Kazimieras Oleka

Kazimieras Oleka
Gimė	1880 m. kovo 4 d. Žardeliai, Barzdų valsčius
Mirė	1971 m. gruodžio 13 d. (91 metai) Miunchenas, Vokietija
Veikla	teisininkas, vidaus reikalų ministras, Seimų narys, centrinio valstybinio archyvo direktorius
Partija	Lietuvos krikščionių demokratų partija
Alma mater	1907 m. Maskvos universitetas

Kazimieras Oleka (1880 m. kovo 4 d. Žardeliuose, Barzdų valsčius – 1971 m. gruodžio 13 d. Miunchene, Vokietija) – Lietuvos teisininkas, vidaus reikalų ministras, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pirmasis direktorius.

Biografija

Baigė pradinę mokyklą Pilviškiuose, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, Liepojos gimnazijoje, Tartu universitete. Dar būdamas studentu, 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, suformavusiame Lietuvos reikalavimą turėti autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. 1907 m. baigęs Maskvos universiteto Teisės fakultetą, dirbo Kauno apygardos teisme teismo nariu ir dėstė lotynų kalbą „Saulės“ progimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Maskvą.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų pabaigoje išrinktas į Kauno miesto tarybą. Jo iniciatyva centrinė laikinosios sostinės gatvė vietoj Kaiser-Wilhelm-Strasse pavadinta Laisvės alėja. 1919–1921 m. dirbo Kauno teismo taikos teisėju ir vyresniuoju notaru. 1921 m. paskirtas Centralinio valstybės archyvo pirmuoju direktoriumi.

Du kartus (1922 m. vasario 2 d. – 1923 m. vasario 23 d. ir 1923 m. vasario 23 d. – 1923 m. birželio 29 d.) Ernesto Galvanausko vadovaujamose vyriausybėse buvo vidaus reikalų ministras. Krikščionių demokratų partijos narys, išrinktas atstovu į Pirmąjį ir Antrąjį Seimus.

1923–1926 m. Žemės ūkio ministerijos juriskonsultas, tuo pat metu dirbo advokatūroje. Kauno „Paramos“ kooperatyvo valdybos pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur ir mirė. Jo asmeninis archyvas saugomas Vokietijos Lietuvių kultūros archyve Hiutenfelde.

Literatūra

• Pirmasis Centralinio valstybės archyvo direktorius Kazimieras Oleka (1882–1971) (parengė Kazimieras Tamašauskas). – Lietuvos archyvai, 1996 m., Nr. 7.