Patricija || book.duo's Reviews > Sidro namų taisyklės

„Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs.“

5/5

Kad ir ką darai, būk naudingas. Kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedirbtum – tik būk naudingas. Galbūt darbas nebus Dievo, bet argi visi darbai, kurie ne jo, tampa Šėtono darbais? Ar viskas gyvenime tik juoda ir balta? Ar nusižengimas taisyklei tampa nuodėme? O galbūt didesnė nuodėmė būtų jai paklusti? Kartais reikia tiesiog pagyventi ir pamatyti, bet argi ne tai yra didžiausia įmanoma prabanga, tenkanti žmogui? Galėti laukti ir stebėti, atsitraukiant ir nesikišant? O kada nesikišti taptų nuodėme? Kokį sprendimą būtų galima laikyti pačiu asmeniškiausiu? Ar tą, kuris pasirenka gyvybę sukurti, ar tą, kuris pasirenka gyvybę nutraukti? O ir galiausiai, kur brėžiame ribą – kas yra gyvybė? Kur brėžiame ribas sprendimų, kuriuos priimdami prisidengiame Dievo taisyklėmis? O galbūt taisyklės skirtos tik žmonėms? Kuriamos tik žmonių? Atviros interpretacijoms?

Johnas Irvingas vienoje pastraipoje moka pasakyti daugiau, nei kiti rašytojai pasako per visą knygą. Jis kuria tokį gyvą, tokį tikrą pasaulį, dėmesį skirdamas ne visiems, toli gražu, bet dievaži, kuomet jau atsuka rampos šviesas į veikėją, jis sužiba pačiomis įvairiausiomis įmanomomis spalvomis. Ir visai kaip spalvos, taip ir žmonių savybės čia nėra nei gražios, nei negražios – jos tiesiog yra. Visiems atviri keliai rinktis, suprasti, spręsti – kokias taisykles kurtis ir kokių laikytis – nes nesvarbu kur ir kada gimėme, visi turime teisę į taisykles, savas ar svetimas, kaip ir visi turime teisę prieš jas užsimerkti. Ir bet koks taisyklių primetimas, svetimų, nesuprantamų, niekada neatneša tokios pabaigos, kurios norėtum ar tikėtumeis. Irvingas, kaip ir didžioji dalis jo veikėjų, nesiima nei aiškinti, nei teisti. Jis rodo – tik tuomet, kai paleidi stipriausius primestus įsitikinimus – ką mylėti, kaip mylėti, kaip gyventi ir su kuo, tik tuomet iš tiesų gali pradėti ne šiaip egzistuoti.

Vis dažniau sakau, kad mažai tikrai storų knygų turi tvirtą pateisinimą būti tokiomis storomis. Dažniausiai niekas nenukentėtų, kokiam šimtui puslapių nubyrėjus. Taip ir čia – keli apkarpymai šen ar ten, keli išmesti dažniausi pasikartojimai būtų tikrai knygos nesugadinę. Ir vis dėlto, net nuobodžiausias Irvingo puslapis vis tiek persmelktas talentu, prieš kurį neįmanoma užsimerkti. Daug čia vietos įsižeisti, priimti asmeniškai, susierzinti, bet Irvingas nemanipuliuoja nei skaitytoju, nei jo emocijomis. Jis rodo kaip yra ir kaip būna, leisdamas tam, kuris verčia puslapius, į viską žvelgti sekant savo paties moraliniu kompasu. Jo veikėjai, tokie gyvi ir tokie tikri, absoliučiai žmogiški, todėl ne visada pateisinimami, gyvenimai, plaukiantys savomis vagomis, bet kaip ir upės subėgantys į vieną vandenyną, tokį neaprėpiamą, nenuspėjamą – visai kaip pats gyvenimas. Nes Sidro namų taisyklės nėra tik romanas. Tai gyvenimas.