad esi kitokia, ne savo vietoje, yra nelyginant matyti rūdis ant skustuvo ašmenų, kuriais tau grasina perrėžti gerklę. Dar vienas perteklinis įžeidimas.“
4/5
Apie tai ir yra ši knyga. Apie perteklinius, nesibaigiančius, siaubingus įžeidimus. Viena tų, kurią skaitant įsitrauki lyg į romaną (ir tikriausiai jei nežinančiam duotumei ištrauką, net nepasakytų, kad čia – autobiografija, o ne grožinės literatūros kūrinys), o tuomet turi sau priminti, kad tai – tikros tragedijos. Tikras skausmas. Tikri žmonės su tikromis traumomis. O baisiausia, kad nemažos dalies jų buvo galima išvengti. Visgi, tokia mintis – beveik utopiška. Ypač suvokiant, kad visos istorijos, suguldytos vienoje iš daugelio knygų apie Angelou gyvenimų, yra tikros, bet ne išskirtinės. Tai įrodo ir Oprah įžanga knygoje – kiek daug mergaičių skaitė šią knygą ir galvojo, kad pagaliau nebėra vienos? Ir kiek daug patyrimų, absoliučiai siaubingų, visgi buvo universalūs?
Keista, kad iki šiol neturėjome šios knygos lietuviškai. Net gąsdina tokia mintis. Bet gąsdinanti ir pati knyga – vietomis autorės empatija kitiems (tik ne visada sau) priversdavo mane susimąstyti – o gal aš – blogas, blogesnis žmogus? Kai savo prievartautoją, ją, devynmetę, išdrąskiusį, ji pakartotinai vis vadina ir vadina „vargšu“, suprantu, kad nežinau, kas tai – atjauta, literatūrinis sprendimas ar naivumas. Ir kraujas verda sulig kiekvienu puslapiu, kiekviena istorija, kiekvienu nutylėjimu ir savaime suprantamybe. Gąsdina ir mano pačios naivumas – apie kiek dalykų niekad nesusimąsčiau? Apie kiek dalykų net nebuvau girdėjusi? Todėl skaitykim, skaitykit – vietomis jaučiau, kad pati kaip koks paukštis nusklęsdavau tolyn, gal nes neapkenčiau narvo, kuriuo ši knyga yra. Ir visgi, nevertinu kaip kūrybos, tai ir į detales atrodo nepagarbu leistis. Skaitykim. ...more
Oi miela Virginia, kokie juokingi tau būtų pasirodę visi pasiskirstymai, kam ką skaityti galima, o kam ką – nelabai. Kas ką suprato beskaitydami, o5/5
Oi miela Virginia, kokie juokingi tau būtų pasirodę visi pasiskirstymai, kam ką skaityti galima, o kam ką – nelabai. Kas ką suprato beskaitydami, o kas malonumą patyrė. Kam galima tavo knygas leisti, o kam – ne. Bet jei ką ir įrodo šis puikus, puikus straipsnis/kalba/esė, tai kad problemos, ar dabar, ar prieš šimtą metų, tiek skaitytojų, tiek šiaip bet kokių intelektualų tarpe (terpėje, hihi), visada buvo tos pačios. Kas svarbiau – ką galvoja kritikas, ar paprastas skaitytojas? Kuriam rašytojas rašo – pirmam, antrajam, abiem, sau, nei vienam? Kaip knygą reikia suprasti, o gal svarbiau tiesiog pajausti? Ko reikia skaitytojui, kad gebėtų padaryti ir viena, ir kita? Ir kokią formą turi (ar turi?) įgauti knyga? Skaitydama tikrai negalėjau nesijuokti, prisiminusi visą garsiąją Woolf/Svajonių knygų dramą. Kai man šią knygą dovanojo labai mielas, labai svarbus ir protingas žmogus, man sakė: „Žiūrėk, viską ji jau buvo numačiusi, viską pergalvojusi, viskam jau atsakymą turėjo.“ Ir tikrai, jei ką Woolf grabe ir darė, tai ne vartėsi, o juokėsi.
Nes priekaištų paprastam skaitytojui ji neturi. Tačiau turi kritikams – tiek jais abejodama, tiek apie juos svarstydama. Kritikams, kad ir kokią formą jie įgautų – profesionaliems ir nebūtinai. Knygų ir ne tik. Prilygina juos medžiotojams, prieš kuriuos laksto daugybė gyvūnų. Ir kritikas turi tik vieną vienintelį šūvį. Į ką pataikys? Ar pataikys? Ar bandęs prigauti vilką iš tiesų neužkliudys triušiuko? Tokio gerumo tekstas, kad norėčiau jį įduoti kiekvienam skaitančiam, kiekvienutėliausiam. Ar sėdinčiam filologyne, ar besirenkančiam knygą bibliotekoje. Ar pradedančiam, ar jau artėjančiam prie karjeros pabaigos. Visi turi ko iš Woolf pasimokyti. O ji juoktųsi, oi juoktųsi. ...more
Patricija || book.duo
>
Books:
klasika
(65)
Loading...
